„Mane visada traukė aukštesnio tikslo siekis. Aritmetika buvo paprasta: baigsiu sportuoti, man bus apie 30 metų. Ir viskas? Ar nuo nulio dar ką nors pradėti sugebėsiu? Tad dar sportuodamas pasirinkau judėti lygiagrečiai mokslo kryptimi“, – prisipažino buvęs Kauno „Granito“ komandos rankininkas, mokslininkas G.Mikulėnas.
Dabar jis net negalėtų pasakyti, kas jo gyvenime buvo svarbiau – rankinio pergalės ar pasiekimai matematikoje ir fizikoje. Jam pavyko atsiskleisti abiejose srityse.
G.Mikulėnas 15 metų žaidė pagrindinėje rankinio komandos „Granitas“ sudėtyje, susikrovė nemenką sporto trofėjų kolekciją: iškovojo IHF Europos šalių taurę, gali pasigirti penkiais Lietuvos čempiono titulais, devyniais šalies taurės laimėtojo titulais, keturiais buvusios SSRS čempionato medaliais (po du sidabro ir bronzos). Baigęs sportinę karjerą G.Mikulėnas buvo išrinktas į simbolinę visų laikų Lietuvos vyrų rankinio rinktinę.
Užvėręs profesionalaus sporto duris Gediminas pasidavė mokslo tėkmei ir įrodė, kad aukštoji matematika gali praversti sudėtinguose kasdienybės verpetuose, net padėti gelbėti pavargusią širdį. Kauniečio mokslų daktaro G.Mikulėno iniciatyva buvo sukurti išmanieji marškinėliai, padedantys stebėti širdies veiklą.
Širdies ir kraujagyslių ligos tūkstančiams žmonių sukelia komplikacijas ir mirtį. Tai – didžiausiais žudikas Lietuvoje. Sprendimo, kaip užkirsti tam kelią, ėmėsi tris infarktus patyręs Gediminas. Išmaniuosius marškinėlius su jutikliais jis pradėjo kurti beveik prieš aštuonerius metus. Ir iki šiol nuolat vis ką nors patobulina.
„Moku algoritmus ir žinau, kaip juos apdoroti. Nusimanau apie tekstilę, esu tarptautinės profesionaliosios tekstilės priežiūros organizacijos CINET ekspertas konsultantas, buvęs Tekstilės asociacijos prezidiumo narys“, – kalbėjo mokslininkas.
Po daugybės valandų, praleistų prie knygų ir interneto, seminarų Vokietijoje, medžiagų ieškojimo, bandymų G.Mikulėnui pavyko sukurti išmaniuosius marškinėlius, kurie sulaukė palankių atsiliepimų mokslo inovacijų parodoje Londone. Ten jam teko bendrauti su panašių inovacijų kūrėjais, kurie buvo nustebę pasiektu rezultatu turint tokį mažą biudžetą.
„Jau yra pagamintas išmaniųjų marškinėlių, kuriuos vilkint galima stebėti širdies veiklą, prototipas. Prie marškinėlių tvirtinamas apie 60 gramų sveriantis nešiojamasis kardiografas, kuris siunčia signalą į mobilųjį telefoną. Iš telefono informacija keliauja į duomenų bazę serveryje. Šiuo metu baigiame kurti programinę įrangą, kuri padės kardiologui stebėti paciento būklę. Ir visai nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bus gydytojas ar jo pacientas. Bandymų metu marškinėlių atliekamos elektrokardiogramos nuorodą nusiunčiau kolegoms į San Fransiską (JAV) ir gavau jų atsakymą, kad ją puikiai galima stebėti realiuoju laiku“, – išradimu džiaugėsi G.Mikulėnas.
Mokslininkas pasakojo, kad net prieš 24 valandas iki pirmųjų pojūčių daryta elektrokardiograma gali parodyti tam tikrų pakitimų. Taip galima užbėgti už akių širdies ir kraujagyslių ligoms, pavyzdžiui, infarktui.
