Praėjusį antradienį pasklido žinia, kad policija gavo iš medikų informacijos apie į ligoninę pristatytą vos kelių mėnesių kūdikį, patyrusį traumą. Kitą dieną paskelbta, kad jis neišgyveno ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Iš sausos institucijų pateikiamos informacijos net galėjo susidaryti įspūdis, kad dėl to, kas nutiko, galėjo būti kaltas suaugusiųjų aplaidumas, tačiau feisbuke apie tai papasakojus vaiko mamai (cituojama su jos sutikimu) susidarė visai kitoks įspūdis.
Mama vėlyvą trečiadienio vakarą feisbuke rašė: „Jaučiu, kad esu skolinga pasiaiškinimą. Šiandien man mirė vaikas, tokiom aplinkybėm, kurių nepalinkėčiau niekam.“
Toliau mama pasakojo, kad dar kai vaikelis buvo 2 savaičių amžiaus, per apžiūrą šeimos gydytoją pastebėjo patechiją (taškinę kraujosrūvą) ant jo smakriuko, tarp raukšlyčių. Liepė stebėti, ar jų nedaugės.
Jų daugėjo, vėliau ant vaiko kūno pradėjo atsirasti mėlynių. Mama su vaiku buvo paguldyta į naujagimių skyrių, vėliau į onkohometologijos skyrių. Atlikti kraujo ir kitokie tyrimai, įtarta alergija laktozei. Į ligoninę jie buvo guldyti kelis kartus, nes vaikelio sveikatos būklė vis kėlė nerimą.
Buvo pablogėję kepenų tyrimų rezultatai, o vieną vakarą, būnant ligoninėje ir keičiant kūdikiui sauskelnes, jam trakštelėjo kojytė. Rentgeno tyrimas parodė šlaunikaulio lūžį su poslinkiu.
Sugipsuotą vaiką apžiūrėjusi gydytoja genetikė pamatė simptomų, liudijančių, kad vaikui galimai yra osteogenezė – trapių kaulų liga. Tyrimo atsakymo turėjo tekti laukti bent 6 mėn.
Po kelių dienų vaikas su mama išleistas namo. „Patarimų, kaip elgtis, jei vaikui tikrai yra trapių kaulų liga – negavome“, – pabrėžė mama.
Daug tyrimų, bet be aiškaus rezultato
Po 2 savaičių traumatologo apžiūros metu mama sužinojo, kad prieš 2 savaites, kai atliktas rentgenas lūžus kojytei, gydytojai pastebėjo ir seną jau sugijusį kitos šlaunies lūžį. Pagal laiką buvo panašu, kad lūžis įvyko gimdymo metu arba dar prieš gimdymą. Apie šitą gydytojų pastebėjimą iki tol tėvai nebuvo informuoti.
„Prieš išvykstant paprašėme gydytojos patarimo, kaip elgtis, ką daryti, jei mūsų vaikeliui yra osteogenezė – gi tokiu atveju jį reikia labai saugoti, galbūt reikalinga speciali įranga vaiko nešiojimui, o gydytojos atsakymas buvo toks – kol diagnozė nepatvirtinta, gyvenkite įprastą gyvenimą“, – teigė mama.
Vėliau kurį laiką vaikas buvo ypatingai neramus, labai verkė liečiant jam šonkaulių sritį, keičiant sauskelnes ir rengiant. Nuvežusi vaiką į priėmimą mama paprašė padaryti šonkaulių rentgeną. Pasak jos, jai buvo atsakyta, kad tokiems mažiems vaikams šonkauliai nelūžta, nes ten kremzlės, ir vietoj to padarytas galūnių rentgenas. Pasakyta, kad šonkaulius liečiant vaikelis verkia todėl, kad spaudžia gipso dalis ties liemeniu, patarta pakišti ten marliuką.
