Dėl filmo „Mariupolis 2“ tarp H.Bilobrovos ir jo prodiuserės Uljanos Kim kilo interesų konfliktas. „Aš norėčiau, kad filme be mano žinios niekas nebūtų pakeista, kad aš galėčiau jį pristatyti kino festivaliuose, rodyti nekomerciniuose renginiuose ir apie jį pasakoti“, – sakė H.Bilobrova.
Šie metai – aukščiausio M.Kvedaravičiaus kūrybos įvertinimo metai. Praėjusį šeštadienį Europos kino apdovanojimuose (EFA), vykusiuose Islandijos sostinėje Reikjavike, M.Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ pripažintas geriausiu 2022 metų Europos dokumentiniu filmu.
Tarp pirmadienį paskelbtų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – ir kino režisierius M.Kvedaravičius. Jis šią garbingą premiją pelnė už bebaimę dokumentiką, už ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje.
O kas iš rusų apšaudomo ir bombarduojamo Mariupolio pargabeno nufilmuotą medžiagą ir rusų okupantų nužudyto režisieriaus kūną? Kas to kūno ieškojo sproginėjant bomboms ir virš galvos švilpiant kulkoms net penkias dienas, rizikuodamas savo gyvybe? Šį žygdarbį atliko jo sužadėtinė 29 metų H.Bilobrova.
Reikjavike apdovanojimą atsiėmusi M.Kvedaravičiaus dukra padėkojo Akademijai ir prodiuseriams, padėjusiems šiam filmui išvysti dienos šviesą. Bet jeigu nufilmuotos medžiagos H.Bilobrova nebūtų parvežusi į Lietuvą, filmas nebūtų išvydęs dienos šviesos.
Filmo titrai – pakeisti
Iškart po premjerų Kanų kino festivalyje Prancūzijoje „Mariupolis 2“ sulaukė didelio žiniasklaidos ir kino kritikų dėmesio.
„Noriu aptarti šį filmą su Manto kolegomis akademikais, noriu turėti jo kopiją. Kai „Mariupolis 2“ buvo rodomas Kanuose, titruose buvo parašyta, kad aš – antroji filmo režisierė. Dabar filmo titrai pakeisti: aš esu įvardyta kaip režisieriaus asistentė ir garso operatorė – kaip techninis darbuotojas.
Noriu, kad tarp manęs ir pagrindinio prodiuserio – „Studio Uljana Kim“ vadovės U.Kim būtų pasirašyta sutartis, kad aš esu antroji filmo režisierė, antroji jo autorė“, – kalbėjo Ukrainoje, Luhansko srityje, gimusi, o dabar Vokietijoje gyvenanti H.Bilobrova.
U.Kim žadėjo H.Bilobrovai su ja pasirašyti sutartį iki lapkričio 18 d., tačiau iki šiol ši sutartis nepasirašyta.
Likimas nebuvo palankus
Antropologas, kino režisierius M.Kvedaravičius ir IT inžinerijos bei psichologijos išsilavinimą turinti H.Bilobrova, sužinoję, kad Rusija užpuolė Ukrainą, kovo mėnesį iš Ugandos, kur tuo metu gyveno, atvyko į rusų atkirstą ir bombarduojamą Mariupolį. Jie norėjo nufilmuoti, kaip jame žmonės gyvena per karą, taip pat iš jo evakuoti žmonių, kiek pajėgtų.
Anksčiau, 2016 m., M.Kvedaravičius apie Mariupolį jau buvo sukūręs dokumentinį filmą, pasakojantį apie 2014–2015 m. jame vykusius karo veiksmus. Ši juosta pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą.
Tačiau likimas nebuvo palankus: M.Kvedaravičių, besiruošiantį palikti Mariupolį, Rusijos kariai suėmė ir paskutinėmis kovo dienomis sušaudė. Apkaltino, kad jis – snaiperis, atvažiavęs jų žudyti, nes ant peties rado kažkokią mėlynę.
Kanuose – specialus prizas
Filmą „Mariupolis 2“ Prancūzijoje baigė kurti M.Kvedaravičiaus sužadėtinė ir bendražygė H.Bilobrova bei montažo režisierė Dounia Sichov.
Pasaulinė jo premjera įvyko tarptautiniame Kanų festivalyje, oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“. Ten filmą kaip antroji jo režisierė pristatė H.Bilobrova.
Paskutinis dokumentinis M.Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ – apie čia ir dabar naikinamo miesto kasdienybę.
Kanuose filmas buvo apdovanotas specialiu dokumentinio kino prizu. Dokumentinio kino žiuri pažymėjo, kad specialus prizas atiteko filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu. Labai radikaliam, drąsiam, meniškam ir egzistenciniam kūriniui „Mariupolis 2“.
