Į Kiniją Saulius išvyko netikėtai ir neturėdamas konkretaus plano. Jis buvo baigęs tarptautinio verslo studijas (bakalauro laipsnį įgijo Lietuvoje, o magistro – Suomijoje) ir Vilniuje turėjo puikų vadovo darbą.
Tačiau per atostogas nuvyko kartu su tėvais aplankyti Hong Konge apsistojusio brolio ir tuo pačiu dar traukiniais pakeliavo po Kiniją. Grįžęs namo vyras taip norėjo vėl į ją sugrįžti, kad galiausiai savo solidųjį darbą metė, susikrovė kuprinę bei lagaminą ir iškeliavo.
„Keliauti mėgau ir iki tol, bet Kinija, kaip ir kitos Azijos šalys, atrodė tolima ir sunkiai pasiekiama. O kartą apsilankęs ten pajutau, kad visgi ten gyventi yra realu ir smagu, taigi nusprendžiau pamėginti. Tik nemaniau, kad užsibūsiu taip ilgai“, – sakė Saulius.
Nuvykęs ir įsikūręs Guangdžou mieste (tai – trečias pagal dydį šalies miestas su maždaug 15 milijonų gyventojų) pašnekovas dirbti pradėjo nuo to, nuo ko, pasak jo, pradeda daugelis ten atvykusių užsieniečių – pradėjo vietinius mokyti anglų kalbos. Darbo vizą Kinijoje užsieniečiui gauti nelengva, bet visgi įmanoma.
Pirmuosius savo mokinius lietuvis rado „WeChat“ socialiniame tinkle – šis Kinijoje itin populiarus, per jį žmonės perka, parduoda, susipažįsta, išsiskiria ir tvarko įvairiausius kitus reikalus.
Na, o laisvalaikį keliautojas skyrė savo pomėgiui, kurį buvo atradęs dar Lietuvoje – fotografijai. „Lietuvoje tuo užsiėmiau mėgėjiškai ir nedaug, o Kinijoje, pamačius kitokius nei pas mus įspūdingus vaizdus, panorau viską užfiksuoti – tarsi kokia liepsnelė viduje užsidegė. Tiesiog sėsdavau į bet kokio maršruto autobusą, pamatęs kažką įdomaus išlipdavau ir fotografuodavau. Per keletą metų išmaišiau kone visą miestą, kuris yra milžiniškas“, – sakė lietuvis.
Jis pirko vis naują foto įrangą, savarankiškai studijavo teoriją bei praktikavosi. Būdavo, naktį į galvą šauna kažkokia įdomi idėja – ir kitą dieną pasistengia ją įgyvendinti.
Po poros metų, įgijęs nemažai praktikos, Saulius jau sulaukė ir užsakymų fotografuoti. Pirmasis užsakymas buvo įamžinti vieną japonų įmonės renginį – jį lietuviui davė pažįstamas, vėliau tapęs geriausiu jo draugu kinu. Tame renginyje besidarbuodamas lietuvis susipažino su savo būsimąja žmona.
Būtent dėl jos Saulius svečioje šalyje ir užsibuvo taip ilgai – konkretaus plano, kiek laiko ten praleis, jis neturėjo, bet tikrai nemanė, kad užtruks ilgiau nei 7 metus.
Po to lemtingo renginio išsijudino ir pašnekovo karjeros reikalai – jis sulaukė ir daugiau užsakymų fotografuoti, vėliau išsinuomojo fotostudiją ir netrukus galėjo pragyventi vien iš savo pomėgio.
Fotografavo ir daiktus, ir žmones, ir renginius, bendradarbiavo su kelių užsienio šalių konsulatais. Na, o laisvalaikiu ir toliau mėgo fotografuoti žmones ir kitus vaizdus savo malonumui.
„Būdavo visaip – kai kurie gatvėje sutikti kinai, man paklausus, ar galima, fotografuotis atsisakydavo, o kiti mielai sutikdavo, kai kurie ir patys pasisiūlydavo. Su kai kuriais iš jų dar ir pasišnekučiuodavome, kelis sykius buvo ir taip, kad jie mane pasikvietė į svečius, vaišino pietumis – ir taip nutiko vargingesniuose miesto rajonuose, tie žmonės vertėsi kukliai, bet buvo labai draugiški“, – pasakojo Saulius.
