Inga ir Rytis su sūnumi Nojumi (9 m.) dirbti į užsienį išvyko neplanuotai. Jie kaip tik įrenginėjo nuosavą odontologijos kliniką Vilniuje, apie kurią ilgai svajojo, kai sulaukė netikėtos žinios iš šeimos draugės. Ši jau buvo juos rekomendavusi prestižinės odontologijos klinikos Kataro sostinėje Dohoje vadovui, ir jis kvietė visą šeimą atvykti ir padirbėti.
Pirmiausia sutuoktiniams pasirodė, kad laikas tam visai netinkamas, nes judviejų „IR klinikos“ įrengimas jau buvo beveik baigtas – trūko tik odontologinių kėdžių ir būtų galėję ją atidaryti. Be to, buvo neramu dėl to, kaip arabiškoje šalyje seksis sūnui, kuris tada dar buvo ikimokyklinio amžiaus.
Visgi susėdę ir pasikalbėję sutuoktiniai suprato, kad daugiau tokių progų išvykti į svečią šalį gali ir nepasitaikyti. Tad savo kliniką tiesiog užrakino, susikrovė daiktus ir išvyko dvejiems metams.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kai atsidūrėte toje Katare? – paklausiau I. Jovarauskienės.
– Pirmas įspūdis buvo – tuščia, dykuma. Akims trūko žalumos, prie kurios esame pripratę, nes ten augalijos nėra.
Dohoje gyvenome tarptautinėje bendruomenėje, apartamentų komplekse, kuris vadinosi „Kataro perlas“. Mūsų vertinimu, tai buvo pakankamai prabangi vieta. Bendraudavome ir su vietiniais, nes klinika, kurioje dirbome, priklausė vietos verslininkui.
Mūsų dvejonės, kaip adaptuotis seksis vaikui, greitai išnyko. Katare mokyklos lankymas prasideda nuo penkerių metų, todėl netrukus išleidome Nojų į pirmą klasę. Pasirinkome tarptautinę anglakalbę mokyklą, nes labai norėjau, kad sūnus išmoktų laisvai kalbėti keliomis kalbomis dar vaikystėje. Nors atvažiavęs jis nemokėjo anglų kalbos, tačiau per pusmetį puikiausiai prisitaikė.
– Ar buvote girdėję daug perspėjimų, kaip pridera elgtis musulmoniškame krašte, kaip nesirengti ir ko nedaryti?
– Prieš išvykstant, žinoma, kilo klausimų, ar ten bus saugu, aplinkiniai klausinėjo – kaip tu, jauna geltonplaukė, išgyvensi arabiškame krašte?
Nuvykę pamatėme, kad tikrai nebuvo ko baimintis. Žmonės iš tiesų draugiški, šalis labai saugi, visur sukabintos kameros, naktį viskas apšviesta lyg dieną, praktiškai ant kiekvieno kampo stovi apsaugos darbuotojai.
Daug domėjomės arabų kultūra ir skirtumais nuo europietiškos. Visgi kuriozinių situacijų neišvengiau.
Odontologams Lietuvoje visai įprasta turėti bendrą patalpą, kurioje darbo rūbus persirengia visi darbuotojai, tiek vyrai, tiek moterys. Vieną dieną besikalbėdama su kolegomis arabais užsimiršusi pradėjau atsiseginėti palaidinę, kad galėčiau apsivilkti darbinę uniformą. Jie labai susijaudino ir skubiai išbėgo iš persirengimo kambario. Tuomet toptelėjo mintis, kad arabams toks elgesys yra neleistinas.
Vėliau atsiprašiau, paaiškinau, kaip skiriasi mūsų įpročiai ir kultūros, jie tai suprato ir visi iš šio incidento pasijuokėme.
– Tad su vietiniais žmonėmis sutarėte gerai?
– Žmonės Katare su mumis buvo labai malonūs ir draugiški. Tiesa, jie, kaip ir visi pietiečiai, ramūs ir atsipalaidavę. Katariečiai netgi turi specialų terminą – „elastinis laikas“, kuris reiškia, jog kiekvienas žmogus laiką dėliojasi taip, kaip nori, vėlavimai jiems yra normali dienos dalis. Atsibudęs rytą Katare niekada nežinai, kaip ta diena baigsis, nes niekas nevyksta pagal planą.
Jei ką nors su katariečiais susitari, jie paprastai atsako „inshallah“, kas reiškia – „kaip Dievas duos“. Vėliau mes supratome, kad jei gauni tokį atsakymą, tai negali žinoti, ar tas žmogus ateis, ar laikysis susitarimo.
