Savo globotinius vadina draugais
„Kad pakeistum kažką į gera, nereikia daug ruoštis. Tiesiog nunešk žmogui maisto, pabūk su juo. Kai tai supranti, net gaila laisvą valandą švaistyti niekams. O duodi tiek, kiek gali. Ir mokaisi džiaugtis iš tų, kam duodi. Žmogus žmogui. Ar yra kas svarbiau?“, – savo savanorystės patirtimi dalijasi Vilius.
Viliaus profesija – kirpėjas. Jam 42 metai, jis maltietis savanoris. Sako, organizaciją pasirinkęs jau seniai – „Maltiečių sriubos“ akcijos metu vis stebėdavo vienišų senų ir neįgalių žmonių bėdas. Norėjosi padėti jiems, tad kreipėsi į Kauno maltiečius. Pirmi nedrąsūs savanorystės bandymai – pasiūlymai apkirpti neįgaliuosius ratukuose ar sunkiai vaikščiojančius žmones. Norėjosi juos pagražinti, pakelti ūpą, savivertę, nes tokiems žmonėms patiems išsiruošti į kirpyklą yra iššūkis.
Paaiškėjo, kad Viliaus teikiamų paslaugų poreikis didžiulis. Apkirpti, sušukuoti, nudažyti plaukus. Iš pradžių ir moterys, ir vyrai prašė kirpti kuo trumpiau – įpratę buvo taip, kad kuo rečiau reiktų sunkiai pasiekiamo meistro paslaugų. Vėliau, kai suprato, kad Vilių gali visada pasikviesti, moterys pradėjo tyliai išsakyti savo svajones – norėjo pakeisti šukuoseną, plaukų spalvą. Vienai savo draugei (taip vadina Vilius, jam nepatinka žodis globotinis) jis plaukų dažus rinko parduotuvėje įsijungęs telefono kamerą – reikėjo abiem pasitarti, koks atspalvis labiau tiks.
Žmogus šaukiasi žmogaus
Vilius savanoriauja vakarais – po darbų važiuoja pas konkretų žmogų ir jau galvoja, ką jam galės pasiūlyti. Iš pradžių taikyti naujoves buvo nedrąsu ir meistrui, ir neįgaliajam. Tačiau po kelių pasigrąžinimų moterys ir vyrai įsidrąsino, patikėjo Viliaus rankų meistryste. Po grožio procedūrų siųsdavo padėkos žinutes, kad pagyrė kaimynai, draugai.
Dabar Vilius jau žino, ko laukia jo draugai. Ir kartais, be savo įrankių lagaminėlio, vežasi pyrago. Kai gauna žinutę, kad kurio nors plaukų galiukai šaukiasi žirklių, supranta – ne apie žirkles kalba. Žmogus šaukiasi žmogaus. Bus pokalbis. Ir prireiks ne kirpėjo įrankių, o pyrago prie arbatos.
Kita vertus, ir kirpimo metu galima neblogai šnektelti apie viską. Vilius pradėjo lankyti turintį sunkią kojų negalią Aidą. Iš pradžių reikalai sukosi apie plaukus, pasigražinimus. Bet kartą Aidas paskambino ir tyliai paprašė: „Noriu, kad tu išdažytum man virtuvę, pašviesintum. Stebėjau tave – švariai darai viską, esi kruopštus, pasitikiu tavimi. Nenoriu nieko kito.“ Vilius bandė atkalbėti – nemoku, neturiu laiko, tik po darbo galiu, užtruks, tik plaukų dažų teptuką esu laikęs rankose, ne sienų. Bet Aidas buvo atkaklus – aš palauksiu. Viliui nieko kito neliko – pats išrinko dažus ir 3 vakarus iki vėlumos gražino mažytę virtuvę. Aidas pasistatęs kėdę tyliai sėdėdavo tarpduryje ir patenkintas stebėdavo. Po to sekė kiti darbai – reikėjo pakabinti šviestuvą, sutvarkyti skambutį. Tarp vyrų užsimezgė draugystė ir pasitikėjimas.
