Uostamiestyje gyvenanti žinomų atlikėjų šeima neišsiskiria iš daugelio kitų – rytais vedžioja šunį, pusryčiauja, veža dukrą Gabrielę (14 m.) į mokyklą. Ši rutina – nieko neįprasto, bet Vilius ir Violeta turi savų juos stipriai siejančių ritualų.
Abu sportuoja, ruošia maistą, kartu repetuoja ir koncertuoja, drauge filmuojasi televizijos laidose.
Ši pora kartu gulasi ir kartu keliasi. Jų beveik neįmanoma pamatyti kur nors einančių atskirai.
Gal dėl to, kad kadaise dainininkė mylimąjį pavadino Katinu, jų namuose gerai sutaria ir Labradoro retriverių veislės Dora, ir nekilmingas katinas Pilkis. Šeimininkas neslėpė, kad šios veislės šunys labai draugiški, tad jų augintinę myli net kaimynai, nes negali atsispirti jos geram charakteriui.
O Pilkis prieš ketverius metus pats susirado Vilių: jis šaligatviu vedė pasivaikščioti Dorą ir pamatė artyn einantį kačiuką. Maždaug keturių mėnesių pamestinuką dainininkas parsinešė namo: „Dabar jis – mūsų šeimos narys.“
Be katino Tarasovų gyvenimas neįsivaizduojamas – šis gyvūnas stipriai įsipainiojęs į poros jausmus, kurie stiprina jų santuoką.
– Daug ką darote kartu, jūsų paros ritmas vienodas, – pradėjau pokalbį su Viliumi ir Violeta Tarasovais.
Violeta: Ne visai, ne visai.
Vilius: Iš esmės viskas taip ir yra: kartu keliamės, sportuojame, dirbame, drauge vedžiojame šunį. Bet aš labiau esu vyturys, Violeta – pelėda. Savaitgaliais dažniausiai aš rytą keliuosi anksčiau ir einu vedžioti šuns, leidžiu pailsėti tiek žmonai, tiek dukrai, kuo ilgiau joms pamiegoti.
Violeta: Kartu maisto tikrai neruošiame, nes Vilius nėra kulinaras.
Vilius: Tik kulinarijos laidoje, kurią vedėme du sezonus, aš buvau Violetos pagalbininkas. Bet šiaip nesu virtuvės žmogus, moku savaitgaliais išsivirti kiaušinių ar išsikepti kiaušinienės. O mūsų šeimoje daugiausia gamina Violeta.
Televizijos laidoje aš Violetai palaikiau kompaniją, nes ji suprato, kad gaminti ir tuo pat metu kalbėti yra iššūkis. Aš pagelbėdavau atlikdamas klouno vaidmenį – pakalbėdavau, pakvailiodavau.
Violeta: Jis buvo laidos vedėjas, o aš – kulinarė.
– Ar visada mėgote sportuoti, ar tai atsirado sukūrus šeimą?
Vilius: Sportas – labiau mano pomėgis. Esu baigęs krepšinio sporto mokyklą, nuo pat vaikystės sportuoju. O kai Violeta atvyko į Klaipėdą, pradėjo su manimi lankytis sporto salėje.
Violeta: Aš sportavau ir iki pažinties su Viliumi, bet ne taip reguliariai kaip jis.
Vilius: Abu einame į sporto klubą: aš daugiau dirbu su svoriais, Violeta renkasi pratimus su gumomis. Kartu bėgame ant takelių.
Violeta: Mano treniruotės kur kas įdomesnės.
Vilius: Sportas – mano gyvenimo būdas, be jo negaliu. Neseniai buvome išvažiavę į Druskininkus trims dienoms pailsėti, aš ir ten negalėjau išbūti nesportavęs.
Ėjau į sporto klubą viešbutyje, nes man sunku ištverti be treniruočių.
Jau susidarė tokie įpročiai, be kurių netveriu nė dienos. Jei nesportuoju, pasidarau sau nemielas.