„Po 2 dienų vykome planiniam vizitui pas kepenų gydytoją, parodžiau gydytojai vis daugėjančias mėlynes, kurių dabar buvo tikrai nemažai ant veido ir galvos. Gydytoja prie manęs paskambino mūsų onkohematologei, paaiškino situaciją, paklausė, ar gali nusiųsti mus pas ją apžiūrai, bet ji atsakė, kad visi įmanomi tyrimai mums jau atlikti iš jos pusės ir reikia sulaukti genetikų atsakymo dėl osteogenezės“, – pasakojo mama.
Tuomet jie buvo nusiųsti kraujo tyrimams. „Kraujas mažyliui buvo imtas iš galvos venos, buvo bandyta kelis kartus, aš įspėjau sesutes apie galimą osteogenezę, bet jos tik skubėjo atlikti savo darbą ir vaiką nelabai saugojo. Buvo atlikti keli bandymai paimti kraują iš galvos venos, kraujas bėgo sunkiai ir uzkrešėjęs, tas sukėlė nerimą slaugytojai ir ji išėjo pasitarti su gydytoja. Kadangi prieš tai buvo įtariama trombozė, gydytoja nusprendė namo mūsų nebepaleisti. Susitarėme, kad vykstame namo daiktų, susitarsime dėl kitų vaikų priežiūros su vyru ir mes grįšime atgal“, – pasakojo mama.
Jai atvažiavus iki namų, paskambino gydytoja ir pranešė, kad iš to užkrešėjusio kraujo, kiek pavyko ištirti, tiek viskas buvo normoje. Nuspręsta į ligoninę jų neguldyti.
„Kitą savaitę vėl atvykome pas traumotologus su šlapiu, minkštu gipsu. Pasinaudojus proga susiradau skyriuje gydytoją, kurį man rekomendavo kaip geriausią specialistą, dirbantį su retom kaulų ligom. Jis apžiūrėjo vaiką, patvirtino, kad viskas labai panašu į osteogenezę bei paprašė mūsų traumotologės pasidalinti su juo rentgeno vaizdu, kai bus atliktas. Mėlynes ant vaiko galvos ir kaklo pakomentavo kaip krešėjimo sutrikimą ir rekomendavo grįžti atgal pas onkohematologę“, – pasakojo mama.
Be to, nuspręsta vaiką vėl sugipsuoti dar 2 savaitėms. Grįžus namo mėlynių ant jo kūno ir toliau daugėjo.
Paskutinė diena kartu
Spalio 11 d. moteriai grįžtant namo, nuvežus vyresnius vaikus į darželį ir mokyklą, jai paskambino vyras, pasakė, kad mažylis labai neramus ir keistai verkia, stipriai atpylinėja.
„Atėjau namo, pasiėmiau kūdikį, bandžiau raminti ant rankų, nepadėjo. Pakeičiau sauskelnes, pertvarsčiau gipsą. Paprašiau vyro patiesti ant lovos pleduką, kad galėčiau padėti vaiką ir susukti. Paguldžius vaiką stabtelėjau žiūrėdama į jį. Mačiau, kad kažkas negerai ir nesupratau kas. Jis buvo labai vangus, lyg susirietęs. Tada pamačiau, kad viena pusė galvos yra patinusi. Tą pačią sekundę išskubėjome į klinikas“, – pasakojo mama.
Pasak jos, priėmime jie pasakė, kad vaikui labai blogai ir reikalinga skubi pagalba, bet niekas neskubėjo. Ji ieškojo ir nerado juos seniau konsultavusios traumotologės, bet sutiko ortopedą, su kuriuo prieš savaitę buvo konsultuotasi.
„Jis susisiekė su mūsų onkohematologe ir jie sutarė, kad kitą dieną iš ryto mes atvyksime pas ją. Trumpai atėjo iki priimamojo, žvilgtelėjo į mūsų vaiką, pasakė nesuprantantis, kodėl jį kviečiau, ir išėjo. Po kurio laiko mus priėmė skubios pagalbos gydytoja“, – dėstė mama.
