Iki lemtingos traumos Eduardas buvo aktyvus, sportiškas vaikinas – dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, su jos nariais ne kartą įveikė 30–50 km ilgio žygius „Radvilų keliais“, organizuojamus Lietuvos kariuomenės. Netgi buvo suplanavęs įveikti ekstremalų žygį – 200 km per dvi paras.
Šie planai žlugo po to, kai 2009 m. balandį patyrė traumą, po kurios teko sėstis į neįgaliojo vežimėlį. Daug kalbėti apie tai jis nenori – sako, kad tai paini istorija, bet iš esmės tai buvo nelaimingas atsitikimas – jis iškrito iš 9-o aukšto.
Galima sakyti, kad jam dar pasisekė – krito ant žolės, svoris pasiskirstė tolygiai, tad liko gyvas, tačiau ties juosmens sritimi stuburas buvo pažeistas.
Pasak Eduardo, visiškos nevilties dėl to, kas nutiko, jis nejautė. Pradžioje gulėdamas ligoninėse vis tikėjo, kad pasveiks, nes savo kojas ir dabar šiek tiek jaučia ir kažkiek motorikos yra likę.
„Pradžioje atrodė, kad progresas yra, gal jau po mėnesio pradėsiu vaikščioti, paskui – gal po trijų mėnesių, paskui – gal po operacijos, na, bet viskas taip ir liko – pasirodė, kad tiek jutimų, kiek jų likę, nepakanka tam, kad galėčiau atsistoti ant kojų“, – konstatavo simpatiškas vyrukas.
Kai po poros metų Eduardas suvokė, kad visgi nepasveiks ir liks sėdėti vežimėlyje – jau buvo juo judėti pripratęs, taigi ši perspektyva labai neišgąsdino. Tiesa, intensyviai sportuodavo ir toliau – žaidė vežimėlių krepšinį ir atstovavo Lietuvos rinktinei, plaukiojo baiseine.
Dabar jis gyvena vienas ir susitvarko pats. Vairuoja pritaikytą automobilį, tad nesunkiai nusigauna ten, kur reikia.
Nepraktiškas ir filosofiškas
„Taip, negalia su ja nesusidūrusiam žmogui gali atrodyti kažkas nesuvokiamo ir neapsakomai baisaus. O iš tikrųjų ir po traumos tu lieki iš esmės toks pats žmogus, koks buvai, tavo pasaulio suvokimas lieka tas pats. Taip, yra dalykų, kurių daryti tu negali – bet lieka ir daug tokių, kuriuos daryti gali. Aš negaliu kopti į kalnus, na, bet yra daug kitų veiklų“, – pastebėjo pašnekovas.
Pagrindinės jo veiklos sritys dabar – eilėraščiai, teatras ir filosofija. „O dar aš esu svajotojas, kuris mėgsta skrajoti padebesiais, ir visiškai nepraktiškas žmogus“, – pripažino jis.
Jis baigė istorijos studijas ir perėjo prie filosofijos – pajuto, kad ši disciplina jam artimesnė. Jau yra baigęs filosofijos magistrantūrą ir net galvoja apie doktorantūros studijas. Kol kas tam ruošiasi ir daug studijuoja savarankiškai, bando išgryninti daktarinės disertacijos temą.
Eilėraščius rašyti Eduardas pradėjo prie trejus ketverius metus. Iki tol turėjo įprotį tiesiog kai kurias jam kylančias mintis užsirašyti į sąsiuvinį, o vieną dieną jas užsirašinėdamas pajuto norą žodžius sudėlioti eilėraščio eilutėmis – taip ir prasidėjo.
Pirmieji eilėraščiai buvo trumpi, vėliau jie ilgėjo, na, o pernai jau pasirodė ir E.Saprykino poezijos knyga „Atsiprašome, prašome palaukti“. Dauguma eilėraščių nėra linksmi – jie kažkodėl daug dažniau kyla ne iš gražių, o iš prastesnių jausmų ir išgyvenimų.
Štai vienas iš pastaruoju metu jo parašytų posmų: „Pasakysit, kai patrankos griaudi – mūzos tyli? / Ne, jos rėkia iš siaubo ir nevilties, / Tik jūs jų negirdit. / Užmerkiat akis / Idant siaubo nematyti, / Kai stoja taika trapi / Akimirkai praregėjat, / Lyg pamenat klyksmus Dainių / Eilėmis ir bardų dainomis virtusius. /It iš Munko „Šauksmo“. (...)“
Teko prisiliesti prie teatro
Yra Eduardas ir dirbęs, nors dar profesinėje srityje neįsitvirtino, tik svajoja tą padaryti. Pusmetį darbavosi vienoje socialinėje įmonėje pirkimų vadybininku, tačiau ten nesijautė savo vietoje.
