Su būsimuoju vyru Eglė susipažino protestantų bažnyčios renginyje, į kurį pateko visai netyčia.
Tuo metu ji mokėsi Vilniuje, o jai paskambino giminaitė iš gimtojo miesto, kuri guodėsi, kad labai blogai jaučiasi, nes mokykloje iš jos tyčiojamasi – ji net norėjo nusižudyti. Eglė puolė ją raminti ir pakvietė atvažiuoti į Vilnių pasišnekėti.
„Ji atvyko. Vaikščiojome gatve ir kalbėjomės, kai kažkas pakvietė į renginį su bažnytinėmis giesmėmis, kurias atliks žinomi operos solistai. Pamaniau, kad tokią liūdną dieną mums toks renginys tiks, gal kiek apramins. Jame dainavo operos solistas Vaidotas Vyšniauskas, kuris, kaip vėliau sužinojau, yra ir protestantų bažnyčios pastorius, taip pat jis ir kiti pasakojo, kaip Dievas į gerąją pusę pakeitė jų gyvenimus“, – pasakojo pašnekovė.
Po renginio giminaitė nurimo, na, o Eglė vis pagalvodavo, kad norėtų ir vėliau nueiti į kažkokį panašų renginį.
„Bet galvojau, kad čia ne toji tradicinė bažnyčia, tad gal kažkas negerai? O dar mama prigąsdino, kad tokia organizacija gali ir namus iš žmogaus išvilioti ar dar kažką padaryti... Tada konservatorijoje paklausiau apie tai savo tikybos mokytojo, ir jis nuramino, kad viskas tvarkoje: nors jis ir katalikas, turi ir draugų protestantų, tai tiesiog kita krikščionybės atšaka, kuri Lietuvoje mažiau paplitusi ir žinoma. Sakė, kad jei tai mane traukia, tikrai galiu tuo domėtis“, – pasakojo Eglė.
Taip moksleivė pradėjo kartais lankytis protestantų bažnyčios sekmininkų atšakos pamaldose. Sako, kad iki tol ji buvo katalikė, kuri bažnyčioje lankydavosi per šventes ir nenujautė, kad tikėjimas gali būti kaip stuburas, padedantis gyvenime kiekvieną dieną – taip jai atrodo dabar.
Sekmininkų bendruomenės susitikimuose nuolat lankydavosi ir jos būsimasis vyras Viorelas Visockas (54 m.). Jis tuo metu buvo pastoriaus padėjėjas, turėjęs ir pasaulietinį darbą – dirbo teisme vertėju (o dar seniau dirbo anglų kalbos mokytoju).
Pradžioje jie buvo tik šiaip pažįstami, po poros metų pradėjo bendrauti artimiau, o dar po pusmečio, 2012 m. balandį, susituokė.
Kol dar neturėjo vaikų, sutuoktiniai kartais savo namais dalydavosi su buvusiais kaliniais. Viorelas tuo metu buvo dar ir kalėjimo kapelionas ir kelis kalinius, su kuriais ten bendravo, vėliau priėmė į savo namus, kol jie susiras darbą ir gyvenamąją vietą.
„Vienu metu pas mus apsigyveno toks jaunas vyras, kalėjime sėdėjęs jau ne vieną kartą ir laikomas recidyvistu; artimieji su juo nebendravo, nes laikė beviltišku. O jis įsiklausė į mano vyro dėstomas tiesas ir sumanė keisti savo gyvenimą, ir tikrai, tikėjimo padedamas, nustojo vogti, taip pat gerti ir rūkyti. Dabar jis turi gražią šeimą, darbą ir gražiai gyvena, nors jau buvo visų nurašytas – na, argi tai ne stebuklas?“ – pasakojo moteris.
Bibliniai vardai su istorijomis
Vėliau Eglė su vyru persikraustė į Marijampolę, nes ten įsikūrusiai bendruomenei reikėjo pastoriaus, ir šios pareigos buvo pasiūlytos jos vyrui.
Na, o jų nauji namai pradėjo pildytis vaikais. Dabar jų jau penki: Samuelė (9 m.), Matanaelė (7 m.), Ezekielė (5 m.), Elija (2 m.) ir Arielis (5 mėn.).
Kaip matyti, visų vardai krikščioniški ir kiekvienas su sava istorija. „Po vestuvių ilgiau nei pusmetį man nepavyko pastoti, jau buvau susirūpinusi. Tuomet vyras melsdamasis Viešpaties paprašė kūdikio – ir aš pastojau. Savo sūnų Samueliu pavadino Biblijos herojė Ona, kuri negalėjo turėti vaikų, bet po maldos sūnaus susilaukė, o šis vardas išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Dievas išklausė“, – pasakojo moteris.
Antras vaikelis pasibeldė greitai, praėjus vos septyniems mėnesiams po pirmo – nepatyrusiai mamai pasidarė dėl to neramu, tad antroji dukra tapo Matanaele, kas reiškia „Dievo dovaną“ – tai buvo tarsi priminimas, kad reikia ne baimintis, o džiaugtis.
Ilgai laukti nereikėjo ir trečiosios dukrytės, kuri tapo Ezekiele, reiškiančia „Dievas sustiprins“ – kas tarsi rodė, kad tėvai puikiai pasirūpins visais trimis.
Ketvirtosios mergaitės ir penktojo berniuko vardai taip pat turi gražias krikščioniškas reikšmes: „Dievas yra Viešpats“ ir „Dievo liūtas“.
Beje, įdomus, nors ir be ypatingos reikšmės, vaikų tėvo vardas – Viorelas – toks yra todėl, kad jo tėvas buvo ne lietuvis, o pusiau ukrainietis.
