„Kai mokiausi santechnikos koledže, turėjau du su būsimu darbu susijusius norus: kad nereikėtų dirbti lauke ir kad nereikėtų taisyti tualetų. Ir šie norai išsipildė – mūsų įmonė prižiūri tvarką oro uostuose, bet tualetų priežiūra atitenka kitai įmonei“, – pasakojo Asta.
Jai darbe tenka reguliuoti vandens šildytuvus („boilerius“), į naujai įrengiamas kavines atvesti vamzdžius, jei reikia, įvesti grindinį šildymą, taip pat pajungti įvairią aparatūrą – indaploves, plaunamas orkaites, kavos virimo aparatus ir pan.
Apie tai Asta pasakoja kaip apie visai paprastus dalykus, nors prisipažįsta, kad pradžioje būdavo visko: kartais atėjusi į objektą ir susidūrusi su neaiškumus nė neturėdavo ko pasiklausti, ką daryti, tad tekdavo ieškoti informacijos „Google“ ir „Youtube“.
Dar seniau, kai gyveno Lietuvoje, Asta buvo pasirinkusi moterims įprastą profesiją – ji kartu su viduriniu išsilavinimu įgijo siuvėjos specialybę. Tačiau ši jos nežavėjo. Po mokslų baigimo tuojau išvyko į Vokietiją – pasak jos, Lietuvoje karjeros galimybės tais laikais buvo menkos, dauguma žmonių darbą susirasdavo per pažįstamus.
Vokietijoje jai teko padirbėti ir siuvėja, ir baruose. Paskui pažįstamų pakviesta išvyko į Angliją, kurioje ir gyvena nuo 2004 m.
Sako, kad ten darbą rasti buvo nesunku, tik visi tie darbai buvo nekvalifikuoti, pavyzdžiui, valytojos. Keletą metų padirbėjusi panašius darbus Asta susimąstė, kad norėtų imtis kažko rimtesnio ir geriau apmokamo, o tam reikėjo baigti mokslus.
„Mane domino daugybė sričių, norėjosi išmėginti daug įvairiausių darbų, o kai daug ko nori, tai net nežinai, ką ir pasirinkti“, – atsiminė moteris.
Tada ji visus savo norus susirašė ant lapo – jis išėjo beveik pilnas. Tuomet gerai pamąsčiusi išbraukė mažiau patrauklius variantus, kol liko trys: santechnika, elektrika ir chirurgija.
Emigrantė pastebėjo, kad nemoteriškomis laikomos specialybės ją traukė nuo seno, gal dėl to, kad jos tėtis labai mėgo meistrauti, vis kažką darydavo, o ji buvo tikra tėčio dukrytė, nuolat būdavo šalia jo ir padavinėdavusi įrankius (turėjo ir keliais metais vyresnį brolį, bet tas mieliau žaisdavo su draugais, o sesutės į savo kompaniją nepriimdavo).
Taigi rinkdamasi būsimą profesiją per 30-metį perkopusi moteris daug svarstė, dėliojosi pliusus ir minusus, stengėsi pabendrauti su tuos darbus dirbančiais žmonės, kad galėtų pasidomėti jų kasdienybe.
Elektriko toli ieškoti nereikėjo, – juo dirbo Astos vyras, su kuriuo susipažino per motociklus. Juos lietuvaitė labai mėgo, o į jai simpatiją jautusį 17 m. vyresnį baikerį kurį laiką nežiūrėjo rimtai – manė, kad per didelis jų amžiaus skirtumas. Po kurio laiko ji visgi įsimylėjo.
„Galiausiai minties apie elektrikės darbą atsisakiau, pamaniau, kad gali tekti su vyru peštis dėl klientų“, – nusijuokė Asta.
Mintį apie chirurgiją atmetė, nes tam reikia labai ilgai mokytis, o ir darbas labai sunkus bei atsakingas.
Miegojo 4 valandas per parą
Taigi Asta ėmėsi studijuoti santechnikos inžineriją. Pradžia buvo sudėtinga – ji tuo metu ir dirbo, ir mokėsi hipnoterapijos kursuose, tad kurį laiką jos dienotvarkė dėliojosi taip, kad darbo dienomis galėjo pamiegoti tik 4 valandas per parą: 2 ryte ir 2 vakare.
Po to, kai baigė mokslus ir apsiprato naujame darbe, galėjo atsipūsti lengviau. Darbe jai patiko, su pareigomis dažniausiai sėkmingai susidorodavo ir nebūdavo prastesnė už kolegas vyrus.
Ir besimokydama, ir dirbdama ji tarp kolegų ji buvo vienintelė moteris. Darbą gavo lengvai – nusijuokusi sako, kad gal todėl, jog darbdaviai norėjo pasirodyti šiuolaikiški ir nieko nediskriminuojantys.
Buvo vienas atvejis, kai karjeros pradžioje pašnekovė vyko pagal iškvietimą į privatų namą, paskambino į duris, o jas pravėrusi šeimininkė tuojau jas prieš nosį užtrenkė – matyt, pagalvojo, kad viešnia siūlys kažką nusipirkti. Tuomet Asta paskambino dar kartą ir kuo greičiau paaiškino, kad ji ir yra santechnikė, atvykusi pagal iškvietimą. Na, o daugiau nepatogių situacijų dėl savo lyties ji nepatyrė, gal todėl, kad Anglijoje darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus ne toks gajus, kaip Lietuvoje.
