Prisiminimai Birutės neslegia, jie nėra našta. Tai – gyvenimiška patirtis, kurią, jei laikas grįžtų atgal, ji pakartotų.
B.Statkevičienė ne tik prisiminimais, bet ir susitikimais grįžta pas jaunystės bičiulius, sportininkus. „Tuomet mums buvo po aštuoniolika metų, dabar – beveik septyniasdešimt, todėl smalsu, kaip atrodome, kaip jaučiamės. Norėčiau juos pamatyti, bet gal kai kurie jau mirę“, – svarstė plaukikė.
Taip jai kilo mintis susirasti ir T.Prudnikovą. Birutės paieškos buvo nesėkmingos, tad ji sausio mėnesį nusipirko lėktuvo bilietą ir ruošėsi jos ieškoti Lvove.
„Aš su ja labai gražiai bendravau, mes susipažinome Sovietų Sąjungos rinktinėje“, – jaunystę prisiminė pašnekovė. Jos abi dalyvavo ir Miuncheno olimpinėse žaidynėse.
Bet kilus karui skrydžiai į Ukrainą buvo nutraukti. „Labai gaila, kad viskas nutrūko. Bandžiau per Ukrainos plaukimo federaciją jos ieškoti, gavau telefono numerį. Man minėjo, kad tuomet ji gulėjo ligoninėje“, – apgailestavo Birutė.
Nors nelengva surasti jaunystės draugę, plaukikė nenuleido rankų. Ko ji imasi, atrodo, viskas įmanoma.
„Niekur nesu dingusi“, – pokalbį apie veiklą juokaudama pradėjo Lietuvos sporto universiteto plaukikų komandos trenerė B.Statkevičienė. Kai Birutė kadaise pati baigė šią aukštąją mokyklą, liko joje dėstyti, rašyti mokslinio darbo, treniruoti.
„Visą laiką dirbau dėstytoja, dabar tiktai trenere. Labai nedaug dirbu. Galėčiau visai nedirbti. Jeigu kalbėtume apie atlyginimą, mano priemoka už daktaro laipsnį būtų didesnė, nei dabar gaunu. Dirbu ne todėl, kad man pinigų labai reikia, bet todėl, kad mėgstu savo darbą“, – patikino socialinių mokslų daktarė B.Statkevičienė.
Birutė su seserimi dvyne Dale dabartinio Lietuvos sporto universiteto baseiną pradėjo lankyti vaikystėje. Jas ten nusivedė 7 metais vyresnė sesuo Zita.
Tas baseinas buvo atidarytas 1960 metais, o dvynės jame lankyti plaukimo treniruotes pradėjo 1964-aisiais. „Mama pasakė: užtenka jums namuose sėdėti, eikite su vyresne seserimi į baseiną“, – apie plaukimo karjeros pradžią užsiminė B.Statkevičienė.
Seseris baseinas traukė ne tik dėl plaukimo, bet ir dėl to, kad jame buvo šilta. Namuose nebuvo šilto vandens, todėl vaikams baseino aplinka atrodė kaip rojus. „Bet į baseiną ėjome, kad jis arti namų buvo ir kad vyriausioji sesuo ėjo“, – patikino pašnekovė.
Birutė užaugo su dviem seserimis ir broliu, kurio neteko prieš keletą metų. Kadangi jos mama vėliau ištekėjo už našlio, šeima pasipildė broliu ir seserimi. Dabar ir jie jau iškeliavę anapilin. „Visi gražiai bendraudavome“, – didelę šeimą prisiminė plaukikė, dabar glaudžius ryšius palaikanti su dvyne ir vyriausiąja seserimis.
Ir Dalė, ir Zita buvo plaukikės, dirbo plaukimo trenerėmis, tad kauniečių Užkuraityčių trijulę galima vadinti plaukikų dinastija, nes ir jų vaikai bei anūkai išmėgino šią sporto šaką, kai kurie siekė sporto aukštumų.
Įdomu, ar tarp dvynių nebuvo varžymosi, juk abiem nevienodai sekėsi? Susidaro įspūdis, kad sėkmingiau sportinė karjera klostėsi Birutei.
„Nelygu, iš kurios pusės žiūrėsi: mano sesė dvynė yra nusipelniusi Lietuvos plaukimo trenerė, išugdžiusi Europos jaunimo čempioną Rimvydą Šalčių. Be to, jaunystėje ji buvo trumpų nuotolių plaukikė, o aš ilgų. Ji buvo Lietuvos čempionė ir aš buvau Lietuvos čempionė. Žvelgiant platesniu mastu, aš dalyvavau Miuncheno olimpiadoje, o ji ne“, – palygino B.Statkevičienė.