„Galima suprogramuoti taip, kad pačiam žmogui į telefoną ateitų trumpoji SMS žinutė su tekstu: „Prašom kreiptis į skubiąją medicinos pagalbą.“ Tuomet žmogus žino, kad padėtis rimta. Aišku, pagalbą gali suteikti tik kvalifikuotas kardiologas, bet įspėjimas dėl tam tikros tikimybės, manau, netrukdys“, – kalbėjo išradėjas.
G.Mikulėnas atkreipė dėmesį, kad itin aktuali ir prieširdžių virpėjimo problema. Ši liga labai pavojinga, nes kraujyje gali susidaryti krešulių, o vėliau kyla ir insulto, infarkto rizika. Todėl būtina sukurti tam tikrą stebėjimo algoritmą, kuris leistų problemą aptikti ankstyvoje stadijoje.
„Noriu pakviesti kuo daugiau inovatyvių kardiologų, šeimos gydytojų ištestuoti šią sistemą“, – paragino G.Mikulėnas. Dar mokslininkas norėtų atlikti išsamesnius klinikinius tyrimus su 40–50 pacientų. Reikėtų pagaminti individualius marškinėlius, pritaikytus atskiro žmogaus kūno formoms. Kad tyrimas pavyktų, jutikliai turi būti prigludę prie krūtinės.
Žvelgiant iš šalies išmanieji marškinėliai nesiskiria nuo bet kurių kitų. Jie lengvai prižiūrimi, skalbiami arba rankomis, arba neaukštoje temperatūroje skalbyklėje. Tik jų audinyje daugiau elastano, kad geriau priglustų prie kūno ir rodytų tikslesnius duomenis. Marškinėlius galima nešioti kasdien, galima su jais miegoti, 50 kartų galima skalbti.
„Pasiūliau marškinėlius vienam Kauno klinikų gydytojui, jis davė juos jaunai pacientei. Medikas ją stebėjo ilgesnį laiką ir po to džiaugėsi, kad operacija sėkmingai pavyko“, – sakė mokslininkas.
Kol kas mokslinius tyrimus G.Mikulėnas atlieka savo lėšomis, iš atlyginimo. Jis mano, kad perspektyvoje dar labiau ištobulinti marškinėliai galėtų išgelbėti daug gyvybių.
„Lieka tik apgailestauti, kad, pavyzdžiui, infarktą ar insultą patyrę pacientai po gydymo ligoninėje ar reabilitacijos vėliau nėra stebimi. Gydytojas išrašo pacientui vaistų, bet jie gali netikti, gal per maža ar per didelė dozė. Žmogus vėl turi eiti pas šeimos gydytoją, prašyti siuntimo pas kardiologą, vėl laukti eilėse. Taip eikvojamas brangus laikas. Pasitelkus mūsų kuriamą technologiją – išmaniuosius marškinėlius – būtų galima stebėti ne tik sveikatos būklę, bet ir vaistų veikimo intensyvumą, poveikio trukmę.
Ateityje norėčiau marškinėlius dar patobulinti, kad jie rodytų ir deguonies kiekį arba įspėtų apie padidėjusį cukraus kiekį kraujyje. Bet laukia ilgas procesas, nes viskas atsimuša į finansavimą“, – kalbėjo mokslininkas.
Susidomėjimą kauniečio išradimu jau parodė ir užsienio kardiologai. Kita vertus, Gediminas nėra asmeniškai įsikibęs šio projekto. Norėtų, kad kas nors tuos darbus tęstų: „Turiu vilties, kad prie išradimo tobulinimo norės prisidėti jaunesni, talentingi žmonės. Norėčiau atlikti daugiau konsultanto vaidmenį. Procesas ilgas. Juk ligų yra visokių. Darbo užteks ir anūkams.“
Paklaustas apie išmaniųjų marškinėlių kainą Gediminas patikino, kad patys marškinėliai kainuotų iki 200 eurų, tačiau dar prisidėtų prie jų tvirtinamų jutiklių kaina. Yra ir nekontaktinių jutiklių, bet jie brangūs ir kainuoja apie 500 eurų – vargu ar kas juos pirktų.
