Einant į susitikimą su Silvana Stokholmo gatvėmis akis užkliuvo už provokuojančių mados namų reklaminių plakatų. „Matytas veidas“, – pamaniau.
Tas veidas netrukus sėdėjo priešais mane: švelnių bruožų, šviesių plaukų ir žydrų akių moteris su šypsena, vilkinti smaragdinės spalvos bluzoną ir odines kelnes.
„Mano mama labai nudžiugo sužinojusi, kad susitiksiu su lietuvių žurnaliste“, – pokalbį pradėjo Silvana. Žemaitiškai kalbėti dukrą išmokiusi Silvanos motina dirba Stokholmo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, Baltijos kalbų centre, taip pat švedų kalbos moko užsieniečius, kurių atžvilgiu švedai esą yra itin pakantūs.
Tačiau lietuvės ir siro šeimoje Klaipėdoje gimusi, vienų metų į Prahą, kur tėvas gavo darbą, išvykusi, o ketverių Švedijoje įsikūrusi Silvana tikino, kad žinomu žmogaus teisių, antihomofobijos ir LGBT veidu bei balsu tapo ne todėl, kad švedai yra itin pakantūs, o dėl to, ką patyrė Švedijoje, – toli gražu ne pakantumą.
„Čia nieks nesupront, kun aš sakau, nieks nesupront ir nieks nežina, kiek aš kentėjau, nu bl*t, kiek iškentėjau, bet, žinot, aš laimėjau“, – tokius žodžius žemaičiuodama ištarė Silvana 2016 metais atsiimdama prestižinį geriausios Švedijos atlikėjos apdovanojimą.
Paklausta, ką ji iš tiesų iškentėjo, Silvana susimąstė.
„Nu, kap čia pasakyt? – žemaitiškai pradėjo. – Visą vaikystę jaučiausi lyg būčiau kitokia, lyg nepriklausyčiau visuomenei, kurioje gyvenu, nes būtent tai man kartojo aplinkiniai. Išgyvenau daug homofobijos, ne fizinio smurto, bet daug psichologinės homofobijos iš žmonių, iš aplinkos.“
Silvana namuose kalbėdavo lietuviškai ir arabiškai, o tėvai tarpusavyje kalbėjo įvairiomis kalbomis. Pietums mama gamindavo lietuvišką maistą, koldūnus, grodavo arabiška muzika. O pietaujant pas draugus švedus viskas buvo kitaip, kartais ir labai griežtai elgiamasi.
„Mačiau, kad su mano tėvais švediškoje visuomenėje kartais buvo elgiamasi ne taip pagarbiai, kaip su mano draugų švedų tėvais. Visa tai sukeldavo man didelį širdies skausmą, didžiulį vienatvės jausmą, – atviravo S.Imam, vasaromis iki šiol atostogaujanti mamos tėviškėje Plungėje. – Tačiau mano tėvai niekada nepasidavė, niekada nesiskundė, visada išlaikė pozityvų požiūrį, ir man tai buvo stiprus postūmis ieškoti žmonių, kurie jaučiasi taip, kaip aš.“
Nors pritapti tarp švedų buvo nelengva, Silvana mano, kad jai dar pasisekė, nes yra šviesios odos, geltonų plaukų ir žydrų akių: „Kitu atveju būtų buvę dar sunkiau. Tai tikrai žinau, nes turiu įvairių rasių draugų.“
Atlaikyti homofobiją ir, kaip ji vadina, vienišą kelionę, Silvanai padėjo du pomėgiai. Pirmiausia tai, kas Lietuvoje vadinama antrąja religija, – krepšinis.
„Komandoje žaidė įvairių tautybių vaikai: turkai, švedai, lenkai, vaikai iš Pietų Afrikos, buvome visi skirtingi, tačiau turėjome bendrą kultūrą – krepšinio kultūrą. Tai buvo mus visus siejantis dalykas.
Krepšinis man labai padėjo ir yra svarbi mano gyvenimo dalis“, – pasakojo S.Imam. Beje, ji yra Švedijos krepšinio ambasadorė, o jos atliekama daina bus ateinančio krepšinio čempionato Švedijoje himnas.
Kitas dalykas, padėjęs imigrantų šeimoje augusiai Silvanai išgyventi vienatvę, buvo poezija, kuri vėliau virto repu: „Man patinka klasikinė muzika, kino filmų muzika, dievinu poeziją ir pirmąsias eiles pradėjau rašyti dešimties. Ilgainiui posmai virto repu.“
Pirmąją dainą ji įrašė būdama trylikos metų. Įrašų studiją buvo įsirengusi ir studentų bendrabutyje, kai Stokholmo universitete studijavo psichologiją ir anglų kalbą. Tačiau išėjimas į didžiąją sceną jai pačiai tapo netikėtu ir labai įsimintinu įvykiu.
