Andrius darbuojasi Vilniaus „Atgajos“ specialiojoje mokykloje, taip pat konsultuoja kompleksinių paslaugų centre „Šeimos slėnis“. Jis yra vaikų mėgstamas mokytojas, greitai randantis su jais bendrą kalbą. Kartais jam iš darbo tenka skubėti į koncertą, o retkarčiais nutinka ir taip, kad naujos dainos idėja kyla užsiėmimo su moksleiviais metu.
– Kuo norėjote būti užaugęs, kai mokėtės mokykloje? – pirmiausia paklausiau Andriaus.
– Kai jau praėjo tie laikai, kai norėjosi būti policininku ir kareiviu, atėjo metas, kai panorau tapti muzikantu – jau nuo penkiolikos metų mes su draugais bandėme kurti muziką. Taigi išeina, kad ši mano svajonė išsipildė ir esu laimingas žmogus.
– Ar baigęs mokyklą nenorėjote studijuoti muzikos? Kaip tapote socialiniu pedagogu?
– Norėjau, mėginau stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, tačiau vien noro nepakako – nebuvau lankęs muzikos mokyklos, o stojant reikėjo solfedžio ir kitokių teorinių žinių, taigi ten nepakliuvau.
Teko pagalvoti apie rimtesnę specialybę ir pasirinkau pedagogiką, kuri mane taip pat traukė. Baigiau socialinės pedagogikos bakalauro ir specialiosios pedagogikos magistrantūros studijas. Nemažai žmonių šių specialybių neskiria. Specialioji pedagogika reiškia darbą su specialiųjų poreikių turinčiais moksleiviais – tai yra vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, protinę negalią ir pan.
Anksti susidūriau su tokiais vaikais ir darbas su jais man pasirodė prasmingas. Studijuodamas nuėjau atlikti praktikos vaikų su negalia centre (pradžioje tokios vietos gal kiek ir nugąsdina, bet paskui pripranti), mano darbas mokyklos direktorei patiko, taigi likau ten ir toliau.
Su grupe „Arbata“ nuo jos susikūrimo esu jau 21 metus, o pedagoginį darbą dirbu 18 m. Kurdamas muziką vis galvoju, kaip gerai būtų išleisti dar vieną albumą (kuo toliau, tuo lėčiau tai vyksta), o mokykloje – kaip sėkmingai baigti dar vienus mokslo metus.
– Visgi roko muzika ir darbas su negalią turinčiais vaikais atrodo labai skirtingi dalykai... Kaip jums jie susiderina tarpusavyje?
– Na, gal ir atrodo, kad muzika – vien linksmybės, kaifas, rokenrolas, bet iš tikrųjų ir ten yra daug darbo, reikia įdėti daug savęs. Ir mokykloje niekaip negali būti puse kojos arba netikėti kuo, darai.
Nors, žinoma, muzikoje daugiau darai tai, ką nori, o dirbdamas su žmonėmis darai aiškiai apibrėžtus dalykus ir čia aiškiai matyti, kai pasiseka ir kai ne. Kažkur skaičiau tokią mintį, kad jei kažką daryti atrodo sunku, bet tuos sunkumus įveiki – paskui būna sielai lengviau.
– Ar visą laiką šie du jūsų užsiėmimai ir vyko lygiagrečiai, o gal kažkuriuo metu norėjote pasirinkti vien muziką?
– Be abejo, apie tai pagalvodavau, bet tam, kad pragyventum iš muzikos, tau turi arba labai sektis ir tu turi būti „ant bangos“, arba turi pataikauti publikos skoniui, dalyvauti televiziniuose projektuose, atlikti įvairius koverius ir panašiai.
Taigi į pedagogiką aš žiūriu kaip į darbą, kurį išmanau ir stengiuosi dirbti gerai, o į muziką žiūriu kaip į dvasinį dalyką, į terapiją – pirmiausia sau, paskui ir klausytojui.
Noriu groti tai, kas man patinka, ir išlikti savimi. Kai pats sau nemeluoji, tai tikrai teikia džiaugsmą. Štai pernai su „Arbata“ išleidome naują albumą „Regiu tave“, šį spalį pasirodė nauja daina „Kiek drąsos“, su kuria labai ilgai dirbome, ir darėme tą iš širdies – jeigu ta daina paliečia ir kitus žmones, na, tai tiesiog fantastiška.
