Baigusi virėjos mokslus ketverius metus ji dirbo Anykščių Antano Vienuolio mokyklos virtuvėje, po to dar šiek tiek laiko gamino patiekalus vienoje iš miestelio kavinių. Bet atėjo laikas, ir virėjos darbą ji iškeitė į pardavėjos.
Sulaukė nuoširdžios padėkos
„Labai reikia, bet nerandu“, – ir jaunesnių, ir vyresnio amžiaus žmonių prašymas padėti jiems atrasti kokią nors prekę Nijolės nė kiek nenustebina.
Ji, tikrindama prekių kainas, nuolat sukiojasi Anykščių A.Baranausko gatvėje esančios „Maxima XX“ parduotuvės prekybos salėse, tad ko gi daugiau žmonės paprašys pagalbos, jei ne jos?
„Man nesunku pagelbėti žmonėms, – patikino 50-metė N.Bagdonienė. – Man netrūksta atjautos“.
Šios darbuotojos paslaugumas nelieka nepastebėtas. Neseniai Nijolė sulaukė išskirtinės padėkos – ji atsivijo už vasarą padarytą paslaugą.
„Dirbau gaiviųjų gėrimų skyriuje, kuris yra įrengtas antrajame parduotuvės aukšte. Tądien prie manęs priėjo jauna moteris, kuri pirko daugybę gėrimų, ir paklausė, kaip gi jai nusileisti su vaisvandenių pilnu vežimu į pirmąjį aukštą.
„Jokių problemų – padėsiu jums“, – patikinau, ir įstūmiau vežimą į tarnybinį liftą. Nusileidome į apačią, padėjau pirkėjai savitarnos kasoje nuskenuoti gėrimus ir sukroviau juos į dėžes. Atsisveikindama ji nuoširdžiai padėkojo. O vėliau, pasirodo, ji parašė ir rašytinę padėką“, – pasidžiaugė N.Bagdonienė.
Ši padėka – atsiliepimas „Maximos“ sumanytoje iniciatyvoje „Geras žodis už gerą darbą“, Nijolei suteikė klientų herojės titulą, o spalį jai buvo įteiktas 300 eurų vertės dovanų čekis.
„Kaip tik noriu paremontuoti sodo namelį, todėl pirksiu specialių plokščių. Dovanų čekis – vertingas, tų pinigų joms pakaks“, – sumanymu pasidalino moteris, kurios vienas iš pomėgių – sodininkystė.
Anykščiuose „Maxima“ – vienintelė
Senieji anykštėnai, tikėtina, pamena A.Baranausko gatvėje, ties centrine aikšte daugybę metų veikusią triaukštę universalinę parduotuvę.
Būtent šis pastatas prieš 18 metų buvo atnaujintas ir jame per visus tris aukštus įsikūrė „Maxima XX“. Pirmajame aukšte buvo įrengtos šviežio maisto produktų vitrinos, antrajame – gėrimų lentynos, trečiajame – pramoninių prekių.
Nijolė pati matė, kaip apie 2002-uosius bendrovės „VP Market“ valdomos „Taupos“ parduotuvės Lietuvoje virto į „T MARKET“, po metų pavadinimas vėl ketėsi – atsirado „Saulutė“, ir būtent nuo tų metų Nijolė skaičiuoja savo darbo „Maximoje“ laiką.
„Anykščiuose nebuvo nei „Minima“, nei „Media“ parduotuvių, nebuvo nė„Maximos“. Tokios parduotuvės veikė didesniuose miestuose, pavyzdžiui, Panevėžyje. Pas mus tebuvo „Saulutė“, kurioje sukaupta patirtis niekur nedingo“, – kalbėjo pašnekovė.
Mat anuomet, apie 2000-uosius abipus Vilniaus gatvelės, sukančios pro Anykščių bažnyčią, veikė dvi parduotuvės. Pirmiausia Nijolė padirbėjo pas vieną savininką, o po poros metų perėjo į kitą gatvės pusę – įsidarbino pas kitą. Tačiau istorija juk nestovėjo vietoje, jos savininkas ieškojo geresnių verslo sprendimų, ir parduotuvę išnuomojo „Saulutei“ su „visomis pardavėjomis“.
„Likau joje dirbti. Vėliau, 2004-aisiaisius, Anykščiuose buvo atidaryta pirmoji ir vienintelė „Maxima XX“, netrukus ir aš perėjau į ją“, – sakė Nijolė.
Sukaupė solidžios patirties
2003-siais atvertoje „Saulutės“ parduotuvėje, anot Nijolės, jau buvo porą kasų, – nebereikėjo prekiauti stovint už prekystalių. Tačiau pardavėjos nudirbdavo visus darbus, kokių tik prireikdavo – dėliojo prekes salėje, priimdavo prekes ar sėsdavo į kasą aptarnauti pirkėjų.
„Mintinai privalėjome žinoti kiekvienos prekės kainą. Būdavo, atsineša žmogus į kasą arbatos pakelį – mušu jos kainą kasos aparate, perka bananus – taip pat“, – prisiminė N.Bagdonienė.
