Šiemet į sodybą D.Kazragytė atvažiavo vėlai – tiktai birželio 1-ąją. Mat jai reikia darbo – kad prasidėtų žemuogės, mėlynės, paskui grybai, kad turėtų tikslą išeiti į mišką. Negi šiaip sau valkiosiesi vis po tas pačias vietas? Doloresa pasidžiaugė, kad iš voveraičių šiemet užsidirbo apie 250 eurų – bus susimokėti žiemą už buto šildymą.
Kaip rugsėjo 27-ąją D.Kazragytė atšventė savo 80 metų jubiliejų? Ar tas skaičius labai išgąsdino?
Gimtadienis, anot Doloresos, buvo paprasta diena. Ji išėjo spanguoliauti, nes labai nori draugėms spanguolių parvežti, mat kitokių lauktuvių dabar kaime nėra.
„Atėjo draugė Birutė su vyno buteliu, pyragaičiais. Ji labai skaniai gamina valgyti. Pasėdėjome, pajuokavome dviese, ir viskas. Ji už kilometro gyvena, susidraugavome per koronaviruso pandemiją, kai aš čia buvau pasilikusi tą baisią žiemą, kai buvo labai daug sniego, lūžo medžiai, elektra dingdavo. Birutė tokia mažyte mašiniuke, kai reikia, mane nuveža į Švenčionėlius“, – pasakojo Doloresa.
Prieš tai sūnus Tomas buvo atvažiavęs. Kadangi jis neturi mašinos, Doloresos sesers sūnus atvežė Tomą iš Kauno pas mamą į kaimą. Pabuvo beveik visą savaitę ir abu išvažiavo, nes Tomui nėra kaip parvažiuoti.
„Įsivaizduokite, dabar nebėra autobuso netgi iš Molėtų į Kauną! Yra du variantai: arba mano draugė nuveža jį į Švenčionėlius, ten Tomas sėda į traukinuką, nuvaro į Vilnių, iš Vilniaus – autobusu į Kauną. Kaip po karo!“ – stebėjosi D.Kazragytė.
Ji džiaugėsi, kad gimtadienio proga atvažiavo Tomas, kad atvežė dovaną – kvepalų. Džiaugėsi, kad Dievas jam davė puikią draugę – dailininkę Daivą. Juodu labai sutaria, jau 20 metų kartu.
O vasarą savaitę pas ją viešėjo 24 metų anūkas Nikolas iš Vilniaus.
„Jis augo čia, tame Labanore, nuo metelių. Kiekvieną vasarą jį pasiimdavau. O paskui, paauglystėje, jam pasidarė nebeįdomu – čia nėra kompiuterio.
Čia nėra to, nėra ano. Žvejoti jis nemėgsta. Tai atvažiuoja šiaip savaitei. Ypatingo ryšio tarp mūsų nėra“, – neslėpė D.Kazragytė.
Ji labai mylėjo anūką, kai jis buvo mažas. Bet gyvenimas lekia, ir žmonės į meilę neatsako meile. Doloresa mano, kad taip yra dėl to, jog juodu labai retai susitinka.
– Doloresa, ar kas nors iš Kauno dramos teatro per jubiliejų atvažiavo pas jus į kaimą? Gal paskambino ir pasveikino kolegos aktoriai, režisieriai, kurių spektakliuose vaidinote?
– Atsiuntė mielą žinutę tiktai režisierius Gytis Padegimas.
Bet kadangi aš esu toks kaimas kryžkelėje, nes parašyti žinutės nemoku, tai jam paskambinau.
Pasveikino kelios draugės aktorės, Marijampolės dramos teatro direktorius Romas Kučiauskas. Aš ten keturiuose spektakliuose vaidinau – buvo toks gyvenimo tarpas. Ilgai ten ir gyvenau. Bet aš nesu ta, kurią reikia sveikinti ir sveikinimo kalbas sakyti.
Dabar turiu tokį rūpestį. Kviečia mane pasirodyti koncertuose Palangoje, miesteliuose, kaimeliuose. Kad pajuokinčiau žmones, kad būtų linksma. Ir kaip keista – ir noriu, ir nenoriu.