Asta pridūrė, kad internete yra sulaukusi ir komentarų, kad lenda ne į savo sritį ir užsiima tuo, ko neišmano. „Bet man susidaro įspūdis, kad daugiausia kritikuoja tie, kurie patys daug ko neišmano ir nieko rimto neveikia. Jei pasidomėtų, tai suprastų, kad daugeliu darbų vienodai gerai užsiimti gali ir vyrai, ir moterys“, – neabejojo Asta.
Tiesa, ji neslėpė, kad darbe pasitaiko ir stresinių situacijų. Tarkim, ji atvažiuoja į oro uostą įrengti naujos kavinės, studijuoja brėžinius ir mato, kad jie neatitinka realios situacijos (galbūt buvo tiesiog nukopijuoti nuo kitos kavinės...), o gal darbų sąmata daug didesnė, nei nurodyta popieriuje.
Arba praneša atsakingam asmeniui, kokių detalių darbams jai reikės, bet gauna jas ne visas ir tada turi galvoti, kaip išsisukti iš situacijos.
Pridūrė, kad kai darbe sunki diena, o kažkur netoliese stoviniuoja elektrikai, ji pagalvoja, kad gal ir vertėjo pasirinkti jų specialybę – tada atrodo, kad jiems viskas paprasčiau, o ir laiko ramiai pasėdėti jie turi daugiau. Bet tokia nuotaika netrunka praeiti.
Vyriausia savo kurse
Laisvalaikiu Asta su vyru rūpinosi nedidelio pagalbinio pastato savo namų kieme statyba. Ir ne kartą nusivylė meistrais. Galiausiai moteris neapsikentusi ryžosi namelio stogą, kuris buvo sumontuotas blogai, perdaryti pati. Pasinaudojo savo pagrindinio mokytojo „Youtube“ pagalba, gerai išsinagrinėjo, kaip kas daroma – ir darbus sėkmingai atliko.
Taip pat ji turi įsigijusi sklypą Lietuvoje, kuriame ruošiasi statytis namą. „Tada pradėjau galvoti – kam man vargti, ieškant meistrų ir galbūt vėl jais nusivilti – gal galiu namą pasistatyti pati? Ir nusprendžiau, kad galiu, tik dar reikia pasimokyti“, – pasakojo Asta.
Į mokslus ji nusprendė kibti rimtai – įstojo į mūrininkės specialybę koledže. Kadangi nemažai bendro pobūdžio dalykų jau mokėsi, kai studijavo santechniką, jai pakanka į koledžą keliauti dvi dienas per savaitę, kai mokomasi statybų teorijos ir praktikos. Per praktinę dalį studentai didelėje koledžo salėje iš plytų mūrija įvairiausius statinius.
Šįkart jos kurse tarp būrio vaikinų yra dar viena mergina, na, o Asta vyriausia iš visų, dauguma besimokančiųjų – visiški jaunikliai. Bet lietuvaitė dėl to nekompleksuoja – koks kieno reikalas, kiek jai metų, jeigu ji nori mokytis.
Nori padrąsinti kitas
„Pradėjau mokytis dėl savęs, o dabar jau juokiuosi, kad turiu rimtų problemų, galvodama, ką dirbsiu ateityje. Kaip jau minėjau, santechniko darbe pasitaiko stresinių situacijų, o mūrijimas man atrodo gryniausia terapija, kuri labai ramina nervus. Na, tik reikėtų dirbti lauke, o šalčio aš labai nemėgstu“, – svarstė pašnekovė.
Klausiu jos, kaip ji įsivaizduoja savo namo statybas Lietuvoje: turbūt nedarys visko savo rankomis, o, tarkim, pamatų liejimui samdys profesionalus? „Taip, galvojau pamatus palikti kitiems, bet štai „Youtube“ aptikau filmuką, kaip viena mergina pati juos paklojo. Pažiūrėjus darbas pasirodė ne toks jau sudėtingas (tiesa, ji įsirenginėjo tik nedidelį priestatą), visai įveikiamas – turbūt reikės mėginti pačiai“, – atsakė Asta.
Pašnekovė įsitikinusi, kad ji su savo sugebėjimais nėra kažkuo ypatinga. Ir kitos moterys galėtų atlikti daugelį vyriškais laikomų darbų, jei tik panorėtų ir pasistengtų – juk ir jos, kaip ir vyrai, turi dvi rankas su penkiais pirštais ant kiekvienos ir gali daryti tą patį. Svarbiausia – turėti noro.
„Kai susiremontavau namelio stogą, viena pažįstama klausė, ar negaliu ir jos prisatato stogo pataisyti. Atsakiau, kad neturiu laiko, tegul bando pati. O ji: „Ką tu, aš juk niekad to nedariau!“ Na, bet ir aš niekad iki tol to nedariau, tiesiog susiradau informacijos (kurios tame pačiame „Youtube“ tikrai apstu), pasistengiau ir man pavyko. Tad, mielos moterys, jei jūs norite kažką nudirbti, bet nedrįstat, būkite drąsesnės ir tiesiog pabandykit – jūs tikrai galit!“ – drąsino netipiška lietuvė.
