Negalia vyrui netrukdo džiaugtis gyvenimu. Jis nesiskundžia nei likimu, nei finansine padėtimi, nei tuo, kad sunku kažkur įvažiuoti. Jei kokių problemų ir kyla, jo žmona Valentina, kuri yra drąsi, nepėsčia moteris, tuojau kažką sugalvoja ir randa sprendimą. O ir daugelis nepažįstamų žmonių yra geranoriški ir linkę padėti.
Sunkiausia Egidijui buvo maždaug dvejus metus po traumos, kai atrodė, kad niekada nieko gero nebebus – o vėliau pasirodė, kad gyvenimas tęsiasi toliau ir gali nudžiuginti, jei tik esi nusiteikęs juo džiaugtis.
Nelaimė Egidijų ištiko, kai jis buvo 17-os. Jis intensyviai sportavo, lankė šuolių į vandenį užsiėmimus.
„Nebuvau ypatingai pasiutęs paauglys, bet buvo vienas vakarėlis, kai baliavajom, kvailiojom – ir netyčia iškritau iš ketvirto aukšto. Na, sumaniau pabūti drąsuolis, pasirodyti prieš merginas – padaryti ant balkono turėklo žvakę. Nukritau iš ketvirto aukšto žemyn, ore, atrodo, dar persiverčiau“, – pasakojo Egidijus, vėliau ne kartą vykęs į mokyklas jaunimui pasakoti apie tai, kuo gali baigtis panašios šėlionės.
Jis nukrito iš ketvirto aukšto ant žemės, kuri kovo mėnesį buvo dar kieta. Sąmonės neprarado ir iš karto atsistojo ant kojų. Dabar žino, kad to daryti šiukštu nebuvo galima – jei būtų likęs gulėti, gal dar būtų išsaugojęs galimybę judėti. Jam lūžo du viršutiniai slanksteliai, ir kai atsistojo, vienas slankstelis užslinko ant kito. Atsistojus vaikiną tarsi elektra nukratė – jis susmuko ir daugiau niekada ant savo kojų nebepakilo.
Kurį laiką gulėdamas ligoninėje septyniolikmetis dar tikėjo, kad viskas susitvarkys – nervas buvo nenutrūkęs, tik užspaustas, kojose šiek tiek jautrumo buvo likę. Ir gydytojai, galbūt nenorėdami jo nuvilti, sakė, kad jei jis sportuos, stengsis, tai vaikščioti ir vėl galės.
Morališkai labai palaikė draugai, o artimieji ir giminės labai rūpinosi, vežė jį gydytis į Šveicariją, taip pat į Maskvą pas žinomą specialistą Valentiną Dikulį, kuris, kaip buvo kalbama, daugelį žmonių po stuburo traumų pastatydavo ant kojų – bet rezultatų nesulaukė.
„Aš sportuodavau kiek išgalėdamas, nuo ryto iki vakaro. Dar Maskvoje įsigijome tokias stakles, kurios įtvirtindavo mano kojas ir tada judėdavau kaip robotas – na, bet kas iš to, laukiamo rezultato nebuvo. Kad aš tikriausiai nevaikščiosiu, turbūt pirmiausia išgirdau reabilitacijose iš kitų neįgaliųjų, išgyvenusių kažką panašaus. Gerai, kad ten sutikau tokį Igorį, kuris ir dabar yra mano geras bičiulis – jis man parodė, kad ir su vežimėliu galima daug nuveikti“, – pasakojo Egidijus.
Taigi dvejus metus jis dėl savo būklės daug liūdėjo ir kompleksavo dėl to, ką žmonės pagalvos (kai tekdavo kažkur eiti su neįgaliojo vežimėliu, bent jau uždengdavo kojas apklotu, kad jų nesimatytų), o vėliau ryžosi dėl savo lemtingos klaidos nesigraužti ir gyventi toliau.
Labai padėjo likimo draugai, turėję daugiau įgūdžių ir parodę, kad jis toks ne vienas, bei sportas – Egidijus išbandė ir peilio svaidymą, ir neįgaliųjų krepšinį, ir dalyvavo maratonuose su vežimėliais. Sportuodamas aplankė nemažai šalių ir gavo daug apdovanojimų. Be to, išsilaikė vairavimo teises ir pasijuto savarankiškesnis.
Dabar iš rimtų varžybų pašnekovas jau pasitraukęs, bet kas rytą sportuoja ant skersinio ir atlieka kitokius pratimus namuose – formą palaikyti reikia.