Galvoju: Jėzus Marija, visų pirma reikia puoštis, reikia ką nors daryti su plaukais, o kai įstrigau čia, kaime, paskui – ta pandemija, tai pati nusikerpu „grifką“, tik tiek, kad su chna nusidažau plaukus. Man patinka būti ryžai kaip Ala Pugačiova.
Be to, aš jau atpratau nuo žiūrovų. Bet susiėmiau ir pasakiau: „Gerai.“
Turiu paruošusi ištraukų iš „Džonatano Livingstono Žuvėdros“, „Mažojo princo“.
Iš „Svajonių piligrimo“ yra tokia nuostabi malda, labai tinkanti šiam laikui, kad žmonės atsipeikėtų maldauti Dievo, jog pasaulis pasikeistų, nes jis yra labai baisus. Kad jis taptų kitoks, kad žmonės taptų geresni.
Jei norės, kad pajuokinčiau, galiu: turiu skrybėlaičių, skarelių, galiu ir žemaitiškai, ir švepluodama pakalbėti, ir juokingų ištraukų paskaityti. Žmonės nori pasijuokti, linksmai pabūti, o ne mąstyti apie gyvenimą ir jo prasmę.
Šalia savęs turiu pasidėjusi Levo Tolstojaus knygą „Slaptasis dienoraštis“, kuri išėjo po jo mirties. Ten jis apie Dievą, meilę, gyvenimo prasmę ir kitus dalykus rašo. Žodžiu, skaitau, skaitau ir priėjau prie išvados, kad man pati nuostabiausia frazė yra, buvo ir bus Sokrato „Žinau, kad nieko nežinau“. Ir kuo toliau, tuo labiau nežinau. Nei kas tas pasaulis, nei kas čia darosi su tais demonais, su tais putinais.
– Ar nebaisu, kai esate kaime viena, o Rusijos užpultoje Ukrainoje vykstantis karas – ne taip jau toli nuo Lietuvos?
– Kai prasidėjo karas vasario 24 dieną, buvau Kaune. Buvo baisu – neatsitraukdama nuo televizoriaus žiūrėjau ir žiūrėjau. Ir kiek kamavausi, ir kiek širdau, ir kiek pasibaisėjau. O pavasario pabaigoje išvažiavau į kaimą.
Ta Rusija... Kodėl jie tokie baisūs su savo noru užkariauti, užgrobti, valdyti, žudyti? Čia yra šėtonizmas. Čia yra šėtono ir žmonių laisvės kova. Kaime kiek nusiraminau. Aš netikiu, kad Rusija užims Baltijos šalis. Bet vis užduodi ir užduodi sau tą amžiną klausimą: kodėl pasaulis toks baisus?
Žmones užvaldo pinigai, godumas, valdžia, puikybė ir tada nebėra jokių ribų. Noriu tik pasakyti: aš pasaulio nesuprantu. Ir galiu pridurti, kad žinau, jog nieko nežinau.
Kaip aš buvau toli nuo politikos, nuo režimo, partijų! Juk girdėjau apie trėmimus, bet nei knygų apie tai skaičiau, nei man buvo įdomu. Buvau apsėsta teatro, scenos: Džuljeta, Ofelija, Barbora Radvilaitė, Marija Stiuart, Nora. Pjesių skaitymas ir vaidmenys, vaidmenys, vaidmenys.
Aš tiesiog buvau buka arba nejautri aplinkai. Ir kai vasarą perskaičiau knygą apie Kazimierą Skučą (generolas, paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras. – Red.), mane lyg perkūnas trenkė – kaip aš tokiais dalykais nesidomėjau! Ir tik dabar atsipeikėjau. Kiek daug metų turėjo praeiti, kad atsipeikėčiau.
– Kaip jūs pati – asmeniškai – pasitikote jubiliejų? Gal ta proga naują knygą įteikėte leidyklai?