Miuncheno olimpiniame baseine kaunietė startavo kaip pirmoji Lietuvos plaukikė, olimpinių žaidynių dalyvė. Tai įvyko prieš 50 metų, Birutė priklausė Sovietų Sąjungos rinktinei. Jai tai buvo pirmos ir paskutinės karjeroje olimpinės žaidynės.
„Mane išsiuntė, nes laimėjau Sovietų Sąjungos čempionatą. Man kažkodėl buvo baisu dalyvauti tose varžybose, nors nieko blogo negalvojau, bet jaučiausi lyg ne į tą lėkštę papuolusi.
Buvome prigąsdinti, kad jeigu vaikščiosime su sportbačiais ir kas nors norės nufotografuoti, turėsime bėgti, nes negalime jų reklamuoti.
Aš taip bijojau. Net kai eidavau link olimpinio baseino ir kas nors prieidavo fotografuoti, manydavau, kad tai kokia nors provokacija. Todėl aš tą plaukimą prisimenu kaip baisias varžybas“, – pasakojo 16 ir 23 vietas žaidynėse pelniusi B.Statkevičienė.
Kaunietė jautėsi nejaukiai, nes prieš tai jos į Sovietų Sąjungos varžybas nekviesdavo: „Mes turėjome giminių Amerikoje, todėl mano dokumentus pamesdavo. O kai laimėjau čempionatą ir pasakė, kad važiuosiu į žaidynes, jaučiausi neužtikrintai.
Tai buvo ne mano komanda, ne Lietuvos komanda. Atvykę į olimpinį kaimelį buvome pasitikti su tradiciniais rusų šokiais ir dainomis. Nesupratau, kur patekau.“
B.Statkevičienė tikrąją olimpinių žaidynių dvasią pajuto 2012 metais nešdama Londono olimpinių žaidynių, kuriose plaukikė Rūta Meilutytė (25 m.) iškovojo auksą, deglą.
„Šis įvykis iki šiol man širdį glosto – taip šilta, gera, smagu buvo, tokia pagarba. Tai didžiausia gyvenimo dovana, nes galėjau dalyvauti tokiame renginyje, pajusti žaidynių atmosferą“, – neslėpė džiaugsmo Birutė.
Plaukikės namuose stovi įrėminta šio įvykio nuotrauka, čia vietą rado ir pats deglas, kuriame degė olimpinė ugnis.
„Tai didelė Lietuvos sporto pasaulio padėka man“, – įsitikinusi B.Statkevičienė.
Mokslininkė nesigaili praeities, ir jeigu reikėtų viską pakartoti, kartotų taip pat, tik nenorėtų būti Sovietų Sąjungos rinktinėje. „Jeigu nebūčiau buvusi toje rinktinėje, nebūčiau dalyvavusi ir žaidynėse. Bet iš esmės esu patenkinta tuo, kaip gyvenau visą gyvenimą“, – patikino plaukimo neišsižadėjusi kaunietė.
Dalė ir Birutė – neidentiškos dvynės, skirtingos išvaizdos. Birutė už seserį dešimt centimetrų aukštesnė, dabar truputį lieknesnė už ją. Aplinkiniai pastebi, kad artėdamos prie septyniasdešimtmečio sesės truputį supanašėjo. Tačiau dabar dvynės kartu į baseiną nevaikšto, nes pasikeitęs jų gyvenimo ritmas.
„Aš visąlaik sportuoju, o mano sesuo ne. Bet abi dirbame trenerėmis. Vyriausioji sesuo jau kelerius metus nedirba plaukimo trenere, ji su Dale nepanoro aktyviai sportuoti“, – pasakojo pašnekovė.
Baigusi karjerą Birutė negalėjo nesportuoti, nes susilaukusi vaikų nenorėjo aptingti, priaugti svorio. Dviejų atžalų motina ketino pradėti bėgioti, bet jai nepatiko, tad grįžo į plaukimą ir kaip tik prasidėjo Europos ir pasaulio veteranų plaukimo čempionatai. Ji dalyvavo ir tokiose varžybose.
Tačiau B.Statkevičienė plaukia ne tam, kad taptų čempione, gautų medalį. Sportuoja, nes jai tai patinka ir organizmui reikia. „Mano kūnas reikalauja judėjimo. Visi vyresnio amžiaus žmonės turėtų suprasti, kad negali ištisai sėdėti, gulėti ir jaustis kaip pelkėje. Juk stovintis vanduo pradeda rūgti“, – nusijuokė Birutė.
Ji keturis ar penkis kartus per savaitę baseino takelyje nuplaukia mažiausiai po kilometrą, sporto salėje daro jėgos ir lankstumo pratimus. Kai gera nuotaika, Birutė vienu kartu nuplaukia iki trijų kilometrų, dar palenktyniauja ir su studentais.