Kreipėsi į advokatus
– Dėl filmo „Mariupolis 2“ tarp jūsų ir pagrindinės filmo prodiuserės U.Kim kilo interesų konfliktas. Papasakokite apie tai plačiau, – paprašiau H.Bilobrovos, kai ji lankėsi Lietuvoje.
– Viskas vyksta nuo gegužės mėnesio. Mudu su Mantu važiavome į Mariupolį gelbėti žmonių ir kurti filmo.
Važiavome ten ir filmavome už savo pinigus kaip režisieriai partneriai.
Po Kanų festivalio supratau, kad neturiu sutarties nė su viena prodiuserių kompanija.
Paprašiau U.Kim, kad su manimi pasirašytų sutartį kaip su antrąja filmo režisiere. Į tai man buvo atsakyta, kad jai jau nereikalinga tokia sutartis, kad paraiška dėl filmo finansavimo į Lietuvos kino centrą jau paduota ir jokių mano dokumentų nereikia.
Supratau, kad tai – neteisinga. Mantas net su savimi buvo pasirašęs sutartį, taip pat ir su manimi kaip su darbuotoja.
Aš nesu Lietuvos pilietė, nemoku lietuvių kalbos, nežinau Lietuvos įstatymų, todėl kai gavau neigiamą U.Kim atsakymą, nusprendžiau kreiptis į intelektinių teisių advokatus ir išsiaiškinti, kas teisus: reikalinga man sutartis su U.Kim prodiuserine kompanija ar ne?
Viską dabar aiškinasi mano advokatai Lietuvoje ir Vokietijoje.
Apie tai, kad kreipiausi į advokatus, informavau ir U.Kim, ir Kino centrą.
Bet paraiška filmo finansavimui jau buvo paduota į Kino centrą U.Kim kompanijos, kaip projekto vykdytojos, vardu.
Kino centro direktorius buvo informuotas, kad tarp mūsų – interesų konfliktas. Direktorius į tai atsakė, kad geriausia tai spręsti tarp prodiuserių, o Kino centras čia nedalyvauja. Kino centras tik skiria pinigus.
U.Kim kompanija taip pat kreipėsi į advokatą.
– Tiesiog neįtikėtina, kad Mariupolyje suradote Manto kūną, pargabenote jį į Lietuvą. Taip pat parvežėte nufilmuotą medžiagą. Kaip tą medžiagą pavyko išsaugoti ir pravažiuoti per patikros postus?
– Mes turėjome tris medžiagos kopijas. Vieną saugojau aš, kitą – Mantas, trečią paslėpėme. Ji iki šiol yra paslėpta. Manėme, jei kas nors mudviem atsitiktų, tai žmogus, pas kurį liko trečioji kopija, buvo informuotas, kam ją perduoti.
Kai mūsų su Mantu vos nesušaudė rusų kareiviai, įsiveržę į cerkvę, kur glaudėmės savaitę, buvo baisu. Jam pasakiau: „Aš dėl tavęs taip bijau. Neduok, Dieve, kas nors atsitiktų“. Mantas atsakė: „Su savo kopija važiuok į Lietuvą pas Stasį (prodiuseris Stasys Baltakis. – Red.) ir daryk filmą. O Stasys tau padės kaip prodiuseris“.
– Bet kodėl su ta nufilmuota medžiaga kreipėtės į U.Kim?
– Todėl, kad ji buvo pirmojo Manto filmo apie Mariupolį „Mariupolis“ prodiuserė. Ji buvo ir „Partenono“ prodiuserė. Ji pasiūlė, kad filmą reikia pristatyti Kanuose. Aš žinojau, ir ji žinojo, kad Mantas visada svajojo, jog jo filmai būtų parodyti Kanuose.
Nusprendžiau, kad iki Kanų festivalio reikia suspėti viską padaryti ir Uljana man padės. Skubėjome tiktai dėl Kanų.
Pirmieji mežiagą peržiūrėjome su Stasiu, tarėmės, svarstėme kelis variantus. Nemaniau, kad iš karto darysiu filmą.
Ir kai Vilniuje susitikau su Uljana – kaip su drauge, kaip su Manto kolege, jai pasakiau, kad parvežiau nufilmuotą medžiagą iš Mariupolio. Ji paklausė, ką su ja darysiu. Filmą darysiu ateityje, atsakiau. Ji pasiūlė filmą parodyti Kanuose. Aš sutikau su ja dirbti.
Ji man atsiuntė kažkokią sutartį, kur man buvo skirta 5 proc. Aš nesupratau, kokia tai sutartis. Jai paskambinau: sakau, 50 procentų. O ji: kokius 50 procentų, už ką tau 50 procentų? Daugiausia – 20. Ne, Uljana, aš nesutinku. Ir tos sutarties nepasirašiau. Ir gerai padariau.