Lietuviai nuotraukose natūralesni
Klausiu pašnekovo, dabar jau praktikuojančio fotografiją Lietuvoje, kuo skiriasi lietuvių ir kinų pozavimas nuotraukoms? „Suprantama, visi žmonės nori nuotraukose kuo gražiau atrodyti. Kinai nori ypač išdailintų, smarkiai retušuotų nuotraukų, ir kartais taip pasistengia, kad nuotraukoje jų beveik neatpažinsi, o lietuviai išlieka natūralesni.
Kinijoje ir telefonai parduodami su iškart automatiškai nustatytu fotoaparato filtru, kur yra odos lyginimo funkcija, nes aišku, kad klientui ji bus reikalinga – ten visi labai nori kuo labiau pasijauninti, taip pat daugelis šviesina odą, nori, kad akys atrodytų didesnės. Vaikai nuo mažens mokomi pozuoti nuotraukoms, tarkim, rodyti V ženklą, yra daug daugiau tipinių pozų, kurios berniukams ir mergaitėms skirtingos“, – pasakojo Sauliaus.
O į ką jis patartų atkreipti dėmesį toms lietuvėms moterims, kurios iki šiol nežino, kaip reikia pozuoti nuotraukoms? Pasak jo, moterims nereikėtų stovėti prieš kamerą tiesiai – geriau atrodysite kiek pasukusi kūną, svorį perkėlusi ant galinės kojos, pavingiavimų gali būti daugiau (kiek sulenkta koja, ant liemens uždėta ranka ir pan.)
Ta kūno dalis, kuri bus arčiausiai objektyvo, atrodys didžiausia, tai verta turėti omenyje ir atkreipti dėmesį pozuojant portretui. Fotografai turi įvairių patarimų, kas fotosesijos metu atrodo geriausiai, bet ir jūs galite paeksperimentuoti pati ir pamatyti, kas atrodo geriau ar blogiau, tiesiog fotografuodamasi telefonu.
Paklaustas, kurie klientai, lietuviai ar kinai, yra reiklesni, pašnekovas nusišypsojęs atsakė, kad nėra tikras. „Visi žmonės, sumokėję už paslaugą pinigus, tikisi gero rezultato, kurį pasiekti ir yra fotografo darbas. Kiekvienas žmogus turi savo lūkesčius, kurie kiekvienu atveju yra skirtingi, bet, tinkamai juos išsiaiškinus ir atsižvelgus į tai, problemų pasiseka išvengti“, - sakė pašnekovas.
Jeigu neišeis – vis tiek fotografuos
Nors Kinijoje Sauliui sekėsi neblogai ir klientų pakako, galiausiai jis visgi pajuto norą grįžti į Lietuvą. Pasak jo, tarp kinų būdamas užsieniečiu visą laiką sulaukdavo didesnio dėmesio, ir pirmaisiais metais jam tai buvo labai keista, bet suprantama, o vėliau pabodo.
Ar jo žmona, su kuria susituokė praėjusių metų gruodį, nepyko, kad reiks vykti į mažai negirdėtą šalį? „Ne! Aš jai nuo pažinties pradžios minėjau, kad ketinu grįžti į gimtinę, tik datos nežinau, tad ji tam nusiteikė iš padžių. Tik jos tėvai pradžioje buvo sunerimę, kad aš iš tolimo krašto ir jų dukra gali išvykti“, – sakė lietuvis.
Pasak jo, Xiaoli Lietuvoje gerai adaptavosi: „Ji ir drąsi, ir labai miela, maloniai bendraujanti, taigi greitai susibičiuliavo ir su mano tėvais, ir su draugais – man rodos, ji visiems patinka.“
Kinijoje moteris dirbo reklamos agentūroje, paskui – banke su Japonijos klientais. Porai atvykus į Lietuvą, šiek tiek užtruko imigrantės leidimo dirbti tvarkymas, bet dabar jau viskas gerai ir netrukus ji turėtų kibti į darbą.
Na, o Saulius, nors gimtinėje kaip fotografas dar yra nedaugeliui žinomas ir klientų ratą turi burti iš naujo, yra tvirtai nusiteikęs užsiimti vien šia savo mylima veikla, kurią atradus, kiti darbai jo visai nedomina. „Aš tikrai užsiimsiu fotografija tiek, kiek išeis. Ir kai neišeis, vis tiek užsiimsiu. Fotoaparatas visada bus kartu, kad ir kur atsidurčiau“, – patikino pašnekovas.
Daugiau Sauliaus nuotraukų galite pamatyti čia https://www.saulius.photography/