Savanorystė – tai ne tarnystė
Maltiečių globojami neįgalieji į susitikimus renkasi pagal galimybes 1–2 kartus per savaitę. Maltiečių biure po bendrų užsiėmimų Vilius skelbia kirpyklos dieną ir visada atsiranda kokie 5 norintys. Kiek tada būna klegesio, komentarų, patarimų, pasiūlymų, kaip kirptis. Tikra geros nuotaikos ir humoro bomba – iki vėlumos niekas nesiskirsto namo. Vilius sako, kad iš neįgaliųjų mokosi vertinti paprastus dalykus. „Mums, sveikiesiems, vis kažko trūksta, o jie turi vos 10 proc. galėjimo ir taip moka tuo džiaugtis. Dažnas nevaldo kojų ar rankų, bet kiek optimizmo jame. Reikia tik draugauti. Nemažai galvojančių, kad draugystė su neįgaliuoju – kažkokia tarnystė. Reikės viską nešioti, plauti. Nieko panašaus – jie moka puikiai su savo negalia tvarkytis ir nori, kad juos priimtum kaip lygiavertį draugą.“ Kartą Vilius miesto šventės metu pamatė neįgaliųjų varžybose dalyvaujantį savo draugą Rimantą ir priėjo jo palaikyti. Vėliau vyrai kartu nuėjo į kavinę, kur Rimantas padėkojo Viliui už paprastą dalyką: „Ačiū, Viliau, kad nepraėjai pro šalį. Man tai buvo svarbiau nei pergalė varžybose.“
Lengvai pritaikomi profesiniai gebėjimai
Vilius apie savanorystę mielai pasakoja draugams, bet, sako, retas jį supranta, stebisi, kad laisvą laiką skiria ne pramogoms, o svetimam žmogui. Yra draugų, kurie norėtų padėti žmonėms su negalia, bet nežino kaip, tad šalinasi. Savanorystė daugeliui naujas dalykas, žmonės nė nesusimąsto, kokie naudingi ir lengvai pritaikomi gali būti jų profesiniai įgūdžiai. Gal turi automobilį ir laisvą popietę – nuveši kažkam maisto ar palydėsi į polikliniką. Gal gali pamokyti internetinės bankininkystės vyresnį žmogų – tam nebūtinas IT specialisto meistriškumas. O gal, kaip Vilius, nuspręsi, kad išgerti arbatos su vienišu žmogumi tą vakarą yra prasmingiausia.
Maltiečių bendruomenė, kuriai svarbus kiekvienas
Vilius – vienas iš maltiečių savanorių portretų ciklo herojų. Spalio mėnesį didžiųjų šalies miestų lauko reklamos stenduose galima išvysti maltiečių savanorius, veikiančius skirtingose srityse, ir per jų istorijas pažinti pagalbos galimybes. Jos atskleidžia, kiek daug būdų yra tiesti pagalbos ranką. Savanoriaujant galima pritaikyti savo turimus įgūdžius ir kompetencijas, įgyti naujų, atrasti profesiją, susirasti draugų, vienkartinę iniciatyvą paversti ilgalaikiu užsiėmimu, jau nekalbant apie tai, kad gebėjimai ir laikas, skirtas pagalbos laukiančiam žmogui, pripildo gyvenimą prasmės.
Šiuo metu maltiečiai vienija 2000 savanorių, 700 iš jų jaunieji maltiečiai. Bendras visų tikslas – pagalba žmogui. Vyresnio amžiaus ir jaunam, tautiečiui ir užsieniečiui, sveikam ir ligotam. Tai vyksta visoje Lietuvoje, maltiečius atrasite net 42 šalies miestuose ir miesteliuose – tai bendruomenė, kuriai svarbus kiekvienas.
