Devynerius metus Vilniuje gyvenantis nigerietis lankėsi daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Čia moksleiviams skaitė pranešimus apie paskatą siekti mokslo, karjeros ir kaip pasirinkti tinkamą veiklos kryptį.
S.A.Toye susitikimams su moksleiviais rengėsi remdamasis savo patirtimi, nes pats nuėjo išbandymų kupiną kelią, kad dabar galėtų džiaugtis geru išsilavinimu ir karjeros galimybėmis.
Jei būtų likęs Lagose, didžiausiame Nigerijos mieste, Samsonas nebūtų tiek daug pasiekęs kaip dabar. Tėvai norėjo, kad pirmagimis siektų aukštojo mokslo diplomo, todėl išsiuntė sūnų studijuoti į Georgijaus Plechanovo ekonomikos universitetą Maskvoje.
Apie šį universitetą vaikinas išgirdo mokydamasis mokykloje, kai Lagose apsilankė studijų mugėje. Pirmoji pažintis su rusiška aukštąja mokykla savo tėvynėje paakino jaunuolį rinktis ekonomikos studijas.
Samsonas vidurinę mokyklą baigė būdamas penkiolikos metų, po to privačioje mokykloje trejus metus studijavo finansus. Bet tėvai iš sūnaus norėjo daugiau – kad jis įgytų aukštąjį išsilavinimą.
Vaikinas pakluso tėvams, todėl nebuvo pasukęs klystkeliais. Pagundos tykojo už kiekvieno kampo, nes Nigerijoje nemažai jaunuolių linkę į narkotikus ir nusikaltimus.
Jis neslėpė, kad dėl griežtų taisyklių šeimoje neturėjo draugų, nes tėvai neleido į namus atsivesti bet ko.
Į svečius ateidavo tik tie vaikai, kurių tėvai buvo geri pažįstami su Samsono tėvais. Taip jie auklėjo ir jaunesnius Samsono brolį bei seserį, nes atžaloms troško saugumo.
„Mokslai ir bažnyčia“, – tai iš vaikystės labiausiai įsiminė Samsonas. Nors Afrika garsėja gražia gamta, įdomia gyvūnija, afrikietis milijoniniame mieste matė šiukšlinas gatves, nemažai lūšnų ir skurdžią kasdienybę.
Tris vaikus turinti šeima Nigerijoje laikoma labai maža, nes šioje šalyje moterys dažnai susilaukia septynių ir daugiau atžalų. Tačiau Samsono tėvai, užsiimantys ryžių prekybos verslu Lagose, daug dėmesio skyrė geram vaikų išsilavinimui, troško, kad jie įgytų aukštojo mokslo diplomus.
Ir jų pastangos nenuėjo veltui, nors visi trys vaikai gyvena kituose kraštuose: finansininkė dukra įsikūrė Kanadoje, gydytojas neurologas sūnus dirba Didžiojoje Britanijoje, pirmagimis įsitvirtino Vilniuje. Bet iki tol, kol atvyko į Lietuvą, Samsonas patyrė nemažai vargo.
Nors ir Lagose veikia universitetai, jų parengimo lygis žemas. Pastaruoju metu kai kurių Nigerijos aukštųjų mokyklų dėstytojai protestuoja dėl mažų atlyginimų, todėl universitetai nedirba. Susiklosčius tokiai situacijai nemažai studentų bėga iš tėvynės studijuoti kitur.
Tokia lemtis teko ir aštuoniolikamečiam Samsonui, pirmiausia atvykusiam mokytis į Rusijos sostinę Maskvą, nes jis lengvai gavo Rusijos vizą.
Pirmaisiais studijų metais G.Plechanovo universitete Samsonas mokėsi tik rusų kalbos, po to būtų prasidėjusios ekonomikos paskaitos. Bet nigerietis Maskvoje išbuvo kiek ilgiau nei metus, nes neištvėrė patyčių – gatvėje, parduotuvėje ir bendrabutyje sulaukdavo įžeidžiančių replikų. Nepažįstami ir net rusai studentai afrikiečius be priežasties įveldavo į konfliktus.
Neapsikentęs nepalankios aplinkos Samsonas lyg šiaudo griebdamasis atsiliepė į buvusio bendramokslio afrikiečio kvietimą atvykti į Janko Kupalos valstybinį universitetą Gardine, Baltarusijoje.
Vaikinas būtų studijavęs finansus, tačiau iš pradžių vėl turėjo lankyti rusų kultūros paskaitas, kad gerai išmoktų rusų kalbą ir pasirengtų tolesniems mokslams. Tačiau po dešimties mėnesių Samsono akys nukrypo į Baltijos šalis, kai jis pasidomėjo kaimyninėmis Baltarusijos šalimis.
Studentas išsiuntė prašymus į Lenkijos, Lietuvos, Suomijos, Danijos, Olandijos aukštąsias mokyklas, nes panoro išsiveržti iš užburto patyčių ir nesaugumo rato. Į jo laišką atsiliepė tik Vilniaus socialinių mokslų kolegija, pakvietusi atvykti į motyvacinį pokalbį.
Samsonas dėstytojus patikino, kad jo tikslas – studijuoti tarptautinį verslą ir baigus studijas grįžti į Nigeriją padėti motinos verslui.
