Pašnekovė pastebi, kad tame, jog ji nemato, yra ir daugiau privalumų: ji žmonių nevertina pagal išvaizdą ar aprangą ir pagal tai nesusidaro išankstinio nusistatymo – tiesiog pabendravusi su žmogumi greitai pajunta, koks jis yra viduje. „Būna, kad mano amžiaus merginos susižavi kokiu vaikinu vien dėl to, kad jis gražus – man tas negresia“, – nusišypsojo Silvija.
Ir dar vos po kelių minučių bendravimo su žmogumi ji pajunta, kokios spalvos yra jo balsas. Tokia savybė, kai vietoje vieno pojūčio kyla du ar daugiau, vadinama sinestezija. Ją mergina įgijo, kai po traumos nustojo skirti spalvas.
Vaikystėje ji matė kiek geriau nei dabar, tačiau būdama aštuonerių nukrito nuo mokyklos priestato stogo – mokytojai sakė, kad ten laipioti negalima, bet išdykusi mokinukė nepaklausė. Tada atšoko akies tinklainė, ir Silvijos Beatričės gyvenimas tapo bespalvis.
Dabar jos regėjimo likutis – 3 proc., ji skiria šviesą ir tamsą, taip pat didelių daiktų kontūrus – tarkim, ji eidama matys, jeigu priešais bus didelis pastatas, bet suoliuko ar staliuko nepastebės.
Tačiau visa tai nesukliudė merginai siekti muzikinės karjeros ir sėkmingai koncertuoti.
Kitąmet Silvija Beatričė turėtų įgyti du magistro laipsnius VDU Muzikos akademijoje – ji studijuoja fortepijono bei vokalo specialybes. Tiesa, ji pati nesiryžta spėlioti, ar muzikiniais talentais likimas ją apdovanojo tarsi kompensuodamas tai, kad ji nemato, ar visgi jie būtų pasireiškę ir be to.
Silvija prastai matė nuo gimimo – kiti jos artimieji regėjimo negalios neturi, o ji ją įgijo tikriausiai dėl to, kad jos mama nėštumo metu persirgo raudonuke.
Muzika ją patraukė dar tada, kai buvo gal trejų – jos močiutė dirbo budinčiąja vaikų darželyje, anūkė kartais pas ją užsukdavo ir vakare, kai kitų žmonių nebūdavo, mielai salėje skambindavo pianinu tai, kas jai gražiai skambėdavo. Jos tėtis, pats būdamas muzikalus, pastebėjęs šį jos polinkį išmokė ją skambinti kelias melodijas.
Vėliau tėtis mėgino ją sudominti akordeonu, kuriuo pats mokėjo groti (taip pat juo groja ir senelis), tačiau mergaitė sakė, kad tai jai per sunku, nes vienu metu reikia instrumentą ir tampyti, ir maigyti jo klavišus, ir liko ištikima pianinui. Taigi jį vienturtė dukra gavo 8-ojo gimtadienio proga, be to, tėvai ją leido mokytis į muzikos mokyklą.
Po vidurinės mokyklos baigimo Silvija neabejojo, kad nori studijuoti fortepijono specialybės. Buvo ir žmonių, kurie tokiu jos pasirinkimu abejojo – neregiams sunku muzikuoti dėl to, kad kažkas turi jiems skaityti natas, kurių jie nemato (yra įvairių jiems skirtų kompiuterinių programėlių, kurios labai palengvina gyvenimą, bet tokios programėlės, kuri padėtų ir skaitytų natas, bent jau Silvijai nepavyko aptikti).
Mergina labai stengėsi, daug natų išmokdavo mintinai, be to, pati rūpinosi, rengė projektą ir gavo finansavimą tam, kad kai kurių kūrinių natas jai įskaitytų profesionalai.
Tad, kaip ji pastebi, nors savo specialybę tarsi atsinešė gimdama, teko ir sunkiai paplušėti: „Buvo kilę daug kliūčių, o tai, kad pavasarį turėčiau baigt magistro studijas – mano nuopelnas per kraują.“
Sėkmingai bakalauro studijas baigusiai pianistei šiuo metu labai nelengva, kadangi ji studijuoja dvi specialybes (sužinojo, kad magistrantūroje yra tokia galimybė, ir sumanė ja pasinaudoti), tad laukia daugybė egzaminų, atsiskaitymų bei du baigiamieji darbai.
Be to, kovo mėnesį Kauno filharmonijoje vyks jos debiutinis koncertas su Kauno simfoniniu orkestru, kuriame ji atliks Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą. Tai labai sudėtingas kūrinys, kai tenka apie 40 min. skambinti, nė neatitraukiant rankų nuo instrumento – na, o Silvijai viso to kūrinio natas reikės mokėti mintinai.
