Meilės ilgesys, išsiskyrimo skausmas, vienišumo kartėlis, svajonė sutikti tik tau skirtą išrinktąją – apie tai dainavęs V.Malinauskas ir pats tuos jausmus yra išgyvenęs.
Gerą vokalo valdymo techniką, kuri su amžiumi nė kiek nenublanko, turėjęs dainininkas, neseniai palikęs šią žemę, savo dainose išliks amžinai jaunas.
Tikėjęs meile iš pirmo žvilgsnio dainininkas buvo triskart vedęs. Iš pirmos santuokos susilaukė dukros Viktorijos, o iš antros – sūnaus Teodoro. Nors kurį laiką sklido gandai apie jį kaip gražuolį širdžių ėdiką, mėgstantį laisvę, iš tikrųjų jis greičiau buvo vienišas, varginamas nugaros skausmų.
Bet būdamas 61 metų jis sumainė aukso žiedus su ilgamete savo drauge Elena Prascevičiene, kuriai dabar – 65 metai. Apie savo trečią žmoną scenos įžymybė kalbėjo, kad, atsitiktinai išvydęs ją per Žvaigždžių kvarteto pirmojo albumo pristatymą, vėliau vis norėjo į ją žiūrėti ir žiūrėti.
Vaikystę V.Malinauskas paleido Palangoje. Jei ne pažintis su Stasiu Povilaičiu (1947–2015), nežinia, kaip būtų susiklostęs Viktoro kūrybinis kelias. Kai jie susitiko Palangoje, V.Malinauskui buvo dvylika, o S.Povilaičiui – keturiolika metų.
Palangos vidurinėje mokykloje S.Povilaitis skyrėsi iš kitų moksleivių savo apranga ir elgesiu, tuo metu jis dainavo populiaras itališkas dainas, turėjo tam tikrą dainų repertuarą.
Meilė muzikai ir paskatino moksleivius įkurti ansamblį, kurio nariu tapo ir Alfredas Macius. S.Povilaitis dažniausiai dainuodavo, o V.Malinauskas jam akompanuodavo, grodamas akordeonu sutvarkydavo visą harmoniją.
Kai Palangos kultūros skyrius kartą pasiūlė trims moksleiviams per atostogas dalyvauti vasaros renginiuose, groti šokiuose, visi suprato, kad atsirado naujas jaunimo ansamblis. Jo repertuaras vis labiau plėtėsi. Tais laikais už kiekvieną pasirodymą ansamblio dalyviai gaudavo po 5 rublius, o tai buvo geras atlygis.
Profesionalioje muzikoje V.Malinauskas pirmuosius žingsnius žengė 1969-aisiais, pasirodęs kartu su Valstybinės filharmonijos vokaliniu-instrumentiniu ansambliu „Vilniaus aidai“. 1970–1971 metais į sceną jis jau žengė su ansambliais „Nemuno žiburiai“ ir „Estradinės melodijos“.
V.Malinausko repertuare atsirado romantinių dainos, kurios greit išpopuliarėjo. Buvo netgi juokaujama – jei kas nors nežino, kaip V.Malinauskas atrodo, tikrai žino, kaip jis dainuoja.
Prie dainininko populiarumo prisidėjo ir tai, kad 1973-iaisiais jis ėmė koncertuoti ką tik atidarytame sostinės naktiniame klube „Erfurtas“ ir netrukus jau buvo tituluojamas jo karaliumi. Jis dainavo ir sostinės restorane „Dainava“, kur daug plojimų sulaukdavo ir Birutė Dambrauskaitė (79 m.), kiti atlikėjai. Šio restorano programose pasirodydavo netgi Londone savo įrašytomis dainomis prieškariu išgarsėjęs legendinis solistas Antanas Šabaniauskas (1903–1987).
1974-aisiais V.Malinauskas buvo pakviestas įdainuoti Baltaragio partijos pirmajame lietuviškame miuzikle „Velnio nuotaka“.
Vėliau V.Malinauskas prisidėjo ir prie Žvaigždžių kvarteto suklestėjimo. Dainininkas yra pasakojęs, kad pirmas šio ansamblio koncertas įvyko Kaune, „Metropolyje“. Kadangi ansamblis dar neturėjo pavadinimo, visiems patiko muzikologo Viktoro Gerulaičio (72 m.) mintis pavadinti jį Žvaigždžių kvartetu.