– Jus kur nors galima pamatyti ir po vieną?
Violeta: Gatvėje kartais gali būti tokių progų.
Vilius: Jeigu vyksta renginiai, susiję su parfumerija, grožio paslaugomis, tuomet eina Violeta su dukra.
Aš nesu ir kino teatrų mėgėjas, todėl ir į filmus Violeta dažniausiai vaikšto su Gabriele.
Aš filmus mėgstu žiūrėti namuose, man turi būti ramybė. Nepatinka, kai šalia kas nors valgo spragėsius. Kino teatras man neteikia malonumo, o joms patinka kitokia aplinka.
– Ilgą laiką gyvenote Vilniuje. Ar jaučiatės pritapusi Klaipėdoje?
Violeta: Turbūt būtų sunku sugrįžti į Vilnių, vėl reikėtų pratintis.
Aš esu vilnietė, sostinėje gyvenau 33 metus, o Klaipėdoje bėga šešiolikti.
Kai atvažiuoju į Vilnių, jaučiuosi lyg sava, lyg ir svetima. Klaipėda dabar yra mano miestas. O Vilius gimęs Klaipėdoje, jis čia jaučiasi geriausiai.
– Kai sukūrėte šeimą, ar vyko derybos, kur gyvensite?
Violeta: Tuo metu mes dažnai važinėjome į Vilnių, jokio ilgesio sostinei nejutau. Buvo toks momentas, kai norėjosi grįžti į gimtąjį miestą, bet supratau, kad Vilius jokiais būdais nesutiks. Jis griežtai pasakė, kad niekur nevažiuos, nes čia – jo šeima, draugai, jūra.
Vilius: Aš be jūros negaliu. Bet iš tiesų Violeta nebandė manęs pervilioti į Vilnių, nors ir ten turime namus. Vilnius mums labiau susijęs su darbu, ne su gyvenimu.
Sostinėje tektų visą dieną praleisti automobilyje, kad nuvyktum iš vieno galo iki kito. Jeigu dar vaiką reikėtų vežioti, gyvenimas prarastų prasmę, nes nuo ryto visą dieną tektų dirbti vairuotoju, stovėti spūstyse. Būčiau nervingas, nes atstumai dideli.
O Klaipėdoje per visą miestą nuvažiuoju per penkiolika ar dvidešimt minučių.
Violeta: Mums geriau gyventi Klaipėdoje, o dirbti Vilniuje. Man labai patinka jūra, Klaipėdoje ji fantastiška. Miestas ant jūros kranto, su jūriniais atributais – laivais – mane žavi.
Vilius: Lankomės mėgstamuose restoranuose ant jūros kranto, grožimės tuo vaizdu pro langą. Prie jūros miname dviračius, tai irgi turi savito žavesio.
Violeta: Vilniuje to nėra. Anksčiau turėjome ir sostinėje mėgstamų lankymosi vietų, dabar jau nebe. Bet ir dainininko darbas nepririša prie konkretaus miesto – iš visur galime nuvykti į koncertus.
Vilius: Mūsų gyvenimas yra kelyje. Visą vasarą važinėjome po mažiausius miestelius ir po didmiesčius.
Esame pripratę prie kelionių – jeigu reikia televizijoje filmuotis tik dėl vienos dainos, prie automobilio vairo praleidžiu šešias valandas, kol važiuojame į Vilnių ir namo.
Kelionėse žaidžiame smagų žaidimą: pasileidę radiją varžomės, kuris pirmas atspės dainą.
– Daugiau nei prieš du dešimtmečius grupė „B’Avarija“ buvo kultinė, o muzikantai – dievukai. Kaip dabar sutariate su kolegomis?
Vilius: Grupė neiširo, dažnai visi susirašome per mesindžerį, pakvailiojame. Kartais su „bavarais“ pakoncertuojame, tik jau kita sudėtimi.