Tuomet jie buvo nusiųsti echoskopijos tyrimui. Ten buvo pastebėta nedidelė apie 8mm hematoma ir pasakyta, kad reikia tikslesnių tyrimų.
„Grįžome į kabinetą. Gydytoja pasakė, kad guldys mus į reanimaciją ir vėl išėjo. Kai sugrįžo, pakvietė pasirašyti dokumentų priėmime, bendravo su kitais daktarais. Viskas vyko ilgai ir lėtai. Tada nuėjome iki reanimacijos. Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme savo vaiką.
Kol neurochirurgai nusileido iš 3 aukšto į 2 pas mus, mano žiniomis, jie kūdikį reanimacijoje rado jau komoje, nekvėpuojantį. Buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir pastebėta daugybė įvairaus senumo hematomų galvoje, kaukuolės lūžis, daugybiniai seni šonkaulių lūžiai. Būklė buvo kritinė.
Nutarta daryti magnetinį rezonansą. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė daugiau lūžių ir negrįžtamus pakitimus smegenyse. Kūdikio gyvybę palaikė tik aparatai. Jis buvo keliskart gaivintas. Prognozės jau buvo prasčiausios.
(...) Ryte vėl buvome prie reanimacijos durų, gydytojas paaiškino, kad vaiko smegenys yra mirusios ir stebuklo nebus. Praneš, kai vaikas numirs.
Nusprendėme eiti pasikalbėti su pažįstamu iš senų laikų neurochirurgu. Per visą buvimą ligoninėje tai buvo pirmas ir paskutinis malonus, viską nuodugniai aiškinantis, atjaučiantis gydytojas, kuriam nerūpėjo kuo greičiau mumis atsikratyti. Tą pačią dieną vakare mums pranešė, kad mūsų vaikelio gyvybė užgeso.
Dėl to, kas nutiko, kaltinam išskirtinai medikus, kurie daugybė kartų atsisakė daryti daugiau tyrimų, kartoti senus tyrimus ir ieškoti problemos. Išaiškėjo, kad galimai kone su kiekvienu kūdikio paėmimu ant rankų mes jį laužydavome, o mėlynės visą laiką rodė vidinį kraujavimą.
Tragedijos buvo galima išvengti, visų pirma, sureagavus į teigiamą slapto kraujavimo tyrimą, nenurašant alergijai. Antrą kartą, jei po normalios galvos echoskopijos vis tik būtų atliktas magnetinis rezonansas arba tamografiją, kaip prašiau. Trečią kartą, kad atvykau su verkiančiu vaikų ir prašiau atlikti šonkaulių rentgeną, nes įtarėme šonkaulių lūžį. Ir dar daugybę kartų, kai prašiau medikų pagalbos ir beldžiausi į visas įmanomas duris. Prašiau tokių tyrimų kaip kompiuterinė tomografija, šonkaulių rentgenas, kraujo krešėjimo rodyklių tikrinimas po to, kai neišėjo paimti kraujo ir tt.
Sistemoje yra pažymėtas kiekvienas mūsų vizitas pas gydytojus, visi mūsų nusiskundimai.
Buvo daugybė progų išgelbėti mūsų kūdikį ir tai buvo medikų darbas“, – tikino sielvarto prislėgta mama.
Šiandien paskelbtame feisbuko įraše mama temos nebeplėtojo, tik parašė, kad kreiptasi į garsų medicinos advokatą, kuris ir sieks teisybės teisėtais keliais. Ir jautriai pridūrė: „Manome, kad mūsų berniukui patiktų, jei jo palydėti ateitų daug žmonių. Jis mėgo žmones. Mėgo būti kalbinamas. Mėgo būti dėmesio centre. Todėl apie laidojimo planus ir vietą bei laiką pranešime.“
Kartais tiesa būna pacientų pusėje
Teisiniais gedinčios šeimos reikalais rūpinasi medicinos advokatas Modestas Sriubas. Jis portalui Lrytas.lt atsakė į kelis klausimus.
