Jo vaikystė kartu su vyresniu broliu ir dviem jaunesnėmis seserim dvynėm bėgo Labūnavoje, jis mokėsi ir baigė Kėdainių J. Paukštelio vidurinę mokyklą. Prieš dvejus metus 43 metų Aurimas grįžo dirbti į gimtąsias vietas ir tuo džiaugiasi. „Gyvenimas sudėlioja taip, kad niekada nesi tikras, kada ir kur vieną dieną atsidursi“, – neabejoja pašnekovas. Dabartinė jo darbo vieta – dešimt kilometrų nuo buvusių namų. „O jei per Nevėžį, – tai dar ir greičiau“, – šypsosi vienas iš „Vikonda grupei“ priklausančio fabriko vadovų.
Iš pradžių A. Narbutui buvo keista grįžti dirbti į gimtinę. „Prieš penkerius metus net nebūčiau to įsivaizdavęs“, – prisipažįsta jis. Į darbo pokalbį „Kėdainių konservų fabrike“ važiavo kiek skeptiškai nusiteikęs. Tačiau pabendravo su atrankoje dalyvaujančiais žmonėmis, su tuometiniu komercijos direktoriumi, o dabar fabriko direktoriumi Sauliumi Urbonu ir visiškai pakeitė savo nuomonę.
„Man svarbu ne kur dirbti, o su kuo – bendraminčiai, kolegos“, – tvirtina pašnekovas, kaskart su džiaugsmu praveriantis duris į fabriką. Jis džiaugiasi savo komanda ir yra tikras, kad kuo daugiau įdėsi darbo, kuo labiau tikėsi savo aplinka ir tuo, ką darai, tuo geresnių rezultatų sulauksi.
– Kaip apibūdintumėte savo komandą?
– Mes esame kaip šeima: kartu ir džiaugsme, ir varge. Nėra tavo, nėra mano. Yra mūsų. Jei vienam nesiseka, o kitam sekasi – nesidžiaugiame. Džiaugiamės, kai visiems sekasi. Dalinamės darbais, puikiai sutariame, labai sveika atmosfera, dažnai kartu pietaujame, pasikalbame ne tik apie darbą.
– Kas svarbiausia dirbant komandoje?
– Labai svarbu yra pasitikėjimas vienas kitu, vienas kito kompetencija. Tam, jog motyvuotum žmones, reikalinga lyderystė, pačiam nestokoti motyvacijos, kad žmones uždegtum. Pats komandos vadovas turi būti įkvėptas, tada jis savo pavyzdžiu įkvėps žmones siekti bendro tikslo. Žmogus turi jaustis komfortabiliai, nejausti bereikalingos įtampos, kad galėtų save realizuoti, turėtų laisvės, nebijotų bendrauti su vadovu kaip lygus su lygiu.
Komandos lyderis yra tas žmogus, kuris ir padeda atsiskleisti kitam žmogui, stengiasi, kad šis nesijaustų suvaržytas, būtų savimi. Nėra blogų idėjų ar minčių. Reikia nebijoti jas išsakyti. Tik tokiu atveju tikrai rasime sprendimus. Be to, labai svarbu dalintis informacija vienas su kitu.
– Kas, jūsų akimis, yra geras pardavėjas?
– Anksčiau kartodavau standartines frazes, kad geras pardavėjas eskimui ir sniegą parduotų, o beduinui – smėlį. Rimčiau kalbant, pardavėjui labai svarbu pasitikėti savimi, jį supančia komanda, tikėti tiek pačia įmone, tiek produktu, kurį parduoda. Kai tiki, tavo akys žiba. Taip pat jis turi mokėti įtaigiai pateikti, prieš tai įsigilinęs į tai, kur ir su kuo dirba. Svarbi yra iškalba ir kritinis-analitinis mąstymas, lyderystės įgūdžiai. Tai veda į priekį. Ir dar labai svarbu, kad nesėkmės ne gniuždytų, o motyvuotų.
– Per pastaruosius pora metų „Kėdainių konservų fabriko“ produkcijos poreikis augo. Kas tam turėjo įtakos?