Iš tikrųjų žvaigždės ansamblyje nuolat keitėsi, o V.Malinausko repertuare atsirado ne viena daina, dėl kurių sausakimšos salės negalėjo sutalpinti visų norinčių į jas patekti žiūrovų. Net 40 metų jos skambėjo koncertuose, radijo ir TV pramoginėse laidose, kuriose dalyvavo V.Malinauskas. Tai – „Mano gyvenimo žvaigždelė“, „Leisk man eiti“, „Bona sera, sinjorita“, „Gėlių kvartale“, „Krinta žvaigždė“, „Vilniaus stogai“, „Užmirštoji taurė“.
Po Žvaigždžių kvarteto narės Janinos Miščiukaitės (1948–2008) mirties ansamblis galėjo iširti, bet senbuviams V.Malinauskui ir Valdemarui Frankoniui (73 m.) pavyko jį išsaugoti.
Televizijos muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“ V.Malinauskas dainavo su verslininke Asta Bagdonavičiene (50 m.).
Ne vieną dešimtmetį dainininką V.Frankonį ir jo brolį Algį, su kuriuo sudarė įsimintiną duetą, siejo draugystė su V.Malinausku.
„Mes dar iki tol, kol pradėjome dainuoti Žvaigždžių kvartete, žinojome vienas apie kitą. V.Malinauskas buvo dainavęs „Vilniaus aiduose“. Mes su broliu Algiu taip pat prisidėjome prie lietuviškos estrados garsinimo, vykdavo daug įvairių renginių, kuriuose būdavo ir V.Malinauskas“, – prisimena V.Frankonis.
Jį žavėjo V.Malinausko reiklumas sau ir mokėjimas kurti scenos įvaizdį.
„Nors Viktoras mėgo juokauti, nepažįstamiems žmonėms iš pradžių atrodydavo neprieinamas, tarsi išpuikęs. Jis ne tik stengėsi atrodyti kaip džentelmenas, bet toks ir buvo. Jis mėgo puoštis, patiko moterims“, – pasakojo V.Frankonis.
V.Malinauskas nebuvo konfliktiškas, jei iškildavo kokių nors nesutarimų repetuojant, nebūdavo didelių ginčų. V.Frankonis pasakojo, kad tokiais atvejais pasiūlydavo nutraukti repeticiją, o vėliau susitikus ieškoti bendros išeities: „Mes nesibadydavome, stengdavomės vienas kitą suprasti.“
Į sceną – tik pasipuošus ir apsiavus lakinius batus, kitokios avalynės V.Malinauskas nepripažino, nes stengėsi atrodyti kaip džentelmenas.
Jei V.Frankoniui kildavo neaiškumų, kuo vilkėti per koncertą, V.Malinauskas visada patardavo. Jam kiekviena smulkmena atrodė svarbi.
„Būdavo, klausiu Viktoro, kokį kaklaraištį užsirišti prieš koncertą, o jis sako: pasiimk keturis. Vienas – man, kitas – tau, o gal reikės ką nors keisti. Visada žiūrėdavo, kaip aš užsirišu kaklaraištį, ar mazgas nėra pernelyg storas“, – prisimena V.Frankonis.
Scenos bendražygiai kartu eidavo ir į parduotuvę, kad įsigytų vienodą avalynę, dažniausiai tai būdavo lakiniai batai, kuriuos V.Frankonis vadindavo „nikeliuotais“.
„Viktoras buvo neeilinė figūra mūsų estradoje. Iš prigimties apdovanotas unikaliu balsu, buvo jautrus, turėjo gerą nuojautą. Jis turėjo platų balso diapazoną, o dainininkui tai yra labai daug. Jis galėdavo dainuoti tiek garsiai, tiek tyliai, netgi falcetu. Jis gelbėdavo tada, kai daina nelipo“, – pasakojo V.Frankonis.
V.Malinauskas turėjo tokią patirtį, kad galėdavo atlikti įvairius kūrinius, pavyzdžiui, dainuodavo džiazą, iki 2020-ųjų jis dirbo su Šiaulių bigbendu ruošdamas įvairias programas. Su amžiumi V.Malinausko balsas nedaug pakito, jis lengvai atlikdavo tas dainas, kurios kitiems būdavo sunkiau įveikiamos.
