Eugenijus – buvęs istorijos mokytojas, dabar mokykloje turintis, kaip pats sako, „simbolinius“ 0,15 etato – jis yra teatriuko vadovas bei muziejaus darbuotojas, mat Dzūkijos mokykla, kurioje jis dirba (buvusi pirmoji vidurinė, o šios ištakos – iš valstybinės gimnazijos), turi šimtametę istoriją.
Dar mokydamas vaikus istorijos E.Guntulionis vadovavo Kudirkaičių organizacijai, su kuria kurdavo spektaklius ir kartu su mokiniais vaidindavo. Tradicija, kad pedagogai vaidina kartu su mokiniais, gyvavo dar senosios gimnazijos laikais, ir ji energingam mokytojui labai patiko.
Senjoras sako, kad galbūt tas jo noras „išsidirbinėti“ užkoduotas genuose – jo pusseserė buvo žinoma režisierė Dalia Tamulevičiūtė.
– Ar jūs negalvojote stoti į režisūrą arba vaidybą? – paklausiau žodžio kišenėje neieškančio pašnekovo.
– Matote, mes kilę iš Varėnos rajono, Dalia su šeima gyveno pirmoje Varėnoje, o mes – tokiame Dubičių kaime už 30 km nuo jos, 2 km nuo Baltarusijos sienos. Augau su broliu dvyniu, bet mes labai nepanašūs – jis matematikas ir rimtas žmogus. Atsimenu, kaip mama mane su broliu juo per atostogas įsodindavo į tokį pienovežį (autobusai dar nekursavo) ir išsiųsdavo pas savo seserį į pirmąją Varėną – man ši atrodė didelis miestas su mūrine mokykla.
Dalia Tamulevičiūtė buvo už mane vyresnė, ji tada jau studijavo. Ir ji į režisūrą įstojo tik iš trečio karto, tad galvojau, kur jau čia aš, toks paprastas kaimietukas, bandysiu su ja lygintis...
Rinkausi Žemės ūkio akademiją, kuri atrodė tinkamas pasirinkimas kaimietukui, bet neįstojau, nes turėjau per prastą matematikos balą – tada spjoviau ir stojau į istoriją, kuri man iš tikrųjų patiko, o matematikos ten nereikėjo.
Tiesa, iš trečio studijų kurso mane su keliais bendrakursiais buvo pašalinę, mat eidami pro Saulėtekio bendrabučius linksmai užtraukėme tokią dainelę: „Yra miške uogų / Yra miške grybų / Tai geriausias vaistas / Nuo valdžios tarybų.“ O balkone stovėjo toks penktakursis saugumietis ir mus paskundė.
Bet po poros metų parašius pareiškimą leido grįžti ir mokslus baigti.
Kai dabar pagalvoju, gal ir gaila, kad tada kompleksavau ir neišdrįsau stoti į vaidybą, na, bet ji vis tiek buvo šalia visą gyvenimą.
– O su vaikais mokykloje sutarėte gerai?
– Aš buvau ne visai standartinis mokytojas – būdavo, nusibosta paprastai vesti pamoką, tai ir kokį Hitlerį ar dar ką nors suvaidinu... Gal, jei mane kažkas būtų paskundęs direktoriui, tai būčiau turėjęs nemalonumų, bet vaikai manęs neskundė, mes gerai sugyvenome ir aš juos mylėjau.
– Ir šiuolaikiniai mokiniai jūsų klausosi ir mielai vaidina kartu?
– Na, dabar aš vedu dramos būrelį vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, mat mūsų mokyklai priklauso ir specialiojo ugdymo klasės. Tai šioks toks iššūkis – būna, kai ateinu į užsiėmimą, darbuotoja perspėja, kad tądien pilnatis, tad vaikai gali būti neramūs – bet susikalbu ir su jais.
Praėjusiais mokslo metais parengėme ir parodėme spektakliuką, nors kai kas abejojo, ar mums tą padaryti pavyks.
– Kaip jums patinka filmuotis reklamose ir serialuose?
– Man tai smagus nuotykis, vis pamatau kažką naujo, pabūnu tarp naujų žmonių, užmezgu naujų pažinčių. Serialuose viskas nufilmuojama labai greitai, o reklamose kartais tą patį veiksmą tenka kartoti keliasdešimt kartų, kol režisieriui viskas įtinka, bet ir viena, ir kita savotiškai įdomu. Kartais pabosta visur važinėti iš Alytaus, kita vertus, būdamas Vilniuje aplankau dukrą su trimis vaikais.
Po to, kai bendradarbis pakvietė mane kartu vykti į pirmąją atranką, panaršęs internete radau ir kitokių agentūrų, kur ieško aktorių masinėms scenos ar reklamoms, ir ten irgi užsiregistravau. Dar užsiregistravau ir senjorų modelių agentūroje „PowerAgency“, žodžiu, norisi viską išbandyti.
Tarkim, seriale „Prakeikti 3“ vaidinau antraplanį vaidmenį, bet kartu vaidino aktorius Vytautas Kaniušonis – vaidyba su tokiu profesionalu man labai įsiminė.
Kitą kartą filmavausi „Lidl“ reklamoje, kur nuo prekybos centro turėjau su partnere važiuoti motociklu – man net pasamdė instruktorių, kad išmokčiau važinėti. Man labai patiko, net buvo kilęs savo motociklą įsigyti. Bet pagalvojau, kad saulėtų dienų Lietuvoje mažai ir panašiai, žodžiu, susivaldžiau.