B.Statkevičienė mokslinę patirtį pritaiko praktikoje – disertaciją „Morfofunkcinės aukštos klasės plaukikų savybės, jų reikšmė sportui ir sportiniams pasiekimams“ apgynusi plaukikė iš sportininko kūno sudėjimo gali numatyti jo karjeros galimybes.
Kai žmogus jai paduoda ranką, Birutė kartais pastebi: „Jūsų ranka – kaip plaukiko, įdomi.“ Ne paslaptis, kad gerų plaukikų plaštakos didelės. O kokios kitos kūno dalys svarbiausios? „Galva“, – juokdamasi patikino mokslininkė.
Nors plaukimui reikšmės turi kūno sudėjimas, ūgis, svarbiausia, ką sportininkas galvoja.
Kai B.Statkevičienė pasveikino į didįjį sportą sugrįžusią olimpinę, pasaulio ir Europos čempionę R.Meilutytę, jai ištarė: „Rūta, dabar pradėjai plaukti galva.“ Garsi plaukikė pripažino: „Dabar pradėjau galvoti, kaip plaukiu.“
Birutės teorijos Rūta nepaneigė, nes jos plaštaka didelė. „Kai savo studentams ant jų plaštakos uždedu savąją, manoji, palyginti su jų, didelė. Kai anūkė Emilija atsiuntė nuotrauką, kurioje ji iškėlusi rankas, pasakiau, kad iš jos gali būti gera plaukikė“, – teigė pašnekovė.
Motina vaikystėje išmokė plaukti sūnų Algį (46 m.) ir dukrą Neringą (40 m.). Nors jie netapo sportininkais, aktyvus laisvalaikis tebėra jų pomėgis.
Sūnus su šeima gyvena Kanadoje, dukra su šeima – JAV. Birutės anūkės, sūnaus dukros, lanko plaukimą, siekia pergalių.
Kanadoje besitreniruojanti Silvia Statkevicius (15 m.) per varžybas atstovauja Lietuvos rinktinei. Šįmet kovą Toronte moterų 800 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje ji aplenkė visas varžoves ir finišavusi per 8 min. 55,23 sek. pasiekė naują Lietuvos moterų rekordą.
Silvią sėkmė lydėjo ir šįmet vasarą Romoje vykusio Europos jaunimo čempionato estafetės rungtyje. Estafetėje plaukė Smiltė Plytnykaitė, Patricija Kondraškaitė, Marija Romanovskaja ir S.Statkevicius. Lietuvės finišavo per 8 min. 27,55 sek. ir užėmė 8-ąją vietą.
B.Statkevičienė neabejoja, kad jaunesnioji Algio duktė Emilija (10 m.) galėtų būti geresnė plaukikė už savo seserį, nes jos plaštakos išduoda dideles galimybes šioje sporto šakoje. Gal tėvai įsiklausys į Birutės pastabas, nes anūkė šiuo metu lanko ir plaukimą, ir dailųjį čiuožimą.
Birutės sesers Dalės Krasauskienės abi dukros išmoko plaukti, bet sportinės karjeros nesiekė. Dalė šiuo metu nemažai laiko skiria dviejų anūkų priežiūrai.
Vyriausiosios sesers Zitos duktė dirba plaukimo trenere, jos atžala Ugnė Mažutaitytė (25 m.) – Lietuvos plaukimo rekordininkė. Šįmet rugpjūtį Ugnė pranešė apie profesionalios karjeros pabaigą. Ji studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, dabar magistro laipsnio siekia Vytauto Didžiojo universitete.
Plaukimo veteranė toliau skina laurus
B.Statkevičienė 33 kartus buvo šalies plaukimo čempionė, pasaulio universiados 200 m kompleksinio plaukimo (1973 m., Maskva) bronzos medalininkė, pirmoji Lietuvos plaukikė olimpinių žaidynių dalyvė (1972 m. Miuncheno vasaros olimpinės žaidynės, 200 ir 400 m kompleksinis plaukimas – 16 ir 23 vieta).
Buvusi plaukikė – socialinių mokslų daktarė, parašiusi didžiulį pluoštą mokslinių straipsnių, parengusi mokymo priemonių. Ji ir dabar rengia studentus plaukti, tarp jų ir specialistus, kurie mokys plaukti neįgaliuosius. 2009 m. gavo Lietuvos kilnaus sportinio elgesio („Fair Play“) apdovanojimą.
Ji yra Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentė, veteranų plaukimo klubo „Vandenynas“ vadovė. Aktyviai sportuoja dalyvaudama veteranų Europos ir pasaulio čempionatuose (daugkartinė čempionė).
2012 m. jai buvo patikėta nešti Londono žaidynių olimpinį deglą.