Ta sutartis, pasirodo, buvo autorinių scenaristo teisių sutartis, netgi ne režisūros. Tai man paaiškino mano advokatė.
Aš parašiau trumpą filmo pristatymą, vadinamuosius režisieriaus užrašus. Scenarijų rašė U.Kim vyras Kristijonas Vildžiūnas, kai filmas jau buvo baigtas, kadangi reikėjo Kino centrui pateikti paraišką dėl jo finansavimo.
Aš būdavau montažinėje, kaip antrasis režisierius dalyvavau ir kontroliavau montažą. Rašyti scenarijų nebuvo laiko. Atsiuntėme vieną filmo versijų, K.Vildžiūnas ją pažiūrėjo ir pagal ją parašė scenarijų.
Jei būčiau žinojusi, kaip tie Kanai pasisuks!
– Ar tiesa, kad atsisakėte finansinės savo dalies už šį filmą?
– Taip. U.Kim pusė pradėjo mane kaltinti, kad aš kovoju dėl pinigų, todėl reikalauju sutarties. Man, gyvenančiai skolose, moralinės nuostatos svarbiau.
Savo advokatui pasakiau, kad atsisakau finansinės savo dalies. Aš kovoju už moralines teises: kad filme „Mariuplis 2“ be mano žinios niekas nebūtų pakeista, kad aš galėčiau jį pristatyti kino festivaliuose, rodyti nekomerciniuose renginiuose ir apie jį pasakoti.
Tokie konfliktai – retenybė. Iki tokio absurdo Europos kino industrijoje neprieinama. Kad tai – absurdas, patvirtino mano advokatai ir Lietuvoje, ir Vokietijoje.
Filmą pristačiau tiktai Kanuose. Daugiau U.Kim manęs nekvietė jo pristatyti. Manęs net neinformuoja, kur jį pristatys, kas pristatys. Apie tai, kad filmas kažkur buvo pristatytas, sužinau tik iš socialinių tinklų.
Aš net neturiu baigto, Kanuose pristatyto filmo įrašo, net negaliu jo atsidaryti kompiuteryje ir pasižiūrėti, – to failo man nedavė.
O ta medžiaga buvo nufilmuota mūsų kūno ir kraujo kaina, Manto gyvybės kaina. Taip pat ir mano rizikos kaina, kai aplinkui sproginėjo bombos ir virš galvos švilpė kulkos. Tai buvo mūsų bendras darbas, mudu visada buvome kartu. Pirmoje vietoje – dėl saugumo.
Aš įrašinėjau garsą. Ir Mantas įrašinėjo. Ir kamerą aš laikiau. Mantas turėjo idėją filmuoti ir mobiliuoju telefonu, kad būtų daugiau medžiagos. Viską filmavome kamera ir mobiliuoju telefonu kartu su garsu.
„Mariupolis2“ – ir mano paskutinis darbas su Mantu.
Toks U.Kim elgesys – nepagarba Mantui. Su manimi jis praleido penkerius savo gyvenimo metus: 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Mes dirbome kartu, mylėjome vienas kitą. Turi būti pagarba žmogui, draugui, kolegai.
Į klausimus neatsakė
U.Kim savo sprendimo motyvų neišdėstė: neatsiliepė telefonu ir į klausimus neatsakė raštu.
Situaciją įvertino ir ministras
Kultūros ministras Simonas Kairys išklausė abi susiklosčiusios situacijos puses. Ministro nuomone, H.Bilobrovos kaip M.Kvedaravičiaus bendražygės vaidmuo yra neabejotinas ir nediskutuotinas. Nužudyto režisieriaus palaikai, taip pat ir jo nufilmuota medžiaga Lietuvą pasiekė tik didvyriškomis H.Bilobrovos pastangomis.
Be to, filmas „Mariupolis 2“ Ukrainos karo kontekste neša labai svarbią žinią ir turi ypatingą misiją. Neabejotina, kad ta žinia tarptautiniame kontekste dar stipriau nuskambės visiems šios istorijos dalyviams kalbant vieningai, o ne sukant skirtingais keliais.
Ministras viliasi, kad abi šios situacijos pusės sugebės rasti taikų ir konstruktyvų sprendimą. Padėti susikalbėti šios situacijos dalyviams turėtų Lietuvos kino centras.
Dirbo kartu
Pagrindiniai filmo „Mariupolio 2“ prodiuseriai – Lietuvos kino gamybos kompanijos „Extimacy Film“ (tai – paties M.Kvedaravičiaus prodiuserinė kompanija) ir „Studio Uljana Kim“, kurios vadovė yra U.Kim. Taip pat kuriant filmą dalyvavo kino gamybos kompanijos iš Prancūzijos bei Vokietijos.