– Knyga išėjo vasario mėnesį. Ji vadinasi „(Ne)paskutinis veiksmas“. Tiksliai nežinau, gal tai vienuolikta, o gal dvylikta mano knyga. Joje rašau apie mirusius aktorius, apie teatrą, apie vaidmenis, kurie išsekina, ypač dramatiški vaidmenys, ir paskui į senatvę ateina tas neramumas, liūdesys. Dėl to, kad ištampyta tavo siela.
O dabar irgi rašau, jau beveik 200 puslapių prirašiau. Ir stengiuosi vyresnio amžiaus žmonėms, kurie išeina į pensiją, taip pat ir aktoriams, kuriems teatras staiga nutrūksta, įteigti nepasiduoti. Reikia įtempti visas jėgas ir nepasiduoti. Reikia dėti pastangas kovoti su liūdesiu, depresija, su bloga nuotaika ir kiek įmanoma žiūrėti ten, kur grožis.
Pavadinau tą knygą „Tarp dangaus ir žemės“. Kaip atsirado toks pavadinimas? Vieną naktį čia buvo labai žvaigždėta. Nuėjau ant to savo kalnelio, nuo kurio atsiveria dangus, o apačioje, virš mano namelio, tiesiai eina Paukščių Takas.
Ir supratau, kad mes amžinai gyvename tarp dangaus ir žemės. Nesvarbu, kad mūsų kūnas traukos jėgos prispaustas prie žemės, bet mūsų siela visą laiką stiebiasi į aukštį – į žvaigždynus, į saulę, debesų grožį. Va, taip mes gyvename – tarp dangaus ir žemės.
– Ar prieš jubiliejinį gimtadienį atlikote savo gyvenimo reviziją: ką gerai darėte, ką blogai, kas pasisekė, kas nepasisekė, ką savo gyvenime keistumėte?
– Turbūt ne. Kas dėl teatro, jokių revizijų nedariau. Dėl to, kad teatras yra tokia makalynė tarp džiaugsmo ir kančių, nesėkmių ir sėkmių, savimeilės ir, be abejo, puikybės.
Aš dievinu vaikystę ir paauglystę. O jaunystėje padariau porą klaidų meilės reikaluose, kai įsimyli aktorių atėjusi į teatrą. Bet ne Kauno. Nesakysiu, kuriuos. Jų jau nebėra, amžinatilsį.
Bet kai su Viktoru (Doloresos vyras aktorius ir režisierius Viktoras Šinkariukas, 1947–2008. – Red.) pradėjome kartu gyventi, aš niekada jo neišdaviau. Jis mane paliko. Bet aš jį suprantu. Aš buvau gal labiau frigidiška moteris, kuri nelabai puola ant sekso, o vyrai tai jaučia. Ir aš jo nekaltinu, kad jis pamilo jauną aktorę ir mane paliko. (Goda Piktytė vėliau tapo antrąja V.Šinkariuko žmona. – Red.)
Aš palikau teatrą be jokio skausmo. O iš pradžių pašaukimas buvo labai aiškus: aš noriu būti aktorė! Bet 2003 metais atėjo kažkokia keista riba – nebenoriu, viskas. Pasikeitė laikmetis, ir teatras truputėlį pasikeitė, visokių kviestinių aktorių, kviestinių režisierių ateidavo, ir aš palikau teatrą be jokios nuoskaudos.
Turėjau dar likusius spektaklius „Merė Popins“, „Heda Gabler“, dar vaikiškame spektaklyje Astridą Lindgren vaidinau, bet man teatro jau nereikėjo. Va, taip jį ir nukirto kažkas. Dvylika metų nemačiau nė vieno spektaklio.
– Kai žiemą gyvenate Kaune, taip ir neužeinate į teatrą?
– Kartais užeinu su „chebra“ parūkyti. Dažniausiai ten būna administracijos darbuotojai. Kartais Dainių Svoboną ar Egidijų Stanciką sutinku. Parūkome, pasišnekame, bet į spektaklius – nei Kauno, nei Vilniaus, nei užsienio teatrų – neinu.