Kūrybinių planų niekada nestigo ir Žvaigždžių kvarteto nariams. Išleidus tris kompaktines plokšteles, buvo mintis paruošti ir ketvirtą rinkinį. Nors dėl sveikatos bėdų pastaruosius keletą metų V.Malinauskas vis dažniau atsisakydavo koncertuoti, nebuvo jokių svarstymų, kad atėjo metas užleisti vietą jaunesniems atlikėjams.
„Mes su Viktoru neįsivaizdavome, kad galėtume gyventi be scenos. Nesijautėme tokie, kurie jau nepaeina, manėme, kad galėsime ateinančius penkerius, o gal šešerius metus dar dainuoti kaip italų dainininkai, kurie sulaukė nemažai metų, bet savo šalyje yra populiarūs ir jiems durys į sceną visada atviros. Viktoras taip pat jautė, kad nėra užmirštas, jį gerbėjai myli. Mes rinkome programą, svarstėme, kokias dainas įtraukti į naują rinkinį, bet šioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti“, – apgailestavo V.Frankonis.
Įtarimų, kad V.Malinauskas turi rimtų bėdų dėl sveikatos, jo draugui kilo tik šiemet spalį, kai nesulaukė sveikinimo savo gimtadienio proga.
Paskutinį kartą V.Frankonis kalbėjosi telefonu su Viktoru šį lapkritį, likus dviem dienoms iki jo mirties.
„Tai buvo ketvirtadienis. Girdėjau silpną Viktoro balsą ir supratau, kad kažkas atsitiko, bet nemaniau, kad po dviejų dienų, šeštadienį, jo jau nebus“, – prisiminė V.Frankonis.
Lapkričio 12-ąją, būdamas 73-ejų, V.Malinauskas mirė Trakuose slaugos namuose. Jo širdis sustojo, kai į veną buvo lašinami vaistai.
Kailių salono „Karališkas tigras“ savininkas, dainuojantis verslininkas Mečislovas Subelis (64 m.) buvo vienas iš nedaugelio, su kuriuo Viktoras mėgo kalbėtis valandų valandas.
„Itin kuklus, jautrus, mylėjęs sceną ir žmones“, – taip apie savo draugą atsiliepė verslininkas. Jis apgailestavo, kad Lietuva neteko didelio talento ir nuoširdaus menininko, kuriam rūpėjo ne tik muzika, kūryba, bet ir dalykai, kurie yra amžini.
Dvasios riteris, mokėjęs pakelti didelius skausmus, – tokie vilniečio žodžiai taip pat tinka atskleisti, su kuo dainininkui teko grumtis.
Dar prieš šešerius metus, kai V.Malinauskas, operos solistas Edmundas Seilius (47 m.) ir M.Subelis dalyvavo TV laidoje „Dainų daina“, atlikdami kompozitoriaus Algimanto Raudonikio (88 m.) dainą „Mylimos akys“, teko stabdyti filmavimą.
Surakintas nugaros skausmų V.Malinauskas negalėjo giliai įkvėpti, jam trūko oro. Nors tai buvo rimtas ženklas, kad kažkas negerai su sveikata, Viktoras tik nusišypsojo. Jis aiškino, kad norėdamas užsiauginti raumenų jaunystėje kilnojo štangą, o tai traumavo stuburą. Apie piktybinę ligą tada jis dar nežinojo.
Scenoje užsimezgusi pažintis nenutrūko ir vėliau. Nors ilgą laiką M.Subelis ir V.Malinauskas buvo tik bičiuliai, pastaruoju metu tapo gerais draugais, kurie supranta vienas kitą iš žvilgsnio. Šią vasarą V.Malinauskas viešėjo M.Subelio namuose, o žydintį jo sodą vadino rojumi.
M.Subeliui dainininkas atrodė kaip žmogus, apimtas palaimos ir dėkingumo, nes jau žinojo tai, ko kiti dar nežino. Vyrų pokalbis tąkart užsitęsė gerokai po vidurnakčio, dainininkas liko nakvoti, o rytą pabudo prieš aušrą ir klausėsi lauke paukščių čiulbėjimo. Tąkart Viktorui atrodė, kad geriausia nusiraminimo ieškoti gamtoje, kuri suteikia jėgų gyventi.
