D. Nemčiauskienė pasakoja apie darbo dieną hospiso organizacijoje ir nuolatinį bendravimą su pacientais.
Spontaniškas sprendimas atvedęs į hospisą
„Kineziterapija mano gyvenime atsirado netikėtai, neplanavau jos studijuoti. Po mokyklos baigimo renkantis dominančias studijas raktiniu žodžiu tapo „masažas“. Pasidomėjus, jog be to kineziterapija neatsiejama – apsispręsti, kur stoti, tapo paprasta“, – pasakoja kaunietė.
Moteris pasakoja, kad iki atsiradimo „Kauno hospiso namuose“ apie tokio tipo įstaigas žinojo nedaug.
„Patirčių gyvenime apskritai su žmonėmis, kurie serga nebepagydomomis ligomis praktišktai neturėjau – viena jų močiutės onkologinė liga, bet aš pati tuomet buvau dar vaikas“.
D. Nemčiauskienė pasakojo, jog hospiso darbo skelbimą pamatė visiškai atsitiktinai, bet būtent ties juo akys stabtelėjo. „Daug negalvojau ir nesvarsčiau, tiesiog nusprendžiau parašyti. Viskas įvyko spontaniškai, turbūt taip ir turėjo nutikti“, – sako kineziterapeutė.
Hospise kineziterapiją dažnai pakeičia pokalbiai
Kineziterapeutė dirba taip pat ir Kauno kolegijoje su studentais. „Atskirti laiką praleidžiamą tik su hospiso pacientais – neįmanoma, nes mes su jais tarsi gyvename. Nuolatos mintyse sprendžiame įvairias iškilusias problemas: kaip padėti, kaip nors trumpam palengvinti skausmą, kaip šiandien padėti pacientui žengti nors vieną žingsnį, kokią judėjimo priemonę parinkti ir tai tik keletas klausimų, kurie vis aplanko“, – pasakoja D. Nemčiauskienė.
Moteris dalijasi, kad pacientams ir jų artimiesiems hospiso darbuotojai yra pasiekiami visuomet, be jokių išimčių.
Bendrai įstaigoje šiuo metu dirba 15 darbuotojų, jiems talkina daugiau negu 100 savanorių. Hospisas rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais bei jų artimaisiais. Organizacijos darbuotojai bei savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, emocinę, dvasinę, socialinę ir juridinę pagalbą nepagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
„Gyvas bendravimas hospiso pacientams dažnai yra svarbesnis už bet kokį judesį. Hospise kineziterapija įgauna kitokią prasmę, nei mes ją suprantame ir esame susidūrę“, – teigia kaunietė, pridurdama, kad atėjus į paciento namus pokalbis labai dažnai prasideda nuo mirties temos. „Pacientai sako: „aš bijau mirti“, „bijau uždusti“, patikėkite, tuomet kineziterapijos lieka mažai“, – dalijasi moteris.
Pacientų artimieji yra linkę nuslėpti problemas
„Bendravimas su artimaisiais yra betarpiškas, tiek gyvai, tiek telefonu. Artimiesiems visais atvejais tenka didelis krūvis, tačiau jie mėgsta save dar labiau įsprausti į kampą, kai sergančiam artimajam tiksliai nepasako, nuo jų nuslepia tikrąją sveikatos būklę“, – pasakoja „Kauno hospiso namuose“ dirbanti kineziterapeutė.
„Nuo to pacientams tik sunkiau, prasideda pykčio priepuoliai medikų atžvilgiu ir galiausiai „viso pasaulio“. Dažnai pastebiu, kad artimiesiems būna sunku suvokti, kai ką tik pats lengvai judėjęs artimasis to padaryti nebegali“, – sako kaunietė.
Hospise sunkiausia tuomet, kai įžengus į paciento namus, supranti, kad greičiausiai tai yra paskutinis kartas.
„Istorijų pas mus daug, jos neužfiksuotos nuotraukose, tačiau į albumus dėliojasi mintyse. Hospise labai dažnai būna sunku emociškai, bet jis jau tapo neatskiriama mano dalimi“, – tikina D. Nemčiauskienė.
„Kauno hospiso namai“ jau trečius metus tęsia bendradarbiavimą su vilnos gaminių įmone „Flokati“. Lapkričio mėnesį įsigydami „Flokati“ vilnos gaminių paremsite hospisą, nes nuo kiekvieno pirkinių krepšelio sumos 1 proc. bus skiriami paramai.
