A. Norkus nuo gimimo serga mitochondrine miopatija – reta ir nepagydoma genetine liga, kuri sąlygoja mažesnį energijos kiekį, kas apriboja jo fizinį aktyvumą.
„Kiekviena diena vis kitokia: vieną dieną jaučiuosi prastai, kitą – jau viskas gerai. Net jei ir puikiai išsimiegu, valgau maistinėmis medžiagomis turtingą maistą, geriu pakankamai vandens, mano organizmas vis tiek „išspaus“ tik 20 proc. sveiko žmogaus energijos kiekio. Ką tai reiškia? Jei sveikas žmogus nueina 5 km – aš taip pat jaučiuosi nuėjęs 1 km, jei sveikas žmogus užlipą į penktą aukštą – aš taip pat jaučiuosi užlipęs į pirmą“, – aiškina pašnekovas.
Atvirai komunikuoti su darbdaviu
Pasak A. Norkaus, dabartinė darbovietė toli gražu nėra jo pirmoji, tad patirties darbo rinkoje jis sukaupęs pakankamai.
„Jeigu savimi tiki ir esi aiškiai sau susidėliojęs, ką gali ir ko negali daryti, tai su ta energija ir žiniomis ateini į bet kokį darbo pokalbį, o vėliau užimi ir konkrečią poziciją. Kalbant apie fizinius dalykus, niekas tavęs taip gerai nepažįsta, kaip tu pats. Tai suprasdamas, tu žinai, kaip tavo karjeros planas gali atrodyti, kur gali dirbti. Dažniausiai, jei ta pozicija biure, darbdaviui tai didelės problemos nesukelia“, – sako marketingo vadovas.
Pašnekovas priduria, kad vienas svarbiausių aspektų – atvira komunikacija darbo pokalbio metu apie turimą negalią.
„Atvira komunikacija darbdaviui yra pagrindinis dalykas, kuris lemia, ar jis pasirinks žmogų su negalia ar ne. Darbdaviui nelabai rūpi, ar tu su negalia, ar be. Jam rūpi, kokią pridėtinę vertę jam gali sukurti“, – pabrėžia A. Norkus.
Jo atveju jokio specialaus darbo vietos pritaikymo darbdaviui užtikrinti nereikėjo, vienintelis atsižvelgimas į negalią – pavėžėjimo paslaugų užtikrinimas komandiruočių metu, kad būtų sumažintas fizinis krūvis.
Kompetencijos vertingiau už diplomą
Vaikinas pasakoja, kad yra daug žmonių su negalia, sudedančių visas pastangas į savo diplomus – baigia magistrą, net įgauna daktaro laipsnį. Tačiau jiems vis tiek nesiseka susirasti darbo. Taip yra todėl, kad jie visą energiją skiria mokslui, bet ne kompetencijoms.
„Žmogui, turinčiam negalią, aukštasis išsilavinimas išties labai padeda. Nepaisant to, tai nėra garantas, kad pavyks gauti norimą darbo vietą. Įsidarbinti padės įgytos kompetencijos“, – įsitikinęs jis.
Anot A. Norkaus, nesvarbu – žmogus su negalia ar be – viskas, ko nori, neateina taip greitai ir lengvai. Jis pats prisipažįsta besivadovaujantis posakiu: „sėkmė yra tada, kai tu savo kompetencijas panaudoji atsiradus tam tikrai galimybei“.
„Kad panaudotum kompetencijas, visų pirma, reikia jas turėti, o kad jas surinktumei, turi pramušti galva sienas, turi eiti ir daryti. Daug sienų liks nepramuštų, bet kažkuri gal ir atvers galimybes. Kartais kompetencijų rinkimas yra ir apie tai, kad reikia sustoti ir pergalvoti savo strategiją – nedaryti iš inercijos, bet daryti protingai. Man padeda ir tuo pačiu kankina žinojimas, kad niekas už mane nepadarys, niekas už mane nesukurs man gyvenimo, neuždirbs man algos, neras man darbo. Vidinis noras turi atsirasti iš suvokimo, kad ir kaip kartais atrodo sunku, reikia keistis ir keltis iš lovos“, – pataria pašnekovas.
Tęsdamas vaikinas sako, kad jei visgi nepavyksta įsidarbinti norimoje vietoje, visada galima pasisiūlyti pabūti savanoriu, kad pavyktų įgyti taip reikiamos patirties, arba pabandyti kitą sritį.
Pasirūpinti savo psichologine gerove
Paklaustas, kaip jam pakanka energijos visoms vykdomoms veikloms, A. Norkus juokauja, kad dėl ligos jis yra pripratęs jausti pavargęs, mat nuovargis yra jo kasdienybė. Sudėjus pagrindinį darbą ir papildomas veiklas, Aistis per dieną dirbdamas praleidžia apie 10–12 valandų. Jo teigimu, nors energijos fiziškai ir trūksta, tai netrukdo dirbti protinio darbo.
„Mano papildoma veikla yra pomėgis, galimybė save atskleisti. Tuo pačiu tai įrodymas ir sau pačiam, ir kitiems. Be to, nesu vienintelis žmogus, turintis negalią, muzikos pasaulyje. Yra labai didelių vardų, turinčių nemažas negalias ir padariusių didelių dalykų. Vidinis entuziazmas ir varikliukas suteikia jėgų šitai veiklai. Tai man ir savotiška psichologinė savipagalba, nes gaunu teigiamų emocijų padėdamas kažkam išleisti dainą, įgyvendinti savo svajonę, sukurdamas renginį, į kurį atėję žmonės pasijaučia geriau“, – dalijasi renginių organizatorius.
Kalbant apie fizinę negalią, mažai diskutuojama apie tai, kaip ji žmones su negalia veikia psichologiškai, kokią reikšmę turi žmogaus psichikai. Pašnekovas įsitikinęs, kad su tuo daug sunkiau kovoti nei su savo fizine negalia.
„Rekomenduočiau kitiems rasti tokią sritį, kur galėtų save pozicionuoti, kuri padėtų geriau emociškai jaustis, nesvarbu – ar tai būtų darbas, ar hobis. Nuolat kartoju, kad reikia labai daug dirbti su savo psichologija. Pavyzdžiui, man labai padeda psichologo konsultacijos, bet žinau, kad ne visi gali sau tai leisti. Padeda tai, kad neleidi sau būti vargšo pozicijoje, o pagalvoji, ką gali pakeisti ir prie ko gali prisidėti“, – teigia A. Norkus.
Reziumuodamas A. Norkus sako, kad svarbiausia, ko reikia žmonėms, turintiems negalią – tai tikėjimas savimi ir, kiek įmanoma, baimių atsikratymas.
Ši istorija yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomos kampanijos „Jokio skirtumo“, kuria skatinama šalies darbdavius įtraukti žmones su negalia į atvirą darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios. Daugiau informacijos apie kampaniją: www.jokioskirtumo.lt bei „Jokio skirtumo“ „Facebook“ paskyroje.