Seniau ir aš buvau gavęs pasiūlymų dalyvauti televizijos projektuose, pasvarstydavau, kad gal vertėtų pabandyti, bet atsisakiau. Televizija gali tave greitai paversti žvaigžde – bet tada tikriausiai prarasi save.
Tiesa, televizijos galią teko pajusti ir mums – su „Arbata“ prieš keliolika metų dalyvavome „Lietuvos dainų dešimtuke“ ir du kartus laimėjome, su daina „Linkėjimai tau“ ir „Nuo durų prie durų“. Tada sulaukėme daug dėmesio ir kvietimų visur dalyvauti.
– Tad ar tais laikais nekilo minčių, kad jūs jau žvaigždė, kam jums vargti mokykloje?
– Na, gal kažką ta linkme ir pagalvojau, nes psichologiškai mokytojo darbas nelengvas, bet pasišnekėdavau su savim ir viską palikdavau savo vietose.
Kalbant apie „žvaigždes“, man labai įstrigo toks a.a. Vytauto Kernagio pasakojimas. Jis pasakojo, kaip filmuoti realybės šou „Robinzonai“ vyko į Latviją. Lietuvos pasieniečiai džiūgavo jį pamatę, su juo fotografavosi, dar ir lauktuvių norėjo įduoti. Na, o už penkių kilometrų jį sustabdė latvių pasieniečiai, kurie jo nepažino – jiems jis pasirodė įtartinas, tad iškratė visą jo automobilį. Taigi tu gali pasijusti žvaigžde – bet esi toks, kaip visi, tik atlieki kitą darbą.
Tuos, kurie galvoja apie pedagogikos studijas, noriu įspėti, kad šioje srityje daug neuždirbsite, taigi šią specialybę verta rinktis tik tuomet, jei ji jus nuoširdžiai traukia, jei jaučiate tam pašaukimą. Specialybė lyg ir prestižinė, mokytojų nuolat trūksta, bet čia nepralobsite, net jei dirbtumėte per dvi ar tris darbovietes.
– O ką konkrečiai jūs veikiate mokykloje?
– Specialieji pedagogikai dirba su vaikais arba individualiai, arba su klase (tik klasės čia nedidelės). Aš dirbu ir taip, ir taip. Vaikai mokosi pagal individualias programas, o duodant užduotis, labai atsižvelgiama į kiekvieno individualius gebėjimus, kurie labai skiriasi.
Bet iš esmės mokau tų pačių dalykų, kaip pradinių klasių mokytojai: matematikos, lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo, dailės, taip pat ir muzikos.
Dėl to visada šalia turiu gitarą – karts nuo karto ją išsitraukiu ir pagroju, taip linksmiau.
– Tad gal vaikams pagrojate ir „Arbatos“ dainų?
– Taip, kodėl gi ne? Vaikai žodžių, minties gal ir nesupras, bet jie labai gerai jaučia emocijas – groji ir matai, kaip veide atsiranda šypsena. Gal būtų panašiai, jeigu jūs klausytumėtės dainos albanų kalba – kalbos nesuprasite, bet jausite, daina linksma ar liūdna, ir gal ji jums patiks.
Pokalbio pradžioje sakiau, kad niekada negroju koverių, bet dabar susugaudžiau, kad pamelavau – mokykloje jų pagroju, vaikams labai patinka ir „Du gaideliai“, ir „Tele Bim Bam“, ir Netvarkos nykštuko dainelės.
O yra buvę ir taip, kad kažką groju mokiniams – ir nejučia ateina mintis apie savo naują dainą. Tada pasižymiu tą mintį telefone ir nusiteikiu, kad grįžęs namo apie tai daugiau pamąstysiu.
– Dainas jūs kuriate ir atliekate ir su grupe, ir kaip solo atlikėjas – kaip čia nutinka ir ar tai visuomet dera tarpusavyje?