Jaučia klausytojų nuotaikas
Muzikos garsai, kaip ir žmonių balsai, Silvijos mąstyme turi tam tikras spalvas. Paprastai gamą grojančio fortepijono garsai jai atrodo baltos (kai garsas aukštesnis) ar žalios (kai žemesnis) spalvos, bet pradėjus juo groti konkretų kūrinį, spalva gali suskambėti ir raudonai ar geltonai.
Moterų balsai dažniausiai būna balti, rožiniai, vyrų – juodi, mėlyni, bet pasitaiko ir kitokių, tarkim, nors ir retai, vyriški balsai gali būti raudoni, rausvi ar geltoni. Konkretaus žmogaus balsas pašnekovei kaskart bendraujant atrodo toks pats, nuo žmogaus nuotaikos tai nepriklauso.
Klausiu Silvijos, gal gerų žmonių balsai jai dažniausiai atrodo balti, o sunkiojo roko muzika – juoda? Pašnekovė nusijuokia – jos suvokimas ne toks, balto balso savininkai jai dažniau atrodo naivūs, lengvabūdiški, o roko muzika – dažniausiai žalia.
Vienam profesoriui ši Silvijos savybė matyti garsų spalvas pasirodė įdomi, jiedu neurotechnologijų laboratorijoje atliko tyrimus, tačiau technologijos kol kas neparodė, ar balsai, kurie Silvijai atrodo tos pačios spalvos, turi panašų dažnį ar dar kažką.
O ar pasirodydama koncerte muzikantė įsivaizduoja, kokie žmonės jos klausosi? „Žinoma, pasirodymas ant scenos – labai geras išgyvenimas, o savo žiūrovus aš puikiai jaučiu – jaučiu, ar jie gerai nusiteikę, ar džiaugiasi, jaučiu ir tai, jei vienas ar kitas galvoja: „Ir ko mane čia atsitempė?“ Paprastai savo koncertuose aš ir groju fortepijonu, ir dainuoju, kad klausytojams būtų įdomiau, taip pat ir pristatau kūrinius. Pajuntu, jei žmonės pradeda nuobodžiauti, ir tada papasakoju kokią linksmą istoriją“, – dalijosi patirtimi Silvija Beatričė.
Atlikėja sakė, kad ypač malonu jai koncertuoti mažesniuose miesteliuose – ten žmonės į renginius ateina pakiliai, šventiškai nusiteikę ir tokiai publikai pasirodyti jai ypač džiugu.
Ji turi ir įvairių diplomų už muzikinius pasiekimus, bet daug labiau nei apdovanojimai ją džiugina tie klausytojai mažuose miesteliuose.
Muzikantė – dar ir rašytoja
Ar atlikėja įsivaizduoja žmonių, su kuriais bendrauja kasdienybėje, išvaizdą? Ji sakė, kad realiai susipažinusi suvokia nebent pašnekovo ūgį: mato siluetą, jei žmogus aukštesnis už ją, na, o jei silueto nemato – supranta, kad jis nėra aukštas. Vėliau, jei susiduria su tuo žmogumi dar ne kartą ir pasidaro smalsu, paprašo kažko iš artimųjų apibūdinti, kaip jis atrodo.
„Žmonių išvaizdą pažinti aš tikrai noriu. Na, į tokias detales, kaip skruostikauliai ar apgamai, nesileidžiu, bet bendro suvokimo man reikia ir todėl, kad aš rašau knygas, tai – rimtas mano hobis“, – nustebino menininkė.
Poeziją ji rašė dar vaikystėje Brailio mašinėle, ja atspausdinusi savo kūrinius vis skaitydavo mamai, gal jai ir atsibosdama. Galiausiai mama paklausė: „Tai kodėl tu savo eilėraščių neišleidi? Juk ir pažįstamą leidėją turi?“
Tuomet Silvija ir pati susimąstė apie tokią galimybę, apie tai pašnekėjo su pažįstama leidyklos vadove Egle Jokužyte, kuri ir nusprendė knygą išleisti. Rėmėjų paieška ir kitų reikalų tvarkymas užtruko beveik dvejus metus, bet galiausiai 2017 m. pasirodė Silvijos Beatričės poezijos knyga „Sielos preliudai“. Tai buvo ne paprasta knygelė, o išleista trimis kalbomis, su vienu eilėraščiu Brailio raštu viršelyje ir kompaktine plokštele, kurioje – autorės sukurtas ir įgrotas septynių kūrinių ciklas fortepijonui.