Tiesa, tame filmavime, kai išėjome su kolege iš parduotuvės, režisierius staiga sugalvojo, kad už vairo turi sėstis mano partnerė, nes juk lygios teisės, o mane pasodino į lopšį – man tai buvo didelis smūgis (juokiasi).
– Ar energijos lakstyti motociklu jums dar pakaktų?
– Aš jos turiu, bet dėl to jau reikia pasistengti. Prieš keliolika metų pažiūrėjau tokį filmuotą intarpą, kurio reikėjo mokyklos spektakliui, ir susirūpinau – mano judesiai jau buvo pasidarę neelastingi, sustingę, na, kaip seno žmogaus...
Pasakiau sakau, kad reikia kažką daryti, ir pradėjau kasdien po pusantros valandos sportuoti, kad išsijudinčiau. Ir maitintis pradėjau taisyklingai, tarkim, vakare vengiu visokių blynų ir persivalgymo.
Be to, jau šešiolika metų negeriu alkoholio ir nerūkau – iki tol 32 metus surūkydavau pakelį per dieną. Ypač mėgdavau pagurkšnoti alaus, žiūrėdamas krepšinį, o tada, aišku, ir užsirūkyti norėdavos – nustojus gerti, mesti rūkyti tapo lengviau. Nors vis tiek buvo sunku, pavyko tik iš trečio karto – iki tol buvau irzlus ir šeimyną pašokdinau.
– O ką pagalvojate dabar, kai pamatote save nufilmuotą kokioje reklamoje?
– Pagalvoju: atrodau guvus seniokas. Dar nesukriošęs. Sveikatos dar turiu, būna, einu šaligatviu ir norisi einant dar pasišokinėti.
– Kokių dar smagių nutikimų patyrėte filmavimuose?
– Kartą filmavausi vestuvėse, buvau jaunasis. Rodyta, kaip mes su partnere imame kažką iš dėžutės – ir pasirodo, kad ten ne žiedai, o klausos aparatai. Man tai pasirodė tikrai įdomus sumanymas.
Kartą viename filme teko vaidinti numirėlį, kuris vėliau prisikels ir vaidensis.
O dar sykį net nesupratau, ką aš vaidinau, nes režisierius buvo belgas ir nelabai susikalbėjome. Man buvo duotas toks ilgas kotas su mažu teptuku ant galo, kuriuo aš turėjau dažyti sieną – aš ją dažniau dažiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką ten reklamavau.
Na, o paskutinis siužetas, kuriame filmavausi – LNK naujo sezono pristatymas. Ten tik trumpai šmėkštelėjau, su savo netikru anūku užsilipęs ant tvoros.
– Kokiais dar savo pasiekimais galite pasigirti?
– Labiausiai norisi pasigirti trimis šauniais anūkais.
Na, bet jei kalbate apie mano dabartinę veiklą – nedaug trūko, kad aš, toks diletantas, suvaidinčiau tikrame filme, ne šiaip seriale, tegu ir su V.Kaniušoniu.
Netikėtai buvau pakviestas į atranką, paskui vykau į bandomąjį filmavimą, ir man pasakė, kad tinku. Būčiau buvęs kung fu treneriu filme apie Kiniją – pradėjau aiškinti, kad aš apie kung fu nieko neišmanau, bet man sakė, kad reiks padaryti kelis paprastus judesius, ir bus gana – visa kita gal kompiuteris būtų padaręs.
Tada aš dar važiavau į kelis kung fu užsiėmimus Kaune. Bet kilo kažkokių problemų, kaip supratau, tas filmas negavo finansavimo, ir jis nebus kuriamas (gal ir pablogėję santykiai su Kinija prisidėjo).
Na, bet labai neišgyvenu, o kelis kung fu judesius vis įtraukiu, darydamas mankštą.
– Gal ir dar kažkokių svajonių, be filmavimosi filme, turite?
– Svajoju nuvykti į Ispaniją, atsisėsti ant jūros kranto – ir pašnekėti ispaniškai su kokiu vietiniu žmogumi. Aš jau antrus metus rimtai mokausi ispanų kalbos. Mokykloje mokiausi prancūzų, dabar ji jau užsimiršo. Ir susigriebiau, kad gėda, jog nemoku jokios europietiškos kalbos, tik rusų. Mėginau mokytis anglų, bet man labai nepatiko tarimas, kažkoks vogravimas, ir tada perėjau prie ispanų.
Jos jau pramokau, bandau žiūrėti ispaniškus filmus ir žinias per „Youtube“ – žodžius lyg ir suprantu, bet jie kalba greitai, tad sunku pagauti mintį.
Tikiu, kad jei jau man pakanka užsispyrimo kasdien mokytis ispanų kalbos, tai ir į Ispaniją nuvyksiu.
– Kaip jūsų žmona reaguoja į šias jūsų veiklas?
– Ji jas, kaip čia švelniau pasakius, pakenčia, bet jomis nesižavi. Buvau gavęs ir pasiūlymą nusifilmuoti su savo pora, bet ji griežtai atsisakė. Užtat jauniausias anūkėlis Adomėlis, pamatęs mane reklamoje, pasakė, kad ir jis nori filmuotis.