Nors vargino širdies nepakankamumas, agresyvi piktybinė liga ir buvo sutinusios kojos, V.Malinauskas prasitarė, kad planuoja su dukra apsilankyti Palangoje, pamatyti širdžiai mielas pajūrio vietas, susitikti su draugais.
„Man atrodė, kad jis planavo atsisveikinimo kelionę, stengėsi visų atsiprašyti ir kaip geras režisierius norėjo iš anksto pasiruošti svarbiausiam gyvenimo įvykiui“, – tikino M.Subelis.
Ligų prislėgtam dainininkui jėgų teikė ir bendravimas su sūnumi Teodoru iš antros santuokos.
Kartą M.Subelis sulaukė netikėto jų vizito savo sodyboje, juos vaišino žvynabudėmis, žavėjosi, kaip tėvas ir sūnus sugeba vienas kitą suprasti. Tačiau jis pastebėjo, kad dainininkui einant reikėdavo kur kas dažniau sustoti ir įsikibti sūnui į parankę.
Neužmirštamomis M.Subelis vadino ir tas progas, kai vėl susitikdavo su sulysusiu savo draugu. Grįžęs iš Palangos V.Malinauskas savo namuose suruošė prancūzišką vakarėlį su sūrio degustavimu. Jis su savo trečiąja žmona Elena, į kurią kreipdavosi Elenyte, buvo įsikūrę privačių namų kvartale šalia Vilniaus, Ožkiniuose. Tokia gurmaniška vakarienė buvo surengta likus maždaug pusantro mėnesio iki Viktoro mirties.
M.Subelio paskutinis pokalbis su V.Malinausku vyko jau jam gydantis Trakuose. Sužinojęs, kad tuose pačiuose slaugos namuose yra ir kompozitorius A.Raudonikis, M.Subelis aplankė juos abu.
Nė vienas jų neatrodė prislėgti, vengė kalbų apie ligas, nors abu sunkiai vaikščiojo, todėl į salę, pro kurios langus matyti ežeras, jie buvo atvežti sėdintys vežimėliuose. Nė vieno balse M.Subelis nepastebėjo kartėlio ar nusivylimo gyvenimu gaidelių.
„Viktoras nelietė buitinių klausimų, svarstė apie tai, kas yra gyvenimo prasmė, jis ieškojo dvasinės ramybės, jautė, kad yra susiliejęs su visata, todėl nedramatizavo savo būsenos dėl sunkios onkologinės ligos“, – pasakojo M.Subelis.
Kai slaugytoja priminė, kad jau praėjo dvi valandos ir metas atsisveikinti, M.Subelis žadėjo kitą savaitę vėl apsilankyti Trakuose.
Atsisveikindamas V.Malinauskas tvirtai suspaudė ištiestą M.Subelio ranką ir nusišypsojo. Atrodė, jis nujautė, kad liko nedaug gyventi, bet mintys apie išėjimą jo nekankino.
Dukra muzikos keliu nepasuko
Nors dainininko V.Malinausko dukters Viktorijos nepalieka netekties skausmas, moteris įsitikinusi, kad mirtis – tik atsisveikinimas su kūnu, kad ryšį su tėvu ir jo buvimą šalia ji jaus visada.
Socialinėje paskyroje įkėlusi nuotrauką, kuri primena kartu su tėvu Palangoje praleistas dienas, moteris rašė: „Tavo širdis, Tavo vardas manyje, Tavo nepakartojamas balsas, meilė dukrytei (taip Tu mane vadindavai)... Mūsų nuostabūs prisiminimai, mūsų istorija, šypsenos, šilti apsikabinimai... Visa tai liks manyje. Jaučiu ir žinau, kad visada būsi šalia.“
– Kokį brangiausią prisiminimą saugote savo širdyje?
– Šilčiausi prisiminimai iš vaikystės, nes daug vasarų su tėčiu praleisdavome Palangoje, kur jis augo, tai būdavo ilgesnės vasaros atostogos. Jis buvo labai tvarkingas, mylintis, bet griežtas.