– Kaip jūs vertinate susiklosčiusią situaciją? Ar realu kažką įrodyti?
– Su kliente sudariau sutartį, ji man suteikė informaciją žodžiu, o dabar renku iš įstaigų pirminius duomenis, kad išsiaiškintume, kokia reali situacija. Kol tų dokumentų nėra, situaciją vertinti sudėtinga – tiesiog atliekamas tyrimas. Žiūrėsime, ar eisime teismo kelio, ar spręsime situaciją civiline tvarka.
– Mama feisbuke kaltina ne vieną mediką, o ar kaltinimai gali būti pareikšti visai gydymo įstaigai, ar konkrečiam specialistui?
– Apie tai kalbėti anksti, laukia tam tikras procesas, yra tam tikros procedūros, kai viskas ir paaiškės – ar kažkas yra atsakingas už tai, kas nutiko, ar nėra. Nėra taip, kad gautumei dokumentus ir iškart būtų aišku, kad kažkas kažko nepadarė ar padarė netinkamai.
Aplinkybių aiškinimasis užtrunka. Jei pradedamas ikiteisminis tyrimas, tai gali užtrukti 1–1,5 m., civilinio proceso metu tai vyksta greičiau, užtrunka pusmetį ar metus.
– Vaikelis buvo visai mažas, o osteogenezės diagnozė, kuri, pasak mamos, gali būti kalta dėl jo žūties, jam buvo tik įtariama, bet nenustatyta. Gal tai, kad vaikas visai mažas, o jo diagnozė nepatvirtinta, tyrimą apsunkina?
– Nuo žmogaus amžiaus tyrimo eiga nelabai priklauso, juk gydytojai turi išsilavinimą, kvalifikaciją darbui su įvairaus amžiaus žmonėmis ir turi diagnostines galimybes įvertinti paciento būklę – žiūrėsime, ar jie viską šioje vietoje atliko, ar ne. Ši liga nėra itin reta, apie ją duomenų yra nemažai, tad, jei ji tikrai egzistavo, turbūt turėjo būti nustatyta – tai ir aiškinsimės.
– Kiek medicinos advokatų praktikoje būna atvejų, kai pacientams pavyksta įrodyti, kad medikai nesuteikė reikiamos pagalbos? Kai kurie komentatoriai internete linkę piktintis, kad medikų klaidos visuomet užglaistomos...
– Viskas priklauso nuo situacijos, bet tikrai nėra taisyklės, kad pacientai negali įrodyti savo tiesos.
***
Santaros klinikų komunikacijos tarnybos praėjusį ketvirtadienį pateiktame atsakyme buvo teigiama: „Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius dėl vaiko mirties, tai labai skaudus ir sukrečiantis įvykis. Nors nesant tėvų ar kitų artimųjų sutikimo, neturime teisės pasakoti apie gydymo priežastis ir jo eigą, tačiau norime atkreipti dėmesį, kad būtent klinikų iniciatyva buvo kreiptasi į policiją dėl vaiko būklės jį atgabenus į ligoninę. Nuolat bendradarbiaujame ir palaikome kontaktą su policija ir kitomis institucijomis bei teikiame visus reikalingus duomenis vykdomuose tyrimuose.
Kad būtų galutinai išsklaidytos kylančios abejonės dėl medikų vaidmens šioje tragiškoje istorijoje, pradėsime ir vidinį tyrimą.“
Šį pirmadienį klinikų komunikacijos tarnyba pridūrė, kad iš mamos negauta leidimo komentuoti situaciją, tad belieka laukti, kol teisiniai tiriamieji procesai suteiks medikams galimybę įnešti aiškumo.