– Tai darau iš savanaudiškumo – dainų žodžius, dažniausiai ir muziką kuriu aš. Savo sumanymus repeticijose pristatau kitiems „Arbatos“ muzikantams – ir tada jau penkiese vystome mintį, dainą grojame visokiais stiliais ir vartome, kol nusprendžiame, skambės ji ar ne. Yra dainų, kurios mano draugams muzikantams neįtinka arba jie nori jas perdaryti taip, kaip nepatinka man.
Laikui bėgant susikaupė grupei neprilipusių dainų, kurios man vis tiek buvo mielos – pradėjau jas groti kaip solo atlikėjas, neieškodamas su niekuo kompromisų.
Tiesa, buvo kilę ir painiavos, kai žmonės kvietėsi mane vieną, bet tikėjosi, kad pasirodys grupė „Arbata“. „Arbata“ – tai labiau rokenrolas, na, o mano muzika – akustinė. Dabar visų, kurie kreipiasi, gerai išklausinėju, kokias dainas jie yra girdėję ir kokio būtent koncerto tikisi.
– O ar mokykloje, dirbant su įvairių diagnozių turinčiais vaikučiais, kartais nekyla minčių, kad gyvenimas jiems ir jų tėvams per daug neteisingas?
– Vaikų ir tėvų savijauta – labai skirtingi dalykai. Man įsiminė kartą po vieno renginio kunigo pasakyti žodžiai. Kolegė jo paklausė, kodėl tokia neteisybė, kodėl vieni vaikai tampa mokslininkais ar sportininkais, o kiti ir žodžio neprataria, ir jis atsakė: „Kodėl jūs galvojate, kad tai yra bausmė? Tie vaikai gyvena savo pasauliuose, tokiuose, kokius jie juos mato, ir jiems viskas gerai.“
Mūsų pareiga – padėti jiems ugdyti socialinius įgūdžius, adaptuotis, o mūsų ambicijų, kad gyvenime reikia siekti karjeros ar dar kažko, jie tiesiog nesupranta ir dėl to neišgyvena.
Žinoma, susilaukus vaiko su negalia tėvus ištinka didelis šokas, užgriūna skausmas. Vėliau jiems, jei jie katalikai, gali padėti tikėjimas, kad už šiuos jų vargus bus atlyginta.
Nebūtinai viskas yra labai blogai – daug priklauso ir nuo pasirinkto požiūrio taško.
– O kuo jums šis jūsų darbas patinka?
– Kaip ir minėjau, tai – aiškiai apčiuopiamas darbas, tuo pačiu ir reali pagalba kitam. Padedi tu pats, savo rankomis ir savo kantrybe – ne teoriškai svarstai, kaip gali būti geriau, o iš tikrųjų – paimi ir padedi. Tarkim, išmokai vaiką nunešti daiktą į vietą, atlikti kitą užduotį, nuramini jį, kai jam sunku – ir jauti, kad padarei kažką tikro.
– Bet ar nebūna taip, kad kažkuriam mokiniui kažką kantriai aiškinate, aiškinate, ir jam vis tiek nepavyksta?
– Būna, ir dažnai. Kartais jautiesi, tarsi daužytumeis į sieną – ir visgi kartais ją pramuši. Manau, tokiems vaikams svarbūs ne tik rezultatai, kurių taip vaikomės daugelis mūsų. Šiuo atveju svarbus ir pats procesas, sėkmės pojūtis – vaikui smagu, jei jis su bendraamžiais, jis patiria gerų emocijų ir gerai leidžia laiką.
– Scenoje jūs paprastai labai energingas ir charizmatiškas, o kaip papasakotumėte, koks jūs mokykloje?
– Scenoje, kaip jau minėjau, leidžiu sau būti savimi – kai noriu, šoku, kvailioju, batus nusispiriu... Na, o mokykloje, suprantama, būnu kitoks. Bet ir vienur, ir kitur reikia mokėti improvizuoti. Ir pašūkauti tenka ir vienur, ir kitur. Kaip jau minėjau, tokie vaikai labai jaučia emocijas, tad jei tam, kuris nelabai supranta žodžius, pasiseka atlikti kokią užduotį, aš garsiai ir labai išraiškingai sakau: „Vau, super!!! Nerealiai, duok penkis!“