Maždaug iki 2004-čiųjų pabaigos „Saulutėje“ atsiskaitoma už prekes būdavo tik grynaisiais, tad ir grąžą apskaičiuoti turėdavo pačios pardavėjos. Atsakomybė buvo didžiulė.
„O kiek būdavo pirkėjų! Eilės – ilgiausios. Jeigu dabar tokio ilgio nusidriektų eilė prie kasos, kiltų triukšmas“, – nusišypsojo Nijolė.
Patirties ji sukaupė į valias, nes „Saulutėje“ dirbdavo ir kasose, vėliau – ir vyriausiąja kasininke, prireikus eidavo pagelbėti į mėsos skyrių ar net pietus visai dešimčiai darbuotojų pagamindavo.
„Čia, „Maximoje“, mums nereikia sukti galvos, kur pavalgyti, nemokamai esame pamaitinamos ypač skaniais, karštais pietų patiekalais. Tai didelis privalumas“, – patikino Nijolė.
Technologijos taip pat nestovėjo vietoje. Per tuos du dešimtmečius pasikeitė ir prekių tiekimo schemos, ir jų užsakymo būdai, žmonių apsipirkimo įpročiai – taip pat.
„Man atrodo, kad nepasikeitė vienintelis dalykas – darbuotojų bendravimas su klientais. Visada buvome mokomi su pirkėjais elgtis mandagiai – pasirūpinti jais“, – užsiminė Nijolė.
Dirba, nes patinka
O kas gi dar suteikia motyvacijos ir neverčia ieškoti kitokio darbo?
„Viena, man nepatinka lakstyti iš vieno darbo į kitą, esu sėsli. Be to, susirasti kitokio darbo nedideliame mieste nebūtų paprasta.
Kita vertus, kam man jo ieškoti, jeigu ir čia man gera dirbti? Kolektyvas – geras, vadovė Inga Skvarnavičienė – puiki. Gal ir būna darboviečių, kur žmonėms – blogai, kur jie vieni kitus engia, bet pas mus to nėra“, – patikino N.Bagdonienė.
Ji pasidžiaugė ir tuo, kad prireikus bendradarbiai gali susitarti tarpusavyje ir pavaduoti vieni kitus.
Didelis privalumas, pasak jos, yra ir darbų grafikas, kai keturias darbo dienas keičia tiek pat laisvadienių. Motyvacijos prideda ir papildomas sveikatos draudimas, kuriuo yra apdrausti visi „Maxima“ darbuotojai.
Tad jeigu jai prireikia gydytojo specialisto konsultacijos, nes Anykščiuose tokias paslaugas gauti labai sunku, ji traukia į Vilnių – į privačią kliniką,
Karjera ir pokyčiai
„Atėjusi į „Maximą“ pirmiausia tikrindavau prekių kainas – turėdavau sužiūrėti, ar jos lentynose nurodytos tokios pačios, kokios yra kainyne.
Vėliau tapau pamainos viršininko pavaduotoja, taigi dabar galiu visus išleisti atostogų, išskyrus direktorę ir vadybininkus“, – šypsojosi Nijolė.
Vadinasi, tereikia pasikalbėti su parduotuvės direktore, ir karjera – garantuota?
„Žinoma, kad vadovė mato, ką žmonės geba, bet reikia ir pačiai norėti dirbti. Juk pradėjau nuo paprastų, bet nelengvų pozicijų – dėliojau kainas ties prekėmis, vėliau darbavausi kasoje. Prieš Velykas ar Kalėdas joje tekdavo sėdėti vos ne kiaurą parą, nes minios pirkėjų būdavo.
Dirbau ir pamainos viršininko pavaduotoja. Dabar tokios pareigybės nebėra, nes rankų darbą pakeitė kompiuterių programos. Būdavo, atveždavo teikėjas savo prekes, tarkime, „Vilniaus duona“ – savo kepinius, ir turėdavau jų kainas nuo sąskaitos ranka surašyti ant važtaraščio.
Dabar to nebereikia. Yra centrinis „Maximos“ sandėlys, tiekėjai veža prekes būtent į jį, o pagal užsakymus, pateiktus kompiuteriu, jos suvežamos ir mums“, – kalbėjo N.Bagdonienė.
Dar vienas pomėgis
„Štai, kaip tik atsinešiau parodyti, ką laisvalaikiu mezgu, – tai tarusi Nijolė Bagdonienė iš maišelio ištraukė dailų mezginį. – Baigiu numegzti vieną jo dalį, paskui padirbėsiu prie kitos, o kai abi dalis susiųsiu, tai taps skersiniu šaliku.
Mezgu ne bet iš kokių, bet iš mūsų „Maximoje“ pirktų siūlų. Man jie labai patinka – labai geri“.
Štai taip – apie dar vieną pomėgį – pasisuko kalba su N.Bagdoniene. Pasirodo, ji itin meistriškai valdo virbalus, kad gali numegzti bet ką, net paltą ar kelnes, tad yra aprengusi ne vieną anykštėną.