2014 metais Švedijoje turėjo vykti parlamento ir vyriausybės rinkimai, o 2013-ųjų gruodį Stokholmą sukrėtė incidentas – nacistinių pažiūrų aktyvistai primušė prieš juos pasisakančius demonstrantus.
Kitą dieną toje vietoje vyko didžiulis mitingas, jame dalyvavo 17 tūkstančių žmonių.
„Aš užlipau ant scenos vilkėdama odinę striukę, ant kurios nugaros buvo užbrauktas Švedų demokratų partijos sutrumpinimas, ir atlikau vieną repo dainą. Kitą dieną partijos lyderis paviešino mano nuotrauką, kurioje buvau įamžinta su ta striuke, ir pakomentavo: „Žiūrėkite į tuos maniakiškai leftistinius (kraštutinių kairiųjų partijų ideologijos. – Red.) žmones.
Šis įvykis visiškai pakeitė mano gyvenimą, – pasakojo Silvana, tačiau prisiminimai jos akyse įžiebia gilų skausmą. – Tai nuotraukai išplitus sulaukiau grasinimų, kad su manimi susidoros, net grasinimų mirtimi, persekiojimų. Man teko palikti butą Stokholme ir išsikelti į užmiestį.
Tai buvo labai skaudus, tačiau mano gyvenime lūžį padaręs įvykis, nes sulaukiau ne tik milžiniškos neapykantos bangos, bet ir masinį meilės bei palaikymo pliūpsnį. Iki tol kūriau muziką apie meilę ir kitus jaunimo rūpesčius, o po to supratau, kad nebegaliu tylėti, pradėjau dainuoti apie tai, kas esu, – imigrantų dukra ir dar homoseksualė, – ir apie tai, ką išgyvenu.“
Savo kailiu bejėgiškumo jausmą ir homofobiją patyrusi S.Imam muzika siekia suteikti galią žmonėms: galią būti savimi, jaustis visaverčiam ir nesureikšminti kitų nuomonės.
„Nesu ta atlikėja, kuri visiems patinka, apie mane žmonės turi konkrečią nuomonę – arba myli, arba nemėgsta, – sakė Silvana. – Nepalūžti po vertinimų lavinos man padeda žmonės, kuriais save apsupu.
Man pasisekė, kad tėvai mane visada labai palaikė, mama kartodavo, kad esu pati geriausia toje srityje, kurioje esu. Ir dabar randu žmonių, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos myliu ir kurie myli mane tokią, kokia esu.“
Kitas būdas, padedantis nepalūžti nuo kritikos strėlių, – meilė: „Turiu savyje be galo daug meilės ir nesugebu nekęsti. Galiu mylėti netgi manęs nepalaikančius žmones, nes jaučiu, kad jie kenčia.
Prisiekiu, man tikrai sunku, bet stengiuosi suprasti net pačius blogiausius žmones, siųsti jiems šviesą.
Pasaulyje tiek daug nelaimingų žmonių, ir būtent ta kančia sukelia smurtą, pyktį, neapykantą, o meilė ir šviesa visada laimi, nes pirmiausia meilė ir šviesa laimi manyje.“
Pokalbio pabaigoje paklausus, ką pasakytų žmonėms Lietuvoje, kurie nesijaučia telpantys į apibrėžtus rėmus, yra kritikos bei neapykantos taikinys, tačiau neturi artimųjų palaikymo, Silvana nutilo.
„Aš nežinau, ką jiems pasakyti. Man liūdna ir skaudu, – lėtai tarė Silvana ir pridūrė: – Gal pabandykite rasti žmonių už artimųjų rato, savo žmonių. Pasaulis yra toks vienišas, mūsų gyvenimas yra tokia vieniša kelionė. Jei nesusikuri kažko kito, savo aplinkos, sunku išsilaikyti.“
Ir ekrane – kovinga asmenybė
- S.Imam atliko pagrindinį vaidmenį režisierės ir scenaristės Isabellos Carbonell iš Stokholmo (Švedija) filme „Kalės vaikai“ („Dogborn“).
- Netekę namų dvyniai kasdien kovoja, kad išgyventų. Sesuo, kurią įkūnija Silvana, yra lyg tiksinti bomba, jos rėkimas kurtinantis, o brolis – jos priešingybė, jis nekalba, tačiau rėkia savyje. Jų svajonė pagaliau turėti tikrus namus priverčia priimti netikėtą darbo pasiūlymą.
- Užduotis paprasta: gabenti prekes iš taško A į tašką B. Tačiau kai paaiškėja, kad prekė yra dvi merginos, viskas pasikeičia. Per dvi įtemptas dienas dvyniams teks priimti sprendimą, kiek toli jie pasiryžę nueiti dėl geresnės ateities.
- „Kalės vaikai“ yra I.Carbonell debiutas kuriant ilgametražį filmą. Ši juosta gavo Venecijos kino festivalio Gerardo Pedicini apdovanojimą.