Du vaikai iš ankstesnės santuokos
Abu tėvai vaikus labai myli ir jais labai džiaugiasi, nors kartais ir pavargsta. „Kai pajuntu, kad neturiu jėgų, prašau vyro, kad pabūtų su jais visais (arba jis pats pasisiūlo, gerai, kad jis labai jautrus ir supratingas) – ir tada einu pasimelsti, prašau Dievo, kad suteiktų man stiprybės. O kartais tiesiog einu pasivaikščioti į parduotuvę, tai irgi padeda atgauti jėgas“, – nusišypsojo daugiavaikė mama.
Sutuoktiniai randa laiko ne tik saviems, bet ir svetimiems vaikams.
Kai Eglė susipažino su vyru, jis jau turėjo du sūnus iš ankstesnės santuokos (kaip matyti, protestantų dvasininku tapti pastoriumi nesutrukdė ir seniau buvusios skyrybos), o tie du jo vaikai kartais žaisdavo su broliu ir sese, besilankydavusiais kaimynystėje pas globėją. Kaimynei rūpintis dviem pasiutusiais paaugliais pasirodė pernelyg sudėtinga (ji turėjo ir kitų globotinių), jie liko globos įstaigoje, vėliau vienas iš jų pakliuvo ir į socializacijos centrą, nes buvo įsivėlęs į nusikalstamą veiklą.
Tačiau Eglės vyras buvo su tuo paaugliu nusiteikęs bendrauti ir toliau, kartais pasiimdavo jį į svečius. Po vienos vasaros atostogų, jam sudalyvavus krikščioniškoje stovykloje, jis labai pasikeitė. Dabar gyvena gražų gyvenimą ir yra dėkingas už palaikymą.
Vedama troškimo padėti tokiems vaikams, šeima baigė globėjų kursus ir sumanė tapti socialiniais globėjais bei suteikti pastogę vaikams, kurie kuriam laikui dėl sudėtingų aplinkybių lieka be priežiūros.
Dar vienas stebuklas
Eglę sujaudino neseniai įvykusi tragedija Kaune, kai nusižudė gimdyvė su vos keturių dienų kūdikiu. Tačiau pašnekovei atrodo suprantama, kad taip gali nutikti, jei kūdikis yra itin verksmingas.
„Į mūsų namus buvo atkeliavęs toks vos vienuolikos dienų naujagimis, svėręs kiek daugiau nei 2 kg, kurio mama turėjo priklausomybę nuo alkoholio, pagimdė jį, būdama neblaivi, ir jis visą laiką verkė, klykė – kaip vėliau supratau, taip buvo dėl to, kad jis patyrė abstinencijos sindromą. Kai kūdikis nuolat verkia, išties gali apimti neviltis ir kilti visokių baisių minčių... Laimei, aš turėjau maldą, kuri mane palaikė. Ir vyras galėdavo tą vaikelį nuraminti tik tada, kai sūpuodavo ant rankų ir – būtinai – giedodavo giesmes“, – pasakojo Eglė.
Jiems su vyru buvo sakyta, kad tą kūdikį reikės prižiūrėti trumpai, bet jis šeimoje liko ilgiau nei metus – jo mama išvyko į reabilitaciją, jį prižiūrėti galėjusių giminių nebuvo, kiti globėjai tokio vaiko nebūtų ėmę, tad vienintelė jam likusi išeitis tebuvo sutrikusio intelekto kūdikių namai. Mažylio sveikatos būklė buvo prasta, jis atsisakė pats valgyti ir jam buvo įstatyta gastrostoma, diagnozuota sunki negalia.
Bet, pasak pašnekovės, čia Viešpats padarė stebuklą – vaiko mama po daugiau nei metų iš krikščioniškos reabilitacijos grįžo suėmusi save į rankas, sukūrė gražią šeimą ir rūpinasi vaiku, o jis pats metams bėgant pasveiko ir sveikatos bėdų nebeliko.
Pasiryžę išklausyti bet kuriuo metu
Dabar Eglei užtenka ir rūpinimosi savais penkiais vaikais, tačiau taip pat ji mokosi ir socialinių mokslų specialybės, o jos vyras yra tėvystės atostogose bei dirba vertėju, kad galėtų išlaikyti gausią šeimą ir neimti finansų iš bendruomenės.
Su bendruomene jie susitinka nuomojamoje salėje (skirtingai ne katalikai, sekmininkai tokių kulto pastatų, kaip bažnyčios, neturi). Į sekmadienines pamaldas Marijampolėje paprastai ateina apie 50 žmonių.
Eglė pastebėjo, kad žmonėms reikia ne tik sekmadieninių pamaldų, bet ir galimybės paskambinti pastoriui ir pasikalbėti su juo tada, kai sunku (juk net ir lankydamasis pas psichologą kažin ar drįsi jam skambinti ir guostis vėlų vakarą).
Moteris dar kartą patikino, kad jie tikrai nėra kažkokia sekta, kaip kai kas, su tuo iš arčiau nesusidūrę, vis dar linkę manyti. Beje, jos mama, seniau jos pasirinkimu abejojusi, dabar ją palaiko, kaip ir kiti artimieji.
Kaune protestantai kartais organizuoja bendrus renginius kartu su katalikais. Pati Eglė su vyru buvusius kalinius ar kitus žmones, kuriems reikia pagalbos, dabar nukreipia į įvairius krikščioniškus reabilitacijos centrus, kurių yra ne vienas ir ne du.
„Manau, žmonės dažnai bijo to, ko nepažįsta – tai galioja ir mūsų bendruomenei. Būna ir tokių žmonių, kurie su mumis pabendravę sako: mes manėme, kad jūs esate kažkokie keisti, o jūs, pasirodo normalūs žmonės“, – nusišypsojo Eglė.