Esu daug kuo į jį panaši. Manau, iš savo abiejų tėvų paveldėjau gerą muzikinę klausą, begalinę meilę gyvenimui. Jis buvo dainininkas, menininkas iš prigimties, mokėjo groti ne vienu instrumentu, buvo labai kūrybingas, dainas atlikdavo su dideliu išjautimu, mokėjo jas pateikti visada kitaip ir tik jam būdingu stiliumi.
Mama pasakojo, kad man nebuvo nė dvejų metų, kai klausydama P.Čaikovskio plokštelę apsiverkiau, nors dar nemokėjau net kalbėti.
Skambinti pianinu pradėjau nuo penkerių metų. Mokiausi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur studijavau dirigavimą.
– Ar tėvas norėjo, kad jūsų darbas taip pat sietųsi su muzika?
– Niekada tėvelis nenorėjo, kad eičiau jo pėdomis, pasak jo, tai ne mano jautriam būdui. Gyvenimas taip susiklostė, kad pasukau į grožio sritį. Mano mama prieš trisdešimt metų įkūrė pirmą Lietuvoje privatų profesinio mokymo grožio studijų centrą „Eliza“, jam su mama dabar vadovaujame kartu.
– Esate Viktorija. Kas jums išrinko šį vardą – tėvas ar mama?
– Vardą išrinko mano mama Ilona, esu jai be galo dėkinga. Nors jos tikras vardas Aldona, nori, kad visi ją vadintų Ilona.
Mano tėvai vienas kitą labai mylėjo, jie kartu praleido dvylika metų, o išsiskyrė, kai man buvo dveji.
Gimiau iš beprotiškos, begalinės meilės, nors jų gyvenime buvo ir audrų. Manau, taip žmonės vienas kitą gali mylėti tik kartą gyvenime. Mano mama yra sakiusi, kad apie jų meilę galima parašyti knygą.
– Ar jie pagaliau susitaikė?
– Mama dalyvavo tėčio laidotuvėse. Jie niekada nebuvo priešai, bet būna tokių dalykų, kai žmonės negali kartu gyventi.
– Ar tėtis skųsdavosi sveikata?
– Jis nenorėdavo išsiduoti, kad kažkas negerai, nors patyrė daug dvasinių ir fizinių kančių. Širdies nepakankamumas jį pradėjo kankinti maždaug prieš penkiolika metų, vėliau prisidėjo ir kitos ligos. Manau, kiekviena liga priverčia žmogų susimąstyti. Jam buvo sunku, bet stengdavosi to nerodyti.
– Koks buvo jo paskutinis noras? Ar jautė, kad liko nedaug gyventi?
– Nujautė, bet tikriausiai nemanė, kad tai atsitiks šiemet. Didžiausias jo noras buvo, kad jam artimi žmonės būtų sveiki, mylėtų ir gerbtų vienas kitą. Į gyvenimo pabaigą jis ėmė džiaugtis kiekviena akimirka, praleista su manimi, anūkėmis, mano broliu. Jis džiaugėsi mūsų susitikimais ir pokalbiais.
Šią vasarą kartu su tėveliu lankėmės Palangoje, šis laikas buvo kaip Dievo dovana mums abiem. Tai buvo paskutinės nuostabiausios ir šilčiausios akimirkos, praleistos su man labai brangiu ir mylimu žmogum.
Antrajai dainininko žmonai – velnio nuotakos dalia
- Dainininko ryšys su pirmąja žmona Ilona nutrūko po 12 kartu praleistų metų, o antroji žmona Rita yra kalbėjusi, kad jai teko velnio nuotakos dalia. Kad 61 metų atlikėjas veda trečiąkart, moteris sužinojo gulėdama ligoninėje. Dvidešimt metų praleidusi su žmogumi, kuris, pasirodo, gyveno dvilypį gyvenimą, ji negalėjo sau atleisti, kodėl anksčiau neišprašė jo iš namų.
- Skandalui įsiplieskus V.Malinauskas atviravo, kad iki vedybų su trečiąja žmona artimai bendravo dvylika metų. Vyras tikino, kad meilė atlaikė visus išmėginimus, mat kai susipažino su buvusia Vilniaus modelių namų siuvėja Elena Prascevičiene, turėjo žmoną.
- „Elena manęs ilgai laukė. Nors buvau šeimoje, mintimis – su Elena. Tikiuosi, kad trečias kartas nemeluos“, – tuomet vylėsi V.Malinauskas.