Katariečiai nori, kad būtų laikomasi jų kultūros, įpročių, tačiau europiečius jie gerbia ir ko nors nežinantiems primena, kaip reiktų elgtis. Imigrantų ten labai daug, didelė tarptautinė bendruomenė, todėl vietiniai prie jų pripratę.
Mūsų aplinkoje visi buvo labai sąžiningi ir net atsargūs. Pamenu, bendroje erdvėje prie baseinų kažkas paliko piniginę, ji ten gulėjo kelias dienas, niekas jos nelietė, bet tuo pačiu ir nesistengė ją palikusiam žmogui pranešti, kad rado. Niekas nenori turėti problemų, kad paskui nebūtų neteisingai suprastas ar apkaltintas.
Nuvykus į Katarą, nustebino tai, kad mums teko iš naujo laikyti vairavimo teises (ir teorijos, ir praktikos egzaminus) pagal jų tvarką, nors esminių skirtumų nėra. Kartu dirbusiai anglei teisių nereikėjo perlaikyti, nepaisant to, kad jos tėvynėje eismas vyksta priešinga puse. Matyt, Didžiąją Britaniją jie žino ir gerbia, o Lietuva jiems nekelia pasitikėjimo.
– Kaip jums sekėsi darbe? Kuo skiriasi odontologų darbas bei žmonių požiūris į dantų gydymą Katare ir Lietuvoje?
– Klinika, kurioje dirbome – prestižinė, todėl dažniausiai atvykdavo arabai, kurie gauna didesnes pajamas.
Mus labai stebino pati darbo kultūra. Jiems neegzistuoja susitarimai ir laikas, pradžioje buvo sunku tai suprasti. Jeigu Lietuvoje tu esi užsirašęs 8 pacientus, tai tikrai žinai, kad jie atvyks, ypač jeigu iš vakaro patvirtino vizitą.
Katare yra kitaip. Net likus 15 min. iki vizito ir paskambinus paklausti, ar pacientas atvyks, dažnai buvo galima išgirsti atsakymą „esu pakeliui“, bet tai nebūtinai reikšdavo, kad jis yra pakeliui pakeliui pas mus – gal dar užsuks į prekybos centrą ar kur kitur.
Atvykti keliomis valandomis vėliau jiems buvo visiškai įprasta, o atvykę, žinoma, tikėdavosi, kad juos būtinai iškart priimsime. Be to, sulaukdavome ir visai neregistruotų pacientų – atsikėlė rytą katarietė, sugalvojo, kad nori pasitobulinti šypseną ir po kelių valandų atvyko į kliniką. Čia jiems tai natūralu ir įprasta, o iš Europos atvykusius medikus iš pradžių tai šokiruoja, paskui jau prisitaikai.
Užtat stipriai pajutome, kad specialistai iš Lietuvos yra vertinami. Dirbome su kolegomis iš įvairių šalių – Anglijos, Ispanijos, Egipto, Jordanijos, Sirijos, Indijos – ir, atrodytų, visi turime tos pačios srities išsilavinimą, tačiau jie ateidavo konsultuotis pas mus, kaip atlikti vieną ar kitą procedūrą. Vietiniai gyventojai irgi džiaugėsi mūsų kompetencija. Tai buvo malonu ir kartu atnešė suvokimą, kad lietuviai odontologai tikrai yra stipriai paruošiami ir turi aukštą kvalifikaciją.
Čia nesusidūrėme su sunkiais odontologiniais atvejais, todėl man, kaip endodontologei, arba kanalų gydymo specialistei, buvo kiek nuobodu. Tuo tarpu mano vyrą, kuris yra odontologas-ortopedas ir protezuoja dantis, labiausiai stebino arabų požiūris į estetiką. Nors jie visada prašo natūralios šypsenos, tačiau jų natūralumo ir grožio suvokimas nuo mūsiškio skiriasi iš esmės.
Jeigu mes Lietuvoje natūralią šypseną suprantame kaip tokią, kur negali atskirti, ar kažkas daryta, ar ne, tai Katare žmonės natūralumą supranta kaip dar ryškesnę šypseną nei holivudinė. Katariečių šypsenos privalo būti akinančiai baltos. Protezuotojai dirba su dantų spalvų paletėmis, bet kitos spalvos ten nebuvo reikalingos, klientai rinkdavosi patį balčiausią atspalvį.
Taip pat įdomu ir neįprasta buvo tai, kad Katare darbo savaitė trunka šešias dienas. Penktadienis yra laisvadienis, o sekmadienis – pati įtempčiausia diena, kaip mūsų pirmadienis.
– O koks buvo gyvenimas ir darbas ramadano metu?
