Rapolui teko iškęsti daug skausmo, bet nei tada, nei dabar, praėjus jau pusmečiui po amputacijos, jis nestokojo optimizmo. „Aš optimistas buvau ir tada, kai koją turėjau – likau juo ir dabar, kai ją praradau. Verčiau džiaugtis tuo, ką turi, o ne liūdėti dėl to, ko netekai“, – konstatavo jis.
Kita vertus, dabar Rapolas turi net tris dirbtines kojas. Tiksliau, protezo pagrindas yra vienas, bet yra trys jo tvirtinamos pėdos – viena skirta įprastam vaikščiojimui, kita – maudymuisi, trečia – sportui. Planuoja įsigyti ir ketvirtą, skirtą bėgimui.
Veiklus vyrukas visas tas dirbtines pėdas vežiojasi automobilyje ir vis pasikeičia, priklausomai nuo to, ką ruošiasi veikti – vaikščioti su sportui skirta pėda, arba atvirkščiai, būtų labai nepatogu. Protezą keistis jis jau įgudo greitai. Tiesa, buvo ir taip, kad per stipriai užsuktas varžtas nulūžo ir protezas neatsisuko, na, ir kurį laiko teko pavaikščioti su 2 cm ilgesne koja.
Dabar Rapolas jau grįžęs į darbą, be to, vėl aktyviai sportuoja ir net ruošiasi varžyboms, tik dabar labiau domisi parolimpinio sporto šakomis.
Jis su specialia sportui skirta pėda jau važinėjo dviračiu ir riedlente, plaukė irklente ir baidare, kaitavo ir leidosi snieglente nuo kalno ledo arenoje, ir visa tai jam gerai sekėsi.
Tiesa, viskas nėra išvien gražu: su protezu vaikščioti nepatogu, kojos bigę vis kažkur spaudžia, o nuo didesnio krūvio – skauda. Ypač skausmas sustiprėja tuomet, kai didesnis svoris tenka nupjautam kaului. „Na, bet vis lankausi pas protezistą, mes su juo analizuojame situaciją ir eksperimentuojame, deriname priėmėją, na – yra būdų ir tikriausiai pavyks viską sureguliuoti“, – nesureikšmino skausmų Rapolas.
Dar blogiau buvo po amputacijos, kai kamavo ne tik bigės, bet ir vadinamieji fantominiai skausmai – skaudėjo galūnę, kurios jau nebuvo. „Viskas atrodė visiškai taip pat, kaip iki tol – smarkiai skaudėjo vietą aplink žaizdą, kulną, pirštus, jie vis tirpo, nors ten nieko jau nebuvo. Ypač tai sustiprėdavo vakare atsigulus“, – pasakojo Rapolas.
Čia jam padėjo rekomenduota veidrodžio terapija – laikydavo veidrodį taip, kad atrodytų, jog yra dvi kojos, ir abi – sveikos, darydavo tam tikrus pratimus, ir skausmų tuojau nebelikdavo, juk jų kilmė – centrinėje nervų sistemoje ir smegenyse. „Dabar jau aptingau kasdien daryti tuos pratimus su veidrodžiu, nes skausmai susilpnėjo ir tapo įmanoma gyventi su jais – ko gero, jei nebūčiau praradęs kantrybės, būčiau ir visai jų atsikratęs“, – sakė Rapolas.
O ar draugė, labai jį palaikiusi viso gydymosi metu, arba mama jam nesakė, kad visgi neverta skubėti intensyviai sportuoti – verčiau kurį laiką pagyventi ramiai, kol su protezu apsipras? „Ne, jos to nesakė, nes jau žino, kad nėra šansų – vis tiek darysiu tai, ką myliu ir kas daro mane laimingą“, – sakė pašnekovas.
Padėjo geri žmonės
Dabar Rapolas nusiteikęs ne tik pats džiaugtis gyvenimu, bet ir kitiems parodyti, kad, net ir patyręs didelę netektį – tarkim, netekęs nuosavos kojos – gali nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.
„Ir tikrai su manimi susisiekia įvairūs žmonės, patyrę traumas, su jais bendrauju ir žinutėmis, ir skambučiais, dalinuosi patarimais. Kartais išgirstu, kad aš žmones įkvepiu gyventi aktyviau, tai būna labai maloni. Arba kartą sulaukiau žinutės: „Laimei, kad tave radau.“ O mane labai įkvepia įvairūs užsienio sportininkai, parolimpiečiai, kurie po traumų intensyviai sportuoja – su nemažai jų bendrauju, dauguma labai draugiški ir mielai dalijasi patirtimi, jaučiu didelį jų palaikymą“, – pasakojo Rapolas, kurį galima sekti ar jam parašyti čia.
Jis dabar ruošiasi parolimpinėms snieglenčių kvalifikacinėms varžyboms lapkritį Olandijoje ir sėdimojo tinklinio varžyboms su Lietuvos rinktine gruodį Prancūzijoje. Būtent šiose sporto šakose tikisi rimtesnių pasiekimų.
Rapolas labai dėkingas ne tik jį įkvepiantiems parolimpiečiams sportininkams, bet ir visiems geriems žmonėms, kurie aukojo jo protezams – jis dar prieš amputaciją žinojo, kad tam reikės didelių investicijų, ir prašė tų, kas gali, prisidėti.
Pasak Rapolo, valstybės skiriama kompensacija protezo įsigijimui siekia apie 2000 Eur, o tai sudaro gal tik 20 proc. kokybiškesnio protezo kainos (ir tai – protezo tik su viena pėda, o pašnekovui jų skirtingoms veikloms reikėjo kelių).
„Tikslių skaičių dabar neatsiminsiu, bet už visus šituos dalykus jau sumokėjau vos ne 30 000 Eur, ir reiks dar kelių tūkstančių, kol vyks tolesni pritaikymai. Bijojau, kad man dėl to teks parduoti būstą, bet, laimei, atsirado gerų žmonių, kurie aukojo pinigų, ir to neprireikė. Be to, rekomenduojama protezą kas 3 metus keisti, nors, kadangi aš turiu kelias pėdas, gal jos taip greitai nenusidėvės. Gerų žmonių dėka dar turiu pinigų ir keliems metams į priekį, na, o per tą laiką tikiuosi pasitaupyti ir viską susidėlioti taip, kad pats susimokėsiu už viską, ko man reikės“, – sakė sportinių aukštumų siekti nusiteikęs R.Micevičius.
