Įgimta liga leidusi atrasti savo kryptį
Netoli Kauno užaugusi moteris, dėl nuo vaikystės įgimtos raumenų distrofijos, dažnai varstydavo ligoninių duris.
„Svajojau, kokia norėčiau būti gydytoja ir kryptingai to siekiau“, – pasakojimą apie profesijos pasirinkimą pradeda A. Kilmanienė.
„Medicinos studijų metais, dėl progresuojančios mano pačios ligos bei sunkios dukrytės ligos, keičiau pasirinktą ir mylėtą neišnešiotų naujagimių sritį į šeimos mediciną. Beaugindama dukrą, kartu su bičiule, savo medicininėmis žiniomis dalinomės su besilaukiančiomis šeimomis“, – pasakoja „Kauno hospisų namų“ gydytoja, auginanti dvi dukras ir save įvardinanti visų pirma, kaip laimingą žmogų, kuris turi galimybę padėti žmonėms, susiduriantiems su sunkiomis ligomis.
Darbas hospise padeda realizuoti save
A.Kilmanienė pasakoja, kad sužinojusi, jog Kauno hospisas ieško gydytojo – labai apsidžiaugė.
„Savo ieškojimuose buvau atvesta ne tik prie savo kompetencijos, bet ir asmeninių savybių realizavimo. Susipažinusi su hospiso komanda, labai imponavo, kad holistinis požiūris į žmogų, jo ligą, pagaliau yra ne tik graži vizija, bet ir realybė“, – dalinasi kaunietė.
Gydytoja pasakoja, kad hospiso komandai jos asmeninė liga – raumenų distrofija – nesukėlė jokių keblumų. „Toks požiūris, kai žvelgiama į gebėjimus, o ne į negalią atrodo savaime suprantamas. Tačiau šiandieniniame pasaulyje vis dar pasitaiko savotiškos diskriminacijos apraiškų negalios klausimu, todėl esu laiminga su tuo nesusidūrusi“, – dalinasi A. Kilmanienė.
A. Kilmanienė paklausta, ar nenorėtų rinktis lengvesnio kelio sako, jog tai padaryti galima visada.
„Iššūkiai, gyvenimo sunkumų priėmimas, buvimas šalia vilties neteikiančiose situacijose turi prasmę. Galėdama kažką duoti – gaunu dar daugiau. Daug išmokstu iš savo pacientų, jų artimųjų, visos komandos požiūrio. Gyvenimas tęsiasi ir galima dalyvauti jo puotoje, net ir labai sudėtingose situacijose“, – pasakoja gydytoja, pridurdama, jog buvimas šalia hospiso pacientų padeda pačiai ramiau jaustis dėl turimos ligos.
„Kadangi mano raumenų distrofija irgi pamažu progresuoja vis pagalvoju apie būdus užsitikrinti orią mirtį. Tad besistengdama dėl savo pacientų savotiškai mažinu savo pačios nerimą, kuris kartais aplanko. O svarbiausia mokausi koncentruotis į gyvenimo grožį ir prasmę visose situacijose“, – dalijasi moteris.
Bendravimas ir gydymas hospise – neatskiriami dalykai
A. Kilmanienė pasakoja, kad įprasta jos darbo diena hospise susideda iš pacientų lankymo namuose, tyrimų skyrimo, gydymo ir kitų reikalingų planų sudarymo. Gydytoja dažnai sulaukia pacientų artimųjų skambučių po įprastų darbo valandų ar savaitgaliais.
„Kol kas teikiame tik ambulatorinę pagalbą, tačiau jaučiame labai didelį dienos ar ilgesnio paliatyvaus stacionarinio gydymo poreikį, kad atėjus laikui žmogus galėtų oriai, be didelių kančių pasitikti mirtį. Tikimės, jog ši vizija išsipildys“, – sako kaunietė.
Noras turėti stacionarą Kauno hospisui pradėjo pildytis dar vasarą, kai Rimanto Kaukėno paramos fondas nupirko apleistą pastatą Petrašiūnuose. Per artimiausius penkerius metus turėtų būti įgyvendinta pastato renovacija pagal visus reikalavimus tokio tipo įstaigai.
Kalbant apie pacientų ir jų artimųjų bendravimo poreikį, moteris sako, kad tai yra labai svarbi priežiūros dalis.
„Kartais tiesiog reikia prisėsti ir išklausyti. Natūralu, kad to laiko norėtųsi visiems daugiau skirti. Kaip bebūtų, noriu tikėti, jog rūpestį, nuoširdų bendravimą pacientai ir jų artimieji spėja pajusti“, – teigia gydytoja.
Dėmesys hospiso pacientų artimiesiems
„Gyvybei grėsmingos ligos pakeičia ne tik pacientų, bet ir jų artimųjų gyvenimus. Artimiesiems bandau priminti geriau rūpintis savimi, nes labai dažnai rūpestis sergančiu artimuoju tampa visų aplink esančių gyvenimo centru, pamirštant save, savo sveikatą, santykius su kitais ir pasauliu“, – pasakoja A. Kilmanienė, pridurdama, jog su artėjančia mirtimi dažniausiai sunkiau susitaikyti yra ne patiems pacientams, o jų artimiesiems.
Kauno hospise aktyviai dirba ir psichologai, kurie suteikia pagalbą pacientams, artimiesiems, darbuotojams ir savanoriams.
Bendrai įstaigoje šiuo metu dirba 13 darbuotojų, jiems talkina daugiau negu 100 savanorių.
Hospiso sąvoka visuomenėje suprantama, bet nežinoma, kur juos galima rasti
Hospisas rūpinasi Kauno mieste bei rajone gyvenančiais, nepagydoma liga sergančiais pacientais bei jų artimaisiais. Organizacijos darbuotojai bei savanoriai teikia nemokamą medicininę, psichologinę, emocinę, dvasinę, socialinę ir juridinę pagalbą nepagydomiems žmonėms bei jų artimiesiems jų pačių namuose.
„Hospiso sąvoka yra žinoma, tačiau dažnai žmonės ir netgi gydytojai nustemba, jog yra „Kauno hospiso namai“, galintys suteikti tokią pagalbą. Mat dažniausiai informacija plinta iš lūpų į lūpas ir randama tik tikslingai ieškant. Man – tai galimybė bendrystėje pajausti tikrąsias gyvenimo vertybes bei savo meile, žiniomis būti pagalba žmonėms“, – dalinasi A. Kilmanienė.