– Kadangi ramadano metu, kol saulė danguje, absoliučiai nieko dirbti ir valgyti negalima, visus reikalus arabai tvarkosi naktį. Mūsų pamaina irgi prasidėdavo nakties metu ir tęsdavosi iki paryčių, 3–4 val. ryto. Laiko dirbti nebūdavo labai daug, nes saulei nusileidus arabai, žinoma, visų pirma eidavo pavalgyti, susitvarkyti reikalų, o tik tuomet važiuodavo į odontologijos kliniką. Paprastai jie atvažiuodavo jau apie vidurnaktį – visi vienu metu.
Stengdavomės per ramadaną pasiimti atostogų, tačiau ne visada pasisekdavo, todėl reikėjo prisiderinti prie jų gyvenimo ritmo.
Gerai ir tai, kad mūsų atlygis nepriklausė nuo aptarnautų pacientų skaičiaus, tad jei kažkas neatvykdavo, mes nuo to nenukentėdavome finansiškai.
– Kokios užsieniečių uždarbio galimybės Katare?
– Labai įvairios. Atvykėliai iš Bangladešo, Indijos ar Filipinų gyvena sunkiai. Jie dirba po 12 valandų per parą, gyvena susispaudę atskiruose kvartaluose, miega keli žmonės toje pačioje lovoje pasikeisdami, o uždirba mažai.
Turėjau nuostabią asistentę filipinietę, kuri jau vien iš žvilgsnio suprasdavo, ką ir kada reikia paduoti, padaryti. Lyginant atlygį jos gimtojoje šalyje ir Katare – čia ji uždirbo daug, iš tokio atlygio Filipinuose ji galėjo pasistatyti namus, išlaikyti šeimą. Ji dirbdavo po 12 valandų per parą, šešias dienas per savaitę, o jos atlyginimas buvo apie 700 Eur.
Mūsų klinikoje dirbęs „tea boy“ iš Bangladešo – taip ten vadinamas darbuotojas, kuris visiems nešioja kavą ir arbatą – po darbo valandų klinikoje dar valydavo, tvarkydavo jos vadovo namus. Ten jis gyveno mažame sandėliuke, tačiau džiaugėsi, kad gyvena ir uždirba kur kas geriau nei savo gimtojoje šalyje. Tai, kas mums atrodo kaip išnaudojimas ar nesąžiningas elgesys, vietiniams gyventojams yra visiška norma.
Mes, kaip europiečiai specialistai, uždirbdavome panašiai, gal šiek tiek daugiau nei Lietuvoje. Visgi išlaidos Katare irgi didesnės, be to, ten gyvendami norėjome pakeliauti ir daug pamatyti, tad negrįžome labai praturtėję.
– O kaip sekėsi atsilaikyti per karščius?
– Vasarą ten būdavo apie 50 laipsnių, tikrai labai karšta. Visgi visa šalis turi puikiai įrengtą infrastruktūrą su kondicionieriais, o namai, kur gyvenome, turėjo ir visiems gyventojams skirtą privatų baseiną, tad atsigaivinti galimybių rasdavome.
Dėl karščio ten niekas nevaikšto pėsčiomis, o visur važiuoja mašinomis. Kai ryte reikdavo atvežti vaikus į mokyklą, visi stengdavosi privažiuoti kuo arčiau, susidarydavo milžiniškos spūstys, galėdavai valandą laiko pralaukti, kol išvažiuosi. Mes įgudome pasistatyti mašiną kiek toliau ir šiek tiek paeiti, nors ir būdavo karšta.
– Su kuo buvo sunkiausia susigyventi?
– Būdavo sunku stebėti, kaip sunkiai dirba kitų šalių imigrantai. Mes tuo skųstis negalėjome, gavome išties geras sąlygas, buvome vertinami kaip specialistai. Nors vietiniai gyventojai ir mus laikė vargšais. Mes gyvenome maždaug 250 kv. metrų apartamentuose ir jie sakydavo – kaip jūs, vargšeliai, telpate tokiame mažame plote? Jie patys gyvena itin prabangiai ir erdviai, milžiniškuose namuose su keliais pagalbininkais, kurie viską daro.
Katariečių šeimos gausios, jie augina po penkis ir daugiau vaikų. Įprasta, kad tokiose šeimose kartu gyvena ir kelios pagalbininkės filipinietės – praktiškai jos ir užaugina katariečių vaikus.
Stengėmės atvira širdimi be išankstinių nuostatų stebėti jų gyvenimą, nepamiršome, kad esame svečiai ir turime prisitaikyti prie jų įstatymų ir tradicijų ir juos gerbti.
Įdomūs buvo vyrų ir moterų skirtumai. Pavyzdžiui, vyrai ir moterys švęsti kartu negali, jie netgi vestuves švenčia skirtingose salėse.