Nebelipame į sceną trise ir nedainuojame pagal fonogramą, vykstame į koncertus su styginiu kvartetu, mušamaisiais, bosine gitara, klavišiniu instrumentu – iš viso keturiolika muzikantų.
Didelis kolektyvas ir gyvas atlikimas koncertams prideda svorio – patys nuo to svaigstame. Labai malonu dainuoti, kai publika moka mūsų dainas, su jomis užaugusi. Koncertus rengiame išskirtinesnėmis progomis.
– Kadaise legendinis buvo ir Žvaigždžių kvartetas, kuriame Violetai teko dainuoti.
– O Dieve, tai juk buvo XX amžiaus pabaigoje! Aš tame kvartete dainavau maždaug metus, po to ansamblio sudėtis keitėsi gal trylika kartų. Nežinau, koks kvarteto likimas, dabar nepalaikau ryšių. Tuo metu dainavau su estrados žvaigždėmis Viktoru Malinausku, Valdemaru Frankoniu, šviesaus atminimo Janina Miščiukaite.
Šiame kvartete išėjau neblogą mokyklą, nes visas dainas dainuodavome trimis ar keturiais balsais. Man buvo gera praktika.
– Kai dabar koncertuose susitinkate su jaunomis žvaigždėmis, jaučiatės scenos veteranais? Ar nesunku su jaunimu susišnekėti?
Vilius: Jeigu matau, kad nėra kontakto, nebendrauju. Šnekuosi su tais, kurie su manimi bendrauja. Visai to nesureikšminu.
Nėra pagarbos, kaip anksčiau būdavo. Mes vertindavome vyresnius atlikėjus, o dabar bendrame renginyje jauni praeina ir net „labas“ nepasako kolegai. Tai lemia kultūra.
Violeta: Visuose koncertuose su kolegomis labindavomės, teiraudavomės, kaip gyvena. Šiais laikais to pasigendama. Sakyčiau, vaikai blogai išauklėti, jeigu nesugeba pasisveikinti su vyresniais. O gal išpuikę.
– Prisimenate, kaip prieš penkiolika metų savo vestuvėse dangstėtės skėčiais, kad niekas nenufotografuotų. Tokias slėpynes žaidžia tik tikros scenos įžymybės! Anuomet galbūt irgi buvote išpuikę?
Violeta: Slaptos vestuvės tuomet dar nebuvo madingos, mes pirmieji iš pramogų pasaulio jas iškėlėme.
Vilius: Vienam žurnalui atidavėme teisę platinti vestuvių nuotraukas. Turėjome įvykdyti reikalavimus.
Violeta: Kitu atveju būtume atšventę paprastai, be skėčių.
Vilius: Bet kokiu atveju nenorėjome rengti atvirų durų dienos, šventėme tik su draugais, artimaisiais. Tuo metu, kai tuokėmės, Lietuvoje prasidėjo savotiškas Holivudas. Mūsų dainų leidėjai taip pat į tai pažiūrėjo kaip į šou elementą. Mums tai buvo reklama.
– Ir jums toks žaidimas buvo priimtinas, nes gerbėjai gaudė net menkiausią naujieną.
Violeta: Dabar ne tai galvoje.
Vilius: Vestuvių nėra, skyrybų nėra. Iš šeimos gyvenimo šou nekuriame. Abu esame dainininkai, dirbame savo darbą, ir tiek.
– Ar Vilių dar kartais pavadinate Katinu? Gal ta frazė į viešumą nutekėjo kaip gerai apgalvotas triukas?
Violeta: Katinu jį tada pavadinau pirmą ir paskutinį kartą.
Vilius: Violeta mane truputį kitaip vadina.
– Kokiu kitu gyvūnu jus vadina?
Vilius: Tuo pačiu, tik švelniai malonybiniu žodžiu. Nesako: „Katine.“ Vadina savotiškai. Tegul tai lieka tarp mūsų.
– Turbūt susipažinote koncertų užkulisiuose?
