Dvimetė Agota – sveika ir judri mergaitė, kuriai mamos išgyventas stresas pasekmių nepaliko. Be jos, šeimoje auga trys vyresni vaikai – dukrai septyniolika, sūnums – trylika ir aštuoneri.
Namus šeima vėl turi, nors tie ir ne iki galo įrengti. Jie apstatyti daugiausia gerų žmonių dovanotais baldais, vaikai žaidžia dovanotais žaislais ir rengiasi dovanotais drabužiais – šeima yra labai dėkinga visiems už pagalbą.
Mama Gintarė pasakojo, kad naujieji namai Balbieriškyje (Prienų raj.) pastatyti ant senųjų namų pamatų (daugiau nieko tinkamo nebuvo likę) ir pagal tą patį projektą – šeima nusprendė, kad taip bus ir greičiau, ir ramiau.
Taip nusprendus moteriai visgi kurį laiką atrodė, kad bus baisu gyventi tokiame pačiame name, kaip tas, kuris sudegė, rodės, kad nelaimė gali pasikartoti. Bet dabar jau baimės nebejaučia, na, tik namuose nesinori deginti žvakių (dėl gaisro buvo kaltos ne žvakės, o senas dujinis vandens šildytuvas, kurį šeima kaip tik ruošėsi pakeisti).
Pradžioje po nelaimės šešių asmenų šeima apsigyveno tame pačiame miestelyje pas Gintarės tėvus: viename kambaryje glaudėsi ji su vyru ir dviem vaikais, kitame – du likę vaikai su jos sese ir trečiame – tėvai. Savo namus vadino bendrabučiu.
Šių metų sausį šeima persikraustė „paatostogauti“ į savo naujuosius dar neįrengtus namus, apsižiūrėjo, kad juose gyventi jau įmanoma, tad ir pasiliko.
Pirmaisiais metais po gaisro šeimai buvo labai skaudu dėl visko, ką prarado, pasigesdavo tai vieno, tai kito dalyko. Dukra labai ilgėjosi mėgstamo paltuko, tėvai – buitinės technikos, kuri buvo pakankamai išmani. Bet dabar visi jau apsiprato ir nebedūsauja.
„Daiktų turime minimaliai, bet visko, kas būtiniausia, jau turim, ir gerai. O štai žaislų mūsų mažiausiajai dukrytei tiek pridovanota, kad jų, ko gero, yra net per daug!“, – sakė Gintarė.
Lubos naujuose namuose kai kur dar nenudažytos ir grindys sudėtos ne visur, kai kur čiužinai guli tiesiog ant betono (tiesa, yra ir kelios lovos), bet namas šildomas, virtuvė, vonia ir tualetas įrengti ir gyventi galima.
„Esame labai dėkingi visiems geriems žmonėms, kurie po nelaimės susitelkė ir mums labai padėjo – kas finansais ar daiktais, kas darbu ar tiesiog emociškai, sakė, kad galime bet kada kreiptis pagalbos, jeigu jos reikės. Jautėme tikrai didelį palaikymą ir būtent jo dėka mums pavyko atgauti namus. Aplinkiniai tikrai jautrūs, kai kitus ištinka bėda“, – sakė Gintarė.
Žmonės aukojo ir pinigų, dovanojo statybinių medžiagų, be to, šeima pasiėmė paskolą. Tuomet jie samdė statybų įmonę, statybos darbai vyko pakankamai greitai. Kai baigėsi pinigai, sienos ir stogas jau buvo, tik trūko vidaus apdailos. Jos dabar vis imasi vyras laisvu nuo pagrindinio darbo metu, taigi darbai vyksta lėtai.
Bendros sumos, kiek viskas jau atsiėjo, moteris nė nebežino, tik sako, kad statybų kainos tikrai baisios, tokiems žmonėms, kaip jie, gyvenantiems nuo algos iki algos, jos sunkiai protu suvokiamos. Ir visgi gerų žmonių dėka jie jau gyvena naujuose namuose.
Sūnus kambarį įsirengė pats
Pašnekovė pasidžiaugė, kad net dabar, praėjus porai metų po nelaimės, sulaukė solidžios dovanos – „Dzūkijos baldų fabrikas“ padovanojo dailų minkštasuolį ir kėdutes virtuvei. Gintarė neseniai perėjo į naują darbą, jos istorija sujaudino geraširdę kolegę Liudmilą ir ši susisiekė su minėtosios įmonės direktore.
„Vaikai labai džiaugėsi ir net sakė, kad susidės savo pinigus ir pirks naują stalą (tik jaunėlis išgyveno, kad pinigėlių visai neturi) – stalą mes turime, bet jis senas, o vaikai užsinorėjo tokio, kuris geriau tiktų prie naujųjų baldų. Na, gal jie ir apsigalvos, bet jų entuziazmas mane sujaudino“, – sakė mama.
Moteris ir vyresnieji vaikai kiek išgalėdami prisideda ir prie remonto darbų. Trylikametis sūnus netgi paaukojo savo vasaros atostogas tam, kad pats įsirengtų savo kambarį – pats susidėjo gipso kartoną, molio tinku tinkavo sienas, nusidažė lubas, dar ir šį tą ant sienos nusipaišė – gal ir netobulai, bet su dideliu noru.
Dabar vyresnioji dukra nekantrauja, kada bus įrengtas ir jos kambarys. Dar neįrengtos (nors jau atvežtos) ir durys – namo viduje jų visai nėra, tik vietoje jų prie tualeto ir vonios pakabintos užuolaidos.
Kaip Gintarė ir minėjo, yra ir gerų žmonių, kurie siūlė kreiptis pagalbos, kai tik jos prireiks. Bet visgi tuo naudotis ir nuolat prašinėti pagalbos nesinori, tad dabar, kai būtiniausi darbai jau atlikti, ketina tvarkytis patys.
„Kadangi esu gyvai tikinti krikščionė, labai noriu padėkoti ne tik žmonėms, bet ir Dievui, mūsų visatos Kūrėjui, kad jis mūsų šeimai leido patirti šį išbandymą, per kurį mus visus sustiprino kaip asmenybes, kad galėtume padėti kitiems bei juos padrąsinti. Išmokė vertinti, džiaugtis ir dėkoti už tai ką turime, gyventi tikėjimu, kad viskas bus gerai. Dievas rūpinasi savo vaikais!“, – neabejoja Gintarė.