Čia galbūt nenoras jų matyti, kad neprasiveržtų skausmas – va, buvo ir pražuvo. Gal tai yra apsigynimo priemonė? Aš taip ginuosi nuo visokių minčių. Jis ir širdį paėdė, ir pradžiugino. Visko buvo. Galbūt ta profesija davė tą nervingumą, liūdesį, depresiją.
– Prieš kelerius metus man sakėte, kad teatras – tai vampyras, kuris drasko aktoriaus sielą. Ar iki šiol dar taip manote?
– Taip žiauriai nepasakyčiau. Visas krūvis, kurį teko pakelti teatre, su amžiumi atsiliepia – atsiranda nerimas. Amžinas sielos nerimas, smaugulys, negerumas.
Paskui vėl kažkoks džiaugsmas – saulė nušvinta, paukštis baltas praskrenda pro mano ežerą tris kartus iš eilės. Prasideda grybavimas, uogavimas.
Paskui vėl nerimas užeina. Aš geriu vaistus nuo depresijos jau keleri metai. Manau, kad tai ne tik dėl profesijos.
O vaidmenys – tarp džiaugsmo ir kančios. Ar padarysi, ar žiūrovai priims?
Visą laiką reikia į save traukti to vaidmens ne tik gerąsias, bet ir blogąsias savybes ir jį teisinti. Ir lyginti su savo gyvenimu. Tai nėra lengva.
Bet kai viskas kažkaip susikrato ir įvyksta premjera, kai tu lenkiesi publikai ir matai apsiašarojusį veidą arba kai koks nors žmogus ateina į užkulisius apsiverkęs – tai yra laimė.
Dalia Tamulevičiūtė man davė nuostabų – Blanšos – vaidmenį Tennessee’io Williamso pjesėje „Geismų tramvajus“. Bet tas spektaklis labai trumpai ėjo. Vaidinau Augusto Strindbergo „Kreditoriuose“, „Freken Julija“. G.Padegimas pakvietė į Šiaulius, kur suvaidinau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Freken Julija“.
Bet tada buvo neįprasta, kad aktoriai eina vaidinti į kitą teatrą, visokie pavydai prasidėjo.
Trys T.Williamso ir trys A.Strindbergo pjesės – čia yra mano turtas.
– Apie ką galvojate žiūrėdama į žvaigždes nuo to savo lieptelio į ežerą?
– Mano lieptelis pusiau sulūžęs, viena pusė įsmuko į ežerą. Kartą paslydau ir kaip dėjau su visais drabužiais į vandenį. Jį reikia remontuoti, bet mudu su sūnumi – nepraktiški. Labai atsargiai juo nueinu iki galo, musulmoniškai atsitupiu ir žiūriu į paukštį, praskrendantį į žvaigždes.
– Ir jau nerūkote ant lieptelio?
– Rūkau. Niekada nebuvau metusi. Kai atėjau dirbti į teatrą, režisieriaus kambarys, repeticijų salė būdavo dūmuose paskendę. Niekas nedraudė tada rūkyti. Ir aš 23 metų pirmąją cigaretę surūkiau.
Režisierius Vytautas Čibiras atėjo į paskaitą, o aš guliu toje repeticijų salėje ant suolo, man bloga, pykina. Jis klausia, kas yra. Surūkiau pirmąją cigaretę, sakau. Jis pradėjo juoktis: gulėk, gulėk, mes ką nors kitką parepetuosime. V.Čibiras – mylimiausias mano režisierius.
– Ne Jonas Vaitkus, juk nemažai jo spektaklių vaidinote?
– J.Vaitkui esu labai dėkinga. Dėl to, kad jis man davė labai gerų vaidmenų spektakliuose „Svajonių piligrimas“, „Svarbiausioji repeticija“, „Paskutinieji“, „Raudona ir ruda“. Jis – tikrai mano mokytojas, 14 metų su juo dirbau. Bet jo charakteris – kietas, gali ir įžeisti.
Jis žinojo ir mano charakterį. Jeigu jis man ką nors, aš jam – lept atgal. Bet jis niekada nebuvo kerštingas. Niekada nesupykdavo. Jeigu jam reikia manęs, visad vaidmenį skirdavo. Gerai su juo sutarėme.