– Per pandemiją padidėjo ilgo galiojimo, konservuotų produktų, kuriuos ir gamina mūsų fabrikas, poreikis. Daugiausiai buvo perkamos konservuotos sriubos, taip pat uogienės ir džemai, konservuotos daržovės. Tas pats nutiko ir karui prasidėjus. Kai žmonės ima nerimauti dėl ateities, jie ima kaupti atsargas, ypač ilgo galiojimo produktus. Pandemijos metu jas pirko sau, o prasidėjus karui – ne tik sau, bet ir organizacijoms, gabenančioms Ukrainai humanitarinę pagalbą.
– „Kėdainių konservų fabriko“ gamyboje ypač jaučiamas sezoniškumas: vasara – karštas metas ne tik dėl oro, bet ir dėl to, kad konservuojamos daržoves, o gausiausiai – žymieji fabriko agurkai. Ar sezoniškumas turi įtakos pardavimams?
– Taip, be abejo. Majonezą perka rudenį, žiemą ir pavasarį, vasarą – mažiau. Uogienes labiau perka šaltuoju metų periodu, nes šiltuoju yra daug šviežių vaisių ir uogų. Vasarą, kai griliaus sezonas, daugiau parduodama padažų. Ir, žinoma, marinuotų burokėlių: tik prasideda karštasis sezonas ir jų pardavimai tiesiog šauna į viršų, visi perka ne po vieną, o daugiau. Šiuo metu aktyviai ruošiamės Kalėdoms: prieš šventes mūsų produkcijos pardavimai iki šiol visada tik augo.
– Kokius fabriko gaminamus produktus jūs labiausiai mėgstate?
– Kiekvienoje mūsų produktų kategorijoje turiu bent po vieną mėgstamą produktą. Pavyzdžiui, iš majonezų man gardžiausias „Originalusis“, visada rasite mano šaldytuve. Taip pat marinuotų burokėlių, barbekiu padažų, žirnelių. Ir, žinoma, marinuotų agurkų. Renkuosi „Geras vaizdelis“ arba su ąžuolo lapais.
– Kaip sekasi su pardavimais „Kėdainių konservų fabriko“ eksportui skirtam ženklui „Kitchen Masters“?
– Šis ženklas skirtas užsienio rinkai. Jau antri metai dirbame su Estija ir Latvija. „Kėdainių konservai“ – ženklas, kuris gerai žinomas Lietuvoje. Mums lengva jį perskaityti. Tačiau mūsų kaimynams tą padaryti, o ypač įsiminti būtų sunkiau, todėl į eksporto rinkas mes einame kitu pavadinimu – „Kitchen Masters“. Šią vasarą pradėjome bendradarbiauti su „Maxima“ tinklu Estijoje. Latvijoje su šiuo tinklu jau dirbame ir plečiame asortimentą, taip pat bendradarbiaujame su „Rimi“ tinklu Estijoje. Nuosekliai ieškome ir mezgame naujus ryšius.
Mūsų fabrikas išsiskiria tuo, kad po vienu stogu gaminama tiek daug produktų, priklausančių skirtingoms prekių grupėms. Tuo mes patrauklūs eksporto rinkoms: klientas iš vieno gamintojo gauna didelį skirtingų produktų krepšelį. Nereikia pomidorų padažą pirkti pas vieną, majonezą – pas kitą, konservuotas daržoves – pas trečią. Lietuvos prekybos tinkluose mūsų produktų krepšelyje yra daugiau nei šimtas produktų.
– Kaip ilsitės po darbų?
– Žaidžiu skvošą. Nuo mažų dienų iki maždaug trisdešimt ketverių buvau visa galva paniręs į krepšinį. Tačiau vieną dieną pasiekiau ribą, kai protas nori, o kūnas ir kojos jau nebegali, jaunimas apibėga, apšoka. Teko atsisveikinti. Kadangi nuo mažens sportuoju, man labai trūko fizinio krūvio. Norėjau rasti tokią sporto šaką, kuri leistų per trumpą laiką daugiausiai išsilieti, „išsitaškyti“.