Socialinių mokslų kolegijos vadovybę įtikino nigeriečio žodžiai, ir nors jis 2016 metais sėkmingai baigė mokslus, į tėvynę nebesugrįžo. Buvęs studentas sulaukė pasiūlymo dirbti Socialinių mokslų kolegijos tarptautinių studijų vadybininku ir kviesti afrikiečius čia studijuoti.
Samsono dėka šįmet kolegijoje mokosi trisdešimt jaunuolių ne tik iš Nigerijos, bet ir iš kitų Afrikos šalių. „Mažoka“, – įsitikinęs vadybininkas.
Norinčiųjų buvo kur kas daugiau, bet ne visi gavo vizas. Todėl kiti afrikiečiai kolegijoje studijuoja nuotoliniu būdu. Kai sulauks vizų, atvyks į Lietuvos sostinę. Vilniuje susidariusi tam tikra afrikiečių salelė, tėvynainius subūrusi dėl mokslų, pomėgių, religijos. Samsonas su bendruomenės nariais žaidžia futbolą, lankosi evangelikų bažnyčioje.
Tačiau vyras nebesilanko naktiniuose klubuose, į kuriuos nueidavo vos atvykęs į Vilnių. Samsonui šiose vietose nuotaiką gadindavo kitų lankytojų įžeidžiančios replikos: „Važiuok ten, iš kur atvykai“, „Ką čia veiki?“ Dabar afrikietis į pasilinksminimo vietas nekelia kojos, bet ir neliūdi dėl to.
Samsonas turi daug darbų ir mažai laisvalaikio. Jis ne tik ieško tautiečių, norinčių studijuoti Vilniuje, bet ir tarpininkauja lietuviškoms įmonėms, kurios norėtų tiesti verslo kelius į Nigeriją.
Pastarąjį kartą Samsonas tėvynėje lankėsi prieš koronaviruso pandemiją – buvo nuvykęs atostogų pas tėvus, kurių ilgokai nematė. Gimdytojai džiaugėsi, kad sūnus įgijo diplomą ir pritapo Vilniuje.
Nėra nieko, ko Samsonas svečioje šalyje nemėgtų, – jam labai patinka šaltibarščiai, juos galėtų valgyti ištisus metus, o vasarą jis dėl karščių čia jaučiasi lyg namuose.
Nors vaikystėje Samsonas žiemos vaizdus buvo matęs tik per televiziją, pirmąkart sniegą išvydo studijuodamas Maskvoje. Nuo to laiko žiema jam kelia šiokių tokių išbandymų: „Norėčiau, kad nebūtų daugiau nei penkiolika laipsnių šalčio.“ Bet ir tokiems atvejams vyras jau išmoko pasiruošti – turi šiltų drabužių ir avalynės.
Mokydamasis kolegijoje Samsonas susirado gerą draugą lietuvį, kilusį iš Molėtų. Daug bendraudamas su juo vyras gerai išmoko lietuvių kalbą, nereikėjo lankyti jokių kursų. Viešėdamas draugo gimtinėje afrikietis patyrė ir didelį svetingumą – bičiulio tėvai surengdavo lietuviškas vaišes.
Pastaruoju metu draugas persikėlė gyventi į Portugaliją, bet jie dažnai kalbasi telefonu. O neseniai Samsonas pradėjo draugauti su lietuve, su kuria anksčiau mokėsi kolegijoje ir vėl susitiko bendrų draugų vakarėlyje. Kas žino, gal iš šios draugystės galėtų rastis šeima?
Nigerijoje vartojama keli šimtai kalbų
- Nigerija – federacinė konstitucinė Vakarų Afrikos valstybė, kuri ribojasi su Beninu vakaruose, Čadu ir Kamerūnu rytuose, Nigeriu šiaurėje ir Atlanto vandenynu pietuose.
- Valstybė užima 923 768 km2, turi apie 218 mln. gyventojų ir yra didžiausia Afrikos žemyno ir šešta pagal dydį pasaulio valstybė. Sostinė – Abudža, tačiau didžiausias miestas Lagosas (taip pat antras pagal dydį Afrikos žemyne). Nigerija sudaryta iš 36 valstijų.
- Tai daugiatautė valstybė, kurioje gyvena daugiau nei 250 etninių grupių, kalbančių 500 skirtingų kalbų ir besitapatinančių su įvairiomis kultūromis. Trys didžiausios etninės grupės yra hausai šiaurėje, jorubai vakaruose ir igbai rytuose. Šioms grupėms priklauso daugiau nei 60 proc. visų šalies gyventojų. Oficiali kalba yra anglų, pasirinkta siekiant palengvinti kalbinę vienybę nacionaliniu lygiu.
- Krikščionių ir musulmonų populiacijos pasiskirsčiusios panašiai – Nigerija yra padalinta maždaug per pusę tarp musulmonų, gyvenančių daugiausia šiaurėje, ir krikščionių, gyvenančių daugiausia pietuose.
- Nigerija dėl didelio gyventojų skaičiaus ir savo ekonomikos dažnai vadinama Afrikos milžinu, o Pasaulio bankas ją laiko besivystančia rinka. Kita vertus, šalis prastai vertinama pagal žmogaus socialinės raidos indeksą ir išlieka viena labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių.