Išradėjas norėtų, kad išmanusis drabužis būtų prieinamas didesniam ratui žmonių.
– Galima sakyti, kad idėja sukurti išmaniuosius marškinėlius jums kilo ne iš gero gyvenimo – po patirtų trijų infarktų.
– Pirmas infarktas ištiko sulaukus 50-ies. Iki tol nebuvau turėjęs jokių širdies problemų, nevartojau jokių vaistų, tiesa, tuo metu teko patirti nemažai streso.
Vieną naktį pajutau neįprastą skausmą krūtinės srityje, mane dusino, ėmė tirpti rankos. Iš pradžių dar kentėjau, bet kai paryčiais skausmas tapo sunkiai pakeliamas, išsikviečiau greitąją medicinos pagalbą. Aišku, šiek tiek pavėlavau. Jei būčiau turėjęs išmaniuosius marškinėlius, jau vakare būčiau kreipęsis pagalbos ir taip būtų pavykę išvengti širdies raumens pažeidimo. Paaiškėjo, kad tai buvo staigus sveikatos pablogėjimas, trukęs gal savaitę iki kritinio momento, o aš nieko neįtariau.
Antras infarktas įvyko praėjus penkeriems metams. Bet tuo metu jau buvau tam pasiruošęs.
Vos pajutau simptomus, kurie buvo panašūs kaip pirmą kartą, nieko nelaukdamas išsikviečiau greitąją pagalbą. Nuvykau į ligoninę būdamas sąmoningas, nes pirmą kartą pusiaukelėje sąmonę praradau.
Trečią kartą širdis sustreikavo gal dar po penkerių metų. Su kiekvienu kartu buvau vis labiau patyręs, mokėjau atpažinti simptomus, žinojau – tokiu atveju reikia išgerti aspirino, kad suskystintų kraują, nelaukti.
– Ko širdies liga jus išmokė? Galbūt po rimtų susirgimų pasikeitė gyvenimo būdas?
– Šiek tiek pasikeitė mąstymas. Supratau, kad nereikia dėl visko stipriai jaudintis. Jei Dievas davė dantis, duos ir valgyti. Po truputį mokiausi žiūrėti į gyvenimą ramiau ir pasyviau.
Svarbiausias žingsnis, kurį žengiau, tai atleidau mane stipriai įskaudinusiems žmonėms. Tada ėmiau laikytis režimo.
Rytą keliuosi apie septintą, nusiprausiu, nusiskutu, pavalgau ir einu dirbti. Baigiasi darbas, išjungiu su darbu susijusias mintis ir grįžtu namo jau be sunkaus emocinio bagažo, susikaupusių problemų.
Apie dešimtą vakaro jau ruošiuosi miegoti – tai mano širdžiai padėjo. Maitintis stengiuosi reguliariai, bet valgau mažiau. Naudoju įvairius papildus. Namuose mankštinuosi. Įsipareigojimus trūks plyš ką nors padaryti čia ir dabar mečiau iš galvos.
– Gal ir tie 15 metų, kuriuos praleidote žaisdamas rankinį „Granite“ , išugdė stiprų charakterį, ryžtą bet kokia kaina siekti užsibrėžtų tikslų? O jaunystėje patirti dideli fiziniai krūviai gal vėliau ėmė neigiamai atsiliepti organizmui?
– Įsivaizduokite – 1987 metai. Kauno sporto halėje sėdi 5–6 tūkstančiai žmonių, visi šaukia, skanduoja. Žaidžiame Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) Europos šalių taurės turnyro finale su Madrido „Atletico“ rankininkais. Mano rankose kamuolys, liko kelios sekundės iki rungtynių pabaigos, varžovai puola. O jei teisėjas paskirs baudą ar prarasi kamuolį? Jaudulys, stresas beprotiškas. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi.
Kaune rungtynės pasibaigė 18:18, tačiau pergalę mums lėmė rezultatyvesnis žaidimas varžovų aikštėje 23:23. Tai buvo vienintelis kartas, kai lietuviai rankininkai iškovojo IHF taurę. Prisimenu kiekvieną finalo rungtynių detalę, ypač lemiamas minutes ir sekundes, kai vilkinome laiką, niekaip nesulaukdami teisėjo švilpuko, skelbiančio rungtynių pabaigą. Tie prisiminimai niekada neišdils iš atminties.