Vietinės moterys, bent tos, su kuriomis mums teko bendrauti, labiau iš turtingų šeimų, neatrodydavo nepatenkintos gyvenimu ar užguitos. Būdavo situacijų, kad jos ir vietiniams vyrams pakomanduodavo. Maždaug, jei nesusitvarkysi dantų, aš už tavęs netekėsiu.
– Buvo ir skandalas, susijęs su futbolo stadiono statybomis ir imigrantais. Kaip jums tai atrodė?
– Mes gyvenome gerą ir patogų privilegijuotųjų gyvenimą, bet problemų ši valstybė turi ir jas labai ryškiai pamatėme prasidėjus COVID-19 pandemijai.
Tuomet jau buvo ruošiamasi čempionatui, dirbo daug atvažiavusių darbininkų ir visi statybininkai buvo uždaryti industriniame rajone karantinui – tiesiog aptvėrė ir uždarė visą rajoną ir neleido jiems niekur išeiti, nors kitur tokių apribojimų nebuvo įvesta.
Jie gyveno baisiomis sąlygomis, susispaudę po 10 žmonių viename kambarėlyje, miegodavo po kelis žmones vienoje lovoje pasikeisdami, tad nenuostabu, kad viduje labai stipriai ėmė plisti virusas.
Toks viso geto izoliavimas vietiniams katariečiams atrodė tiesiog logiškas ir pagrįstas sprendimas, jiems nekilo žmogaus teisių bei orumo klausimų.
– Katare buvote su mažu vaiku. Kaip jums pasirodė, kaip vietiniai auklėja savo vaikus, kuo jų auklėjimas skiriasi nuo mūsų?
– Turtingų ir išlavinusių šeimų vaikai Katare nuo mažumės mokomi dviejų kalbų – arabų ir anglų. Labai ryškiai matomas patriotiškumo diegimas, nes kiekvieną rytą, prieš įeidami į mokyklą, vaikai išrikiuojami kieme ir giedamas šalies himnas, nors tai buvo tarptautinė anglakalbė mokykla, kur mokėsi vaikai iš įvairių valstybių.
Vaikus katariečiai labai myli ir su jais praleidžia daug laiko, žaidžia, linksminasi. Penktadieniais visa šeima pasiima kilimus ir važiuoja į parkus, ten iškylauja.
Lietuvoje tėvams reikia daug kuo pasirūpinti, nudirbti visus darbus, o katariečių tėvai tokių rūpesčių neturi, visus buitinius darbus už juos atlieka pagalbininkai. Tad vietinės mamos neatrodydavo pavargusios, kaip nereta lietuvė, laikanti daug kampų darbe ir namuose – jos visada būdavo pasirengusios skirti laiko ir dėmesio vaikams, su jais bendrauti ir žaisti.
– Katare praleidote dvejus metus. Ar toks ir buvo planas? Ir kaip dabar vertinate savo sprendimą ten išvykti?
– Planavome būti vienerius metus, bet įsikūrėme ir nė nepajutome, kaip prabėgo dveji. Gal ir ilgiau būtume likę, bet prasidėjo pandemijai nusprendėme, kad bus saugiau ją praleisti Lietuvoje.
Iš tiesų džiaugiamės, kad taip susiklostė situacija, nes grįžę iškart atidarėme savąją „IR kliniką“. Katare supratome, kad dirbti vis tik norėtume savo šalyje – čia galime taikyti naujausias technologijas, gydymo būdus, pavyzdžiui, gydytojai čia dirba su mikroskopais, ko ten neturėjome.
Taip pat savininkai neinvestavo į mūsų tolesnį tobulėjimą, mokymus, o juk odontologija sparčiai tobulėja, keičiasi. Mes patys vien šiemet kelis kartus skridome tobulintis į Didžiąją Britaniją, Italiją, Vokietiją, Vengriją, Šveicariją, Ispaniją, Estiją, bent kartą per mėnesį rengiame ar lankomės čia vykstančiuose mokymuose, kad galėtume taikyti moderniausius ir pažangiausius gydymo būdus.
Ir gyvenimo sąlygos Lietuvoje turi daug privalumų, kurių kartais neįvertame – galime vaikščioti po miestą pėsčiomis, būti gamtoje, visuomenė čia daug lygiavertiškesnė.
Grįžę daug labiau vertiname lietuvių atsakingumą ir punktualumą, suprantame, kaip tai svarbu organizuojant klinikos darbą ar norint pasiekti bet ko kito.
Taip pat įgijome daugiau pasitikėjimo savimi, paaugome kaip asmenybės – esame dėkingi gyvenimui už šį karštą Kataro nuotykį.