To Silvijai neužteko – ji jau turi parašiusi ir vieną detektyvinį romaną, ir istorinę novelę. „Laisvalaikio, kurio turiu nedaug, metu labai mėgstu skaityti knygas, taip pat mėgstu ir pati rašyti. Detektyvinį romaną pradėjau dar 12 klasėje, o baigiau 3 kurse, daugiausia rašiau per vasaros atostogas. Istorinę novelę irgi pradėjau dar mokykloje, o užbaigiau per karantiną greitai, mat norėjau spėti sudalyvauti viename konkurse. Tiesa, jame nieko nelaimėjau – kūrinys turėjo būti skirtas 13–17 m. skaitytojų auditorijai, ir perskaičiusi nugalėtojo kūrinį pamaniau, kad maniškis turbūt buvo per rimtas, jis turėjo būti vaikiškesnis“, – pasakojo Silvija.
Pridūrė, kad dabar jai kiek nesmagu dėl to, kad užbaigti jos kūriniai tiesiog guli kompiuteryje, tačiau ji neturi laiko ir jėgų leidyklos bei rėmėjų paieškai, tik karts nuo karto pagalvoja, kad šie darbai tarsi liko neišbaigti.
Kasdienybė nelengva
Dabar Silvija Beatričė visas jėgas yra nukreipusi į studijas. Tam reikia ne tik jos pačios didžiulių pastangų, bet ir artimųjų paramos, juk jai nustatytas darbingumo lygis – vos 10 proc. ir ją iki šiol kas nors – dažniausiai mama – lydi į paskaitas ir į kitas vietas.
„Suprantu, kaip mano mamai nelengva, ypač sunku buvo tada, kai mane dienos metu iš pamokų paprastoje mokykloje reikėjo lydėti į muzikos mokyklą, o mama dar ir nevairuojanti (mano tėtis – paramedikas, tad dažnai visą parą važinėdavo greitosios pagalbos automobiliu ir dažnai manimi pasirūpinti negalėjo). Tiesa, vėliau, kai nuo dešimtos klasės perėjau mokytis iš specialios mokyklos į įprastą, į Maironio gimnaziją, esančią netoli muzikos mokyklos, dieną mane į ją paprastai palydėdavo kažkas iš mokytojų ar mokyklos psichologė, tad mamai bent jau dienos metu palengvėjo. Na, o dabar mane į Muzikos akademiją nuveža joje administracinį darbą dirbanti kaimynė, ir tėvams telieka mane pasiimti“, – pasakojo mergina.
Neseniai ji buvo apsidžiaugusi, kad situacija taps paprastesnė, kadangi Lietuvoje atsirado asmeninio asistento paslauga neįgaliesiems, bet jos atveju ši nepasirodė labai naudinga.
Visų pirma, pašnekovei užkliuvo tai, kad asmeniniu asistentu negali tapti žmogaus artimas giminaitis. Antra, asistentui padengiamos išlaidos autobusų ir troleibusų bilietams, bet ne išleidos automobilio kurui – na, o atlikėja juk nevyks į pasirodymą autobusu, vilkėdama šventine suknele. Trečia, asistentui reikia pateikti viso ateinančio mėnesio grafiką, bet juk daugelį dalykų, gyvenant aktyviai, labai sunku suplanuoti mėnesiui į priekį.
„Viskas baigėsi tuo, kad mano asistente tapo viena mano draugė, dar ir turėjau sumokėti už jos mokymus, kurie tikrai nepigiai kainavo. Metus ji man padėjo, kiek galėjo, na, o paskui išgirdome, kad jau viskas – žmogui skiriamą valandų skaičių, 40 valandų per mėnesį, jau išnaudojau“, – pasakojo Silvija Beatričė.
Pridūrė, kad samariečiai dar prieš keletą metų buvo jai parūpinę tokią paslaugą, ir su jais nebuvo jokių problemų: galėjo dirbti ir šeimos narys, niekas neribojo transporto priemonės pasirinkimo ir neliepė sudaryti grafiko mėnesiui. Tačiau atsiradus savivaldybėse teikiamai paslaugai, samariečiams buvo nurodyta nebetęsti savo projekto, kad jie nesidubliuotų.
Tačiau tai Silvija Beatričė išdėstė, tiesiog paklausta apie savo kasdienybę, o apskritai ji skųstis gyvenimu nelinkusi. Ji tiki, kad ir toliau viskas klostysis gerai ir ji, ras galimybių daryti tai, kas labiausiai džiugina – o būtent, neš žmonėms gražią muziką.