Ir vėliau, jau atsisveikinus su sportu, liko įprotis nepasiduoti. Dabar galvoju, kad gal nereikia visada tik prieš srovę plaukti, kartais galima ir pasroviui. Gaila, bet jau per vėlai tas suvokimas atėjo.
– Esate pasiekęs didelių ne tik sporto, bet ir mokslo laimėjimų. Tai nėra būdinga profesionaliam sportininkui.
– Kaune, Juozo Aleksonio vidurinėje mokykloje (dabar – „Saulės“ gimnazija), baigiau sustiprintą fiziką, matematiką. Gerai sekėsi tikslieji mokslai. Mano suolo draugas Alfredas Chmieliauskas – vienas iš ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto įkūrėjų, buvęs rektorius, mokslininkas, dėsto Lietuvos ir užsienio universitete.
Visi klasės draugai labai troško žinių. Aplinka daro didžiulę įtaką žmogui. Po vidurinės kilo dilema, kur stoti. Vienas draugas patarė stoti į tuometį Kauno politechnikos institutą, taikomąją matematiką, esą gausiu gerą išsilavinimą, kuris padės bet kurioje srityje. Idėja man patiko.
Dėstytojai šiek tiek nepatikliai žiūrėdavo į besimokančius sportininkus. Aš dažnai ir nesakydavau, kad esu tas pats Mikulėnas, kuris bėgioja aikštėje. Per diplomų teikimą dekanas prisipažino nežinojęs, kad esu rankininkas.
– Kaip sekėsi suderinti profesionalų sportą tuo metu stiprioje „Granito“ komandoje ir sudėtingus mokslus?
– Tik norėk. Per dieną vykdavo dvi treniruotės, o ką toliau veikti? Negi gulėsi? Tik norėk pasiimti knygą. O jei dar nori mokslus baigti, tai skaityk tą knygą, kurią reikia.
Žinoma, dėl varžybų teko praleisti nemažai paskaitų. Dažnai sesijos pabaigoje turėdavau dvi tris skolas. Bet paskui sėkmingai atsiskaitydavau ir judėjau į priekį. Į varžybas veždavausi ir mokslui reikalingas knygas. Komandos draugai kartais pavadindavo moksliuku, bet man tai nebuvo įžeidimas.
Kai baigiau studijas, man pasiūlė pratęsti mokslus tuomečiame Kūno kultūros institute. Bet pagalvojau, kad noriu rašyti disertaciją. Ją parašiau per penkerius metus. Mano mokslinio darbo tema buvo „Biosignalų atpažinimas koreliacijos teorijos bazėje“.
Prie disertacijos dirbome trise: aš ir medicinos mokslų daktarai Romas Gvazdaitis ir Egidijus Klumbys. Mokslinį laipsnį gavau dar žaisdamas. Kiek žinau, Sovietų Sąjungoje buvau vienintelis tarptautinės klasės sporto meistras, turintis technologijos mokslų daktaro laipsnį.
Kaip tik tuo metu su bendražygiais granitiečiais laimėjome IHF Europos šalių turnyro taurę. Tais metais jau norėjau baigti sportinę karjerą, bet kadangi kitais metais turėjome teisę varžytis dėl IHF taurės, nutariau dar vienus metus likti. Nedaug trūko iki dar vienos taurės, bet per plauką finale nusileidome rumunams. Komandos buvo vienodo pajėgumo, bet gal jaudulys pakišo koją.
Tuo metu Čikagoje turėjo prasidėti šeštasis Pasaulio lietuvių mokslo simpoziumas. Draugas pasakė: „Sporte tu jau viską pasiekei, pabandyk moksle.“ Parašiau organizatoriams laišką. Sulaukiau kvietimo atvykti. Čikagoje man patiko, visai kitas pasaulis, tad paprašiau, kad pratęstų vizą ir ten išbuvau tris mėnesius. Sportinę karjerą baigiau sulaukęs 33-ejų.