Tėčio pėdomis sekti nepavyko
Būdamas sveikas Egidijus svajojo sekti savo tėčio pėdomis ir stoti į „aktorinį“, vaidinti teatre ar kine. Jo tėtis buvo baleto šokėjas, o senelis – bene pirmasis Lietuvoje obojininkas, grojęs Nacionalinėje filharmonijoje.
Su šia gražia svajone, suprantama, po traumos teko atsisveikinti.
Kurį laiką apie mokslus jaunuolis visai negalvojo, vėliau sumanė pasekti minėto bičiulio Igorio pavyzdžiu ir įstojo į Mykolo Romerio universitetą, baigė teisės ir valdymo specialybę.
Dar jis baigė mokymus VGTU, kurių dėka vienuolika metų dirbo vairavimo instruktoriumi – mokė vairuoti kitus neįgaliuosius (nebūtinai sėdinčius vežimėlyje).
Sako, kad buvo pakankamai kantrus vairavimo instruktorius – juk kas iš to, kad mokinį aprėksi, jis tik dar labiau stresuos. Verčiau sustojęs šalikelėje ramiai paaiškindavo, kaip ką reikėtų daryti. Dėl to jis mokinių, kurių iš viso turėjo apie 700, buvo mėgstamas, nemažai jų ir dabar jį pasveikina su šventėmis. Su darbu atsisveikino tuomet, kai mokymai buvo perkelti į Kauną – su šeima pasitaręs nusprendė, kad važinėti iš Vilniaus neapsimoka.
Be to, jis kurį laiką buvo Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos vadovu. Taip pat aštuonerius metus dirbo UAB „Arvi ir Ko“ procesų administratoriumi, darbus atlikdavo iš namų nuotoliniu būdu. Tiesa, dabar įmonei iškelta bankroto byla ir Egidijus likęs be darbo. Yra nusiteikęs ieškotis naujo, bet į paieškas rimčiau kibs tuomet, kai peržiemos Tailande.
Nauja žmona – ir nauji vaikai
Dėl to, ar sukurs šeimą, ar ne, Egidijus po traumos nebuvo linkęs sukti galvos. Kai jau baigė graužti save dėl to, kad sėdi vežimėlyje, ir nustojo vengti naujų pažinčių, pasirodė, kad ir merginos nėra linkusios jo vengti.
Jis susirado draugę, sukūrė šeimą ir susilaukė dukros Gintarės, kuri dabar jau suaugusi ir turi dukrytę, Egidijaus anūkėlę. Tačiau su pirmąja žmona keliai išsiskyrė.
Vėliau sutiko savo dabartinę žmoną, keliolika metų jaunesnę Valentiną. Su ja susipažino draugų vestuvėse, pakvietęs ją šokti. Beje, iki tol jos jau buvo išbandęs ne tik įvairias sporto šakas, bet ir lankė šokius, kur jam buvo skirta sveika partnerė. Tąsyk šokdami jiedu su Valentina tiesiog smagiai praleido laiką, bet paskui susirašė telefonu – ir po kurio laiko pradėjo draugauti.
Draugavo penkerius metus, o paskui, prieš dešimtmetį, ir susituokė. Žmona turėjo du vaikus iš ankstesnių santykių, kuriems dabar jau 17 ir 19 m. Juos Egidijus seniai laiko savais. „Gražiai visi kartu bendraujame, įskaitant ir su mano dukrą iš pirmosios santuokos“, – prasitarė vyras.
Pridūrė, kad jie abu su septyniolikmete dukra labai mėgsta keliauti. Būna, pamato pigius lėktuvo bilietus ar sugalvoja automobiliu aplankyti kokią Europos šalį – susimirkčioja ir jau greitai susiorganizuoja kelionę. Pavyzdžiui, šį rugpjūtį automobiliu išsiruošė į Šveicariją, taip pat pabuvojo Vokietijoje, Olandijoje, o rugsėjį trumpam dar vyko pas pusseserę į Norvegiją pažvejoti.
Žmona mielai prisijungia prie Egidijaus ir dukros sumanymų, tik devyniolikmetis sūnus linkęs būti savarankiškas ir mieliau lieka namuose.
Lėktuvais skraido be problemų
Bet kaip ryžtis kelionėms, ir dar ekspromtu suorganizuotoms, kai sėdi neįgaliojo vežimėlyje? Egidijus sako, kad nieko čia sudėtingo. Kai ruošiesi skristi lėktuvu, tereikia perkant bilietą pažymėti, kad bus keleivis vežimėlyje, kuriam reikalinga pagalba – ir du palydovai padės pakliūti į lėktuvą (už tai net nereikia papildomai mokėti).