– Ar pasiilgstate spektaklio „Didvyrių aikštė“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Europos teatro žvaigždė Krystianas Lupa? Jūs tame spektaklyje vaidinate nusižudžiusio profesoriaus Šusterio našlę. O teatro Didžioji salė vis dar remontuojama...
– Ketveri ar penkeri metai tas spektaklis neina. Bet aš esu labai dėkinga, nes su tuo spektakliu buvau gastrolėse Kinijoje, Paryžiuje, Avinjone, Lione, Krokuvoje, Varšuvoje.
Vidurvasarį iš teatro gavau žinutę telefonu: „Rezervuokite laiką 2023 metų lapkričio mėnesiui, nes planuojame gastroles su „Didvyrių aikšte“ į Jungtines Amerikos Valstijas.“
Labai juokiausi. Dabar – ruduo, dar Naujieji metai bus, dar pavasaris, vasara turi ateiti. Paskui – vėl ruduo. Ir tik tada – tas lapkritis, tos gastrolės į Ameriką.
– Jeigu Viktoro gyvenimas būtų kitaip pasisukęs ir jeigu jis būtų gyvas, ar būtų jus pasveikinęs su jubiliejumi? Ką jis jums dovanodavo per gimimo dieną?
– Gal būtų nupirkęs kokį gražų drabužį ar kvepalų, ar kokią rankinę.
Jis vis sakydavo, kad aš neskoningai rengiuosi. Man tikrai nelabai rūpėjo, kaip aš gyvenime atrodau. Man buvo svarbu, kaip aš scenoje atrodau. Ir kartais truputėlį pro šalį apsirengdavau. Jis visada man nupirkdavo ir paltą, ir sijoną kokį gražų, ir kvepalų.
Jis turėjo puikų skonį. Pats labai gražiai atrodydavo. Visada tai raudoną šaliką užsirišdavo, tai dar ką nors. Labai moterims patiko. Labai buvo žavus. Jis nuostabiai pasakodavo istorijas, su pavaidinimais, aktoriai juokais leipdavo ir klausydavosi išsižioję.
Bet... Man atrodo, jis savęs nerealizavo. Jis galėjo statyti spektaklius. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad jam ta meilė sutrukdė. Aš nepriekaištauju, žinau, kad jaunos aktorės įsimyli, o jis buvo labai žavus, čia buvo jo valia ir nėra jokių kaltų ar nekaltų. Tiesiog taip buvo lemta, ir viskas.
– Nors neslepiate, kad jaunystėje turėjote ne vieną romaną, kad pirmoji jūsų santuoka su fortepijono dėstytoju truko tiktai pusmetį, didžioji jūsų meilė – Viktoras. Buvote partneriai ne tik gyvenime, bet ir scenoje – spektakliuose „Kreditoriai“, „Šauksmas“. Ar sapnuojate jį po mirties?
– Pirmuosius metus, pirmąjį dešimtmetį dažnai sapnuodavau. O pastarąjį kartą prieš kokius penkerius metus jį taip sapnavau: pieva, pakalnė ir jis eina rudą platų paltą apsivilkęs, raudoną šaliką pasirišęs per tą pievą kažkur žemyn. Aš šaukiu: „Viktorai, Viktorai“, o jis net neatsisuka. Dabar jo nebesapnuoju.
– Ar užperkate už jo sielą mišias?
– Prisipažinsiu, retai. Mišias užpirkinėdavau gal aštuonerius, gal dešimt metų, o paskui nustojau. Tiesiog einu į kapines, į bažnyčią. Į kapines einu ir per Motinos dieną, nes jie – Viktoras, jo mama ir mano mama – palaidoti kartu. Pasėdžiu, surūkau cigaretę. Sakau: mama, atleisk, žinau, kad tau nepatinka.
– Bet Viktorui patiktų?
– Labai patiktų! Traukdavome abu cigaretę po cigaretės besiginčydami naktimis. Kiek tų kalbų apie teatrą būdavo – siaubas!