– Susikrovėte nemenką sporto trofėjų kolekciją. Ar sportinės karjeros apogėjuje nebuvote susirgęs žvaigždžių liga?
– Buvo toks periodas maždaug tuo metu, kai baigiau institutą. Tada save laikiau kietu. Kartą komandos draugas Albertas Mazeliauskas įspėjo, kad kažkaip ne taip galvoju, tuoj nustosiu gerai žaisti. Gal pusę metų buvau įkritęs į duobę, kai ne viskas aikštelėje klostėsi gerai. Tada mečiau puikybę iš galvos.
Žvaigždžių liga sportininkams pavojinga, kartais jie net baigę sportuoti negali jos atsikratyti. O juk ateina akimirka, kai vyresnius pakeičia jaunimas, o tave pamiršta. Gali apnikti depresija, gali žmogus pasidaryti piktas, nelaimingas, nerasti sau vietos.
Negalima užsidėti rožinių akinių. Jei kas nors baigėsi, ieškok kito vaidmens.
Kai baigiau sportinę karjerą, teko išgyventi šiokį tokį pereinamąjį laikotarpį, kai atsitrauki nuo ankstesnės veiklos, bet dar nesi visa koja kitoje srityje. Galima sakyti, kad net kažkiek ir apsileidau, nes ir svoris buvo pradėjęs augti. Valgai tiek pat, o judi mažiau.
– Ar kaip tėvas buvote griežtas savo vaikams, spaudėte prie mokslų?
– Su pirmąja žmona turime du sūnus, su antrąja dabartine Rimute (64 m.) – dvi dukteris. Galiu pasidžiaugti ir septyniais anūkais. Nebuvau labai griežtas savo vaikams, o anūkams dar atlaidesnis. Duktė man kartą užsiminė, kad per daug lepinu vaikus, bet pasakiau, kad mano, kaip senelio, darbas yra lepinti ir mylėti anūkus.
Visi mano vaikai baigė aukštuosius mokslus. Sūnus Marius (45 m.) pasirinko vadybą, Gytenis (40 m.) pasuko į programavimą, dukra Vita (34 m.) baigė Esekso universitetą ir grįžusi iš Anglijos gyvena Klaipėdoje. Dabar ji darbuojasi su manimi prie išmaniųjų marškinėlių projekto ir vadovauja mažajai bendrijai „Gedvita“, taip pat padeda savo vyrui Donatui, kuris yra įsteigęs vieną didžiausių apšiltinimo įmonių Vakarų Lietuvoje „Šiltas dvaras“.
Kita dukra Gedmintė (31 m.) baigė tą patį universitetą kaip ir vyresnioji sesuo ir gyvena Anglijoje, dirba Grinvičo universitete, su draugu Chrisu nusipirko butą Londone.
Geriausiai vaikus auklėja tėvų pavyzdys. Jei reikėdavo, padėdavau jiems mokytis matematiką, taip pat tam tikrą laiką buvau išrinktas mokyklos tėvų tarybos pirmininku.
Sportuoti savo atžalų irgi nespaudžiau, nė viena jų nepasirinko profesionalaus sportininko kelio. Jaunesnioji duktė buvo judri, ją kvietė lankyti krepšinio treniruotes. Pats nuėjęs tą kelią puikiai žinojau, kokia nelengva tai duona. Pragyventi iš profesionalaus sporto nelengva, jeigu nepasieki aukštumų. Mačiau daug sulaužytų likimų, žmonės stengėsi, bet jiems nepavyko. O visų blogiausia, jei žmogus įsikala į galvą, kad yra talentingas ir būtinai pasieks viršukalnes.
Anūkas Klaipėdoje kažkiek laiko lankė rankinį, dabar nusprendė išbandyti tinklinį. Na, ir gerai. Tegul ieško savęs.
Vyresnioji duktė yra pamėgusi maudynes jūroje šaltuoju sezonu, jaunėlė su draugu Chrisu Londone bėgioja, užsiima joga.