Pašnekovas teigė, kad per daugelį kelionių didelių bėdų jam nei karto nekilo, o jeigu kokių nesklandumų ir pasitaikydavo, jie greit išsispręsdavo, juolab, kad žmona būdavo šalia. Štai kartą nusileidus oro uoste kažkur prapuolė jo vežimėlis, bet gavo pakaitinį, nors ir mažiau patogų, o po pusdienio atsirado ir pamestasis, o vėliau dar ir gavo kompensaciją už patirtus nepatogumus.
Kartais, kai artimieji kyla į kalną pasigrožėti kokiu gražiu statiniu ar vaizdu, vyrui tenka palūkėti apačioje, nes vežimėliu ten niekaip nepakliūsi. Na, bet pozityviai mąstant, juk smagiau laiką leisti kokio Italijos ar Austrijos kalno papėdėje nei sėdėti namuose.
Paprastai Vilniuje bei kituose miestuose į daugelį vietų su vežimėliu pavyksta sėkmingai patekti. „Nepalyginsi su tuo, kas buvo prieš porą trejetą dešimtmečių. Pamenu, mes vienoje neįgaliųjų stovykloje mokėmės, kaip reikia vežimėliu nušokti nuo šaligatvio bordiūro, nes paprastai nuo jų nusileisti nebūdavo galimybės. Tada į svečius atvykę užsieniečiai buvo pasibaisėję: sakė, kad mes gadiname ir vežimėlius, ir savo stuburus, kurie ir taip sugadinti. O vežimėlių maratonuose naudodavome ne tam pritaikytas, o statybines pirštines – sykį iš vieno japono gavau dovanų specialias odines, matyt, jam manęs pagailo“, – atsiminė Egidijus.
Būta ir nesėkmių
Vyras pripažįsta, kad ne viskas jo gyvenime klostėsi sėkmingai, tik tų negerų dalykų jis stengiasi nesureikšminti. „Buvo ir taip, kad pribrendęs skyryboms su pirmąja žmona vieną žiemos vakarą iš namų išėjau be nieko ir į niekur – vienas, tik su vežimėliu. Na, bet ilgai lauke nešalau – paskambinau mamai, ji su patėviu atvažiavo ir paėmė mane pas save. Po to kurį laiką buvo nelengva dėl to, kad neįgalieji tuo metu negalėjo gauti banko paskolos būstui, jeigu ir dirbdavo, nes negalėjo apsidrausti gyvybės. Na, bet šias kliūtis galiausiai pavyko įveikti ir paskolą būstui gavau“, – dėstė jis.
Jo butas pritaikytas neįgaliajam, yra padarytas išvažiavimas iš pirmo daugiabučio aukšto į lauką. Bet šią žiemą vos pavyko išvengti nelaimės: vieną šaltą dieną Egidijus išsiruošė į lauką, atidarė duris (virš jų buvo plastikinis stogelis) ir kaip tik tuo metu nuo pastato viršaus, nudauždamas tą stogelį, visai šalia jo nukrito didžiulis varveklis. Dabar atliekamas remontas ir bus įrengtas tvirtesnis metalinis stogelis.
Tailande pragyvensi iš lietuviškos pašalpos
Dabar Egidijus jau nekantrauja, laukdamas trijų mėnesių kelionės į Tailandą lapkričio pabaigoje – šalčiai neįgaliuosius gąsdina dar labiau nei sveikuosius (sėdint vežimėlyje labai šąla kojos). Ten vyks su žmona, vaikai liks namie mokytis ir prižiūrėti šeimos augintinių, dviejų šuniukų; bus ir suaugusių artimųjų, kurie prižiūrės, kaip vaikams sekasi.
„Seniau Tailande lankėmės trumpesnį laiką prieš pandemiją, apsižiūrėjome – yra vietų pajūryje, puikiai tinkamų neįgaliesiems, be to, ten visada saulėta ir puikūs vaizdai“, – pasakojo Egidijus.
Bet iš kur gauti tokiam malonumui pinigų? „Na, lėktuvo bilietams turiu santaupų, o Tailande pragyvenimui gali pakakti ir lietuviškos neįgalumo išmokos – gerų apartamentų nuoma dviem asmenims ten kainuos 280 Eur mėnesiui (apačioje yra ir baseinas bei sporto salė), o maistui visiškai pakanka 10–15 Eur dienai, ir ne gaminant patiems, o perkant pagamintą iš vietinių prekeivių“, – optimistiškai kalbėjo Egidijus.