Vilius: Mes leidome kompaktinius diskus pas tuos pačius leidėjus. Mūsų keliai susiėjo per dainą „Aš tavo, tu mano“. Ne paslaptis, kad ta daina mus suvedė.
Violeta: Ne iškart suvedė.
Vilius: Po to pradėjo kviesti į vestuves mus abu. Susitikdavome, dažniau bendraudavome. Taip ir užsimezgė draugystė.
– Paskutinę vasaros dieną sukako penkiolika metų, kai susituokėte. Kaip paminėjote šią datą?
Vilius: Dviese vakarieniavome restorane, tokios tradicijos laikomės kasmet. Išsirinkome vieną iš kokių septynių mėgstamų restoranų. Šįkart laiką praleidome ir skanius patiekalus valgėme legendiniame „Skandale“, kuriame abiem anksčiau teko dainuoti.
– Nebūna namų be dūmų. Ar jūs kartais ginčijatės?
Violeta: Kiekvieną mielą dieną, nors šiandien – dar ne.
Vilius: Bet tuoj bus repeticija, man rodos, tuoj pasiginčysime. Jai bus per daug mano vokalo, man – per daug jos.
Violeta: Erziname vienas kitą, bet dramų nekeliame.
Vilius: Suprantame, kad gyvenimas nėra visada rožėmis klotas. Kartais pasibarame, bet stengiamės tai daryti garsiai ir trumpai. Tai netrunka savaitėmis ar mėnesiais, jeigu susibarame, susitaikome per kelias valandas. Stengiamės viską išsiaiškinti.
– Ar pandemija ir karas Ukrainoje nesujaukė jūsų kasdienybės, veiklos?
Vilius: Pirmas karantinas atrodė baisus, nes gatvės buvo tuščios ir su tėvais negalėjome susitikti. Atrodė: kiek tai gali trukti? Pandemija privertė prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Karantino metu pradėjome filmuoti kulinarinę laidą, todėl turėjome veiklos, iš kurios uždirbome ir smagiai leidome laiką. Dabar ne vien tik koncertuojame, vaikus mokome dainuoti.
– Ar ėmėtės taupymo būdų pabrangus elektrai, dujoms?
Vilius: Stengiamės atkreipti vaiko dėmesį, kad išjungtų elektros prietaisus, jeigu jais nesinaudoja. Anksčiau televizorius būdavo dažnai įjungtas dėl fono, dabar, jeigu jo niekas nežiūri, pasakoma, kad būtina išjungti.
Vasara buvo auksinė, tai yra labai darbinga. Todėl dabar stengiamės neišlaidauti, pasidėti juodai dienai.
– Jūsų dukra Gabrielė dainuoja?
Vilius: Ji lanko fortepijono klasę muzikos mokykloje. Namuose ji negali nedainuoti – sėda prie pianino, sau dainuoja. Tai, matyt, neišvengiama, nors kartais pasako, kad nedainuos. Dabar ji paauglė, todėl vieną dieną kalba vienaip, kitą – kitaip. Gal dainavimas jai liks pomėgis, o gal profesija.
Violeta: Sunku išsirinkti, ką veiks užaugusi. Aš jai linkiu daryti tai, kas tinka ir patinka. Ar ji bus dainininkė, ar gydytoja, ar psichologė, ją palaikysiu.
Vilius: Jai patinka aktorystė, jau vaidino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Boni ir Klaidas“. Mokykloje lanko teatro klasę. Ar ji bus aktorė, parodys laikas.
– Jūsų vyresnėlė Elinga dabar gyvena atskirai?
Violeta: Jai 25 metai. Jau seniai nebegyvena su mumis. Elinga baigė žurnalistikos studijas, dirba projektų vadove vienoje Klaipėdos spaustuvių.
Dukra gyvena su ilgamečiu draugu. Jie įsikūrę kitame miesto gale, bet Klaipėdoje viskas arti, dažnai susitinkame.