– O kas jus atvedė į rankinį? Ar greitai treneriai pastebėjo jūsų talentą?
– Mes dažnai rankinį žaisdavome su draugais kieme. Paskui visi užsirašėme į sporto mokyklą. Kadangi mano ūgis nedidelis, treneris Vytautas Kontvainis mane pasikvietė ir pasakė, kad aš per mažas ir iš manęs rankininko nebus. Išėjau iš ten.
Paskui išbandžiau jodinėjimą, šuolius į aukštį, futbolą. Po futbolo treniruotės salėje vykdavo rankinio pratybos. Ten susibūrę mano kiemo draugai kvietė, kad ateičiau pas juos. Tuo metu komandą treniravo Antanas Skarbalius. Buvo dar studentas. Jis mane priėmė, o aš labai stengiausi. Mano gabumus A.Skarbalius pastebėjo po pusės metų, kai į treniruotes susirinkome po vasaros atostogų. Atostogaudami su draugais kieme žaisdavome rankinį. Ir aš pramokau daugiau. Pats jaučiau, kad jau nesu paskutinis.
V.Kontvainis, kuris tuo metu buvo vyriausiasis Lietuvos rankinio treneris, mane pastebėjęs vienuoliktoje klasėje, pakvietė į „Granitą“. Iš karto patekau į pagrindinę sudėtį. Taip ir žaidžiau 15 metų.
– Kai baigėte sportinę karjerą, nuo rankinio neatsitraukėte? Kaune įkūrėte privačią rankinio mokyklą.
– Įkūriau, bet paramos nesulaukiau – tik savo pinigus išleidau. Seime man buvo pažadėję padėti. Sakė – padėjome krepšininkams Arvydui Saboniui, Šarūnui Marčiulioniui, padėsime ir tau. Bet po savaitės žadėtojas išlėkė iš darbo ir viskas nesėkmingai baigėsi. Vienu metu buvau Lietuvos rankinio federacijos viceprezidentas, ketverius metus buvau rinktinės vadovas.
– Dabar Lietuvos rankinis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ar nueinate gyvai pažiūrėti rungtynių?
– Kartais nueinu, bet nedažnai.
– Baigęs sportinę karjerą ėmėtės skalbyklų verslo ir įkūrėte įmonę „Foritas“, kuri gyvavo 15 metų. Kodėl susidomėjote skalbyklų technologijomis?
– Nuvažiavęs į Vokietiją, Frankfurto prie Maino parodą, pirmąkart pamačiau profesionalius skalbyklų įrenginius, jie man pasirodė lyg kosminis laivas. Tuo metu Kauno klinikose buvo naudojama 1935 metų įranga. Darbuotojai skalbinius skalbdavo užsirišę prijuostes, avėdami botais. Buvome apsileidę. Iš tikrųjų skalbykloje turi būti sausa ir švaru.
Aš pirmas į Lietuvą atvežiau skalbimo tunelį, vokiečiai manimi pasitikėjo kaip rankininku, esą ne aferistas esu, ir leido jį išsimokėtinai įsigyti per trejus metus. Mano įkurta įmonė aptarnavo vaikų darželius, ligonines, kareivines. Užsakymų buvo nemažai – 150 tonų per mėnesį. Paskui verslą teko parduoti.
Kauno klinikos iš kitos vokiečių įmonės įsigijo įrangą, o aš prieš aštuonerius metus generaliniam direktoriui pasiūliau savo paslaugas. Taip ir įsidarbinau technologu. Skirtingus įrenginius, kad jie dirbtų kaip laikrodis, technologas sujungia į visumą. Tada viskas vyksta sklandžiai – skalbiniai slenka vienodu greičiu, krinta į presą, iš jo keliauja į džiovintuvą, tada – lyginti. Paleidau tą įrangą dirbti, o kai sistema veikia nepriekaištingai, vadovauti darbuotojams nesunku.
– Tai apie veiklos sustabdymą ir mėgavimąsi pensija dar negalvojate?
– Dar norisi būti aktyviam, ir kiti neprieštarauja.