Žmonos pusbrolis pasiūlė pabandyti skvošą: greitą, dinamišką, smagų žaidimą, reikalaujantį ne tik fizinės ištvermės, bet ir strateginio mąstymo. Iš pradžių kiek skeptiškai pažiūrėjau, bet nusprendžiau išbandyti. Į pirmą treniruotę nuėjau su kolega, o patiko taip, kad antrajai jau susiradau trenerį, o po trijų mėnesių treniruotes lankiau kas savaitę ir labai rimtai tuo užsiėmiau. Labai patiko.
Skvošo bendruomenė yra daug mažesnė už teniso, bet šio sporto čempionatai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Per penkerius metus ne tik kad nenusibodo, bet tam skiriu vis daugiau laiko. Esu vienas iš Lietuvos skvošo asociacijos valdybos narių. Mūsų vizija yra kuo daugiau žmonių įtraukti į šį sportą, kuriame nėra amžiaus cenzo, nes lemia ne tik fizinės savybės, bet ir strateginis mąstymas.
Žinoma, norint, kad skvošas turėtų ateitį Lietuvoje, o juo užsiimančių žmonių gretos plėstųsi, reikia pradėti nuo jaunosios kartos. Jau yra trenerių Vilniuje ir Kaune, kurie moko vaikus nuo penkerių metų. Prieš kelerius metus to dar nebuvo. Kas žino, gal po dešimties ar penkiolikos metų pasaulio Top 100 jau turėsime ir profesionalų skvošo žaidėją iš Lietuvos.
Darbe daug komunikuojame, ieškome sprendimų. Po darbų vieni renkasi pasyvų poilsį, o aš geriausiai pailsiu sportuodamas. Kūnas gal ir pavargsta, bet galva – pailsi. Grįžti ramus namo, tada išsimiegi ir eini ramus į darbą.
– Ar skvošo taktikas panaudojate ir darbe?
– Pagrindinė skvošo taktika yra apgauti priešininką. Kolegų apgauti nesinori, tai tos taktikos ir nenaudoju. Šiame sporte labai svarbu analizuoti priešininko veiksmus ir strategiją taikyti konkrečiam žaidėjui. Skvošas yra individualus žaidimas, viskas jame priklauso nuo tavęs. Taip įkvepiu ir kolegas: mes esame komanda, bet taip pat kiekvienas esame atsakingas už savo sritį. Patariu jiems: viskas priklauso nuo tavęs, aš tavim tikiu ir pasitikiu. Esi specialistas ir savo srities profesionalas. Tad pirmyn.
Be skvošo dar labai mėgstu ir pirtį. Tai visų geriausias būdas atsipalaiduoti bei stiprinti sveikatą, imunitetą. Kiekvieną savaitę pirtyje lankausi bent kartą ar du. Kai pirtį įrengiau savo namo kieme, dažniau ir namuose pabūnu. Draugai ir šeimos nariai žino ką dovanoti: niekada neprašausi įteikęs man pirties reikmenų. Vantos, vanojimas, kiti pirties ritualai – irgi mano arkliukas.
– Vienas jus laikančių banginių yra darbas, antras – sportas. O trečias – šeima?
– Kiek kitaip suskirstyčiau. Šeima yra pirmas banginis, o darbas ir sportas jau po jos. Su žmona Dovile vedę dešimt metų, kartu jau esame dvylika. Auginame nuostabią dukrą Evą, kuriai šešeri metai. Ji jau tokio amžiaus, kai norisi įtraukti į veiklas ir būrelius. Vežu dukrą į karate treniruotes, mama – į meninę gimnastiką. Vėliau norėčiau pamatyti Evą ir skvošo aikštelėje. Aišku, jei pati norės eiti tėčio pėdomis. Vaikystėje turėjau daug noro, bet neturėjau galimybių išbandyti įvairių sporto šakų ar hobių, tad norėčiau, kad mano vaikas išmėgintų kuo daugiau ir pasirinktų, kas labiausiai patinka.
Su šeima mėgstame keliauti. Su žmona juokaujame, kad jei būtų galimybės, tai daugiau keliautume po pasauly nei būtume Lietuvoje. Gimus Evai, dažniau renkamės poilsines keliones. Daug keliaujame ir Lietuvoje. Labiausiai mėgstame Druskininkus. Ten gera visais metų laikais, niekada nenusibosta, bent kartą per mėnesį apsilankome.