Šį pavasarį jis savanoriavo, tai buvo susiję su Ukrainos pabėgėliais – įvedinėjo į MIGRIS sistemą reikiamus duomenis, rengė suvestines.
Na, o prieš trejus metus vyras pagal skelbimą bandė įsidarbinti Kauno kameriniame teatre programų koordinatoriumi (skelbimas buvo paprastas, neorientuotas į turinčiuosius negalią). Nuvyko į pokalbį ir ten išgirdo, kad jeigu darbdaviai šioms pareigoms pasirinks kitą žmogų – jam turės kitą pasiūlymą, mat teatras kaip tik rengs neįgaliesiems skirtą projektą.
Išties koordinatoriaus pareigoms buvo pasirinktas kitas žmogus, sveika mergina, o Eduardas buvo pakviestas prisijungti prie programos „PinoKeys“ ir kūrė spektaklio dramaturgiją.
„Gal ir gerai viskas susiklostė – su mergina, gavusia tas pareigas, tekdavo bendrauti, mačiau, kad jos darbas nelengvas ir ne visai toks, kokio man norėtųsi. O projekte dalyvauti ir spektaklį kurti buvo įdomu. Tiesa, procesą sutrikdė pandemija ir daug ką teko daryti nuotoliniu būdu, bet veikla buvo smagi, mes, visi dalyviai, tarpusavyje susibičiuliavome ir kiekvienas prisidėjome prie galutinio rezultato“, – pasakojo Eduardas.
Šį pavasarį jo jau laukė rimtesnis kūrybinis darbas – šįsyk su ankstesniame projekte dalyvavusiais neįgaliaisiais dirbo dvi iš Ukrainos atvykusios režisierės, Marija Bakalo iš Lvovo ir Inna Falkova iš Charkovo. Jos vedė kūrybines dirbtuves ir sukūrė spektaklį „Ar Tau Lengva? / Is It Easy?“ (į jį buvo pakviesti ir du profesionalūs šokėjai, o viena negalią turinti aktorė turėjo daug patirties scenoje).
„Na, aš rimtas aktorius nebuvau, tai buvo tarpdisciplininis spektaklis, kuriame aš turėjau pasakotojo vaidmetį ir išraiškingai skaičiau savo eiles, o kiti rodė kitus savo gebėjimus. Sakyčiau, visi dirbo su tokiu atsidavimu, kaip profesionalūs aktoriai. Man dar kliudė sustreikavusi sveikata, bet visgi premjeroje dalyvavau ir jaučiuosi prisilietęs prie teatro, o patirtis buvo tikrai įdomi. Ir rezultatas pranoko režisierių lūkesčius, spektaklis sulaukė teigiamų atsiliepimų, žiūrovai plojo atsistoję“, – sakė Eduardas.
Mėgsta humorą ir kultūrinius renginius
Pasak Eduardo, įvairi kūrybinė veikla, kokia ji bebūtų, praskaidrina kasdienybę ir padeda save realizuoti. Kurdamas visiškai užmiršti rūpesčius ir supranti, jog tu gali, nors ir esi neįgalus.
Pašnekovas atsiminė, kad kai tuo įtemptu laikotarpiu, kuomet daug repetavo ir dar turėjo atsigulti į ligoninę, papasakojo vienai draugiškai seselei apie savo sveikatos bėdas, kurios kėlė daug iššūkių ir likdavo daug neatsakytų su tuo susijusių klausimų. Bet buvo ir kūrybinės veiklos, kuri leisdavo užsimiršti. Pasipasakojęs jis pajuokavo: „Net nežinau, ar man čia dabar su tiek žinių stot į mediciną, ar į aktorinį“. Taigi jam nesvetimas humoro jausmas, neretai jis pasijuokia ir iš savęs.
Pašnekovas mėgsta ne tik pats kurti, bet ir mielai lankosi įvairiuose kultūriniuose renginiuose, nors jam ir ne visur paprasta patekti. „Vis užsukdavau į renginius Kauno menininkų namuose, tačiau ten buvo du laiptai, kuriais mane kažkas turėdavo užkelti. Na, bet kadangi buvau aktyvus lankytojas – galiausiai administracija manimi pasirūpino ir ūkvedys sukalė pandusą. O štai Kauno kultūros centre yra įrengti automatiniai keltuvai, bet kažkas su jais negerai ir budinčioji nežino, kodėl jie neveikia“, – dalijosi patirtimi Eduardas.
Tačiau apskritai kasdienybe skųstis jis nelinkęs – sako, kad galimybių gyvenime yra, o jeigu atrodo, kad jų nėra, tuomet reikia jų rasti.
