Labdaros fondas „Didvyrių vaikai“ rūpinasi vaikais, per Rusijos sukeltą karą netekusiais vieno ar abiejų tėvų. Šiuo metu jo globoje – 857 tokie vaikai, ir, deja, kasdien dar kreipiasi po 20 naujų globotinių.
Karas išmokė kitaip gyventi
Dmitrijus, Ana ir jų septynmetis sūnus Artiomas buvo paprasta šeima, gyvenusi Charkove. Kai rusai pradėjo puolimą, jiems teko savo akimis išvysti karo siaubą – priešo raketas, sprogimus, šūvius.
Miestas apšaudomas iki šiol. Ana sako, kad prie to priprasti neįmanoma: „Tai labai baisu, juk kiekviena diena gali būti paskutinė. Niekas nėra užtikrintas dėl rytojaus. Bet mes laikomės! Karas mus išmokė tikro gyvenimo“.
Deja, šeima neteko tėvo ir mylinčio vyro – pataikius priešo raketai, Dmitrijus patyrė sunkią galvos traumą ir per kelias sekundes žuvo vietoje.
Ana ir jo sūnus tebegyvena Charkove. Aprūpinti šeimą tenka iš jos vienos atlyginimo. „Tai sunku, nes kainos išaugo kelis kartus, o pensijos sūnui iki šiol nepavyko įforminti. Tenka išgyventi tokiomis sąlygomis, kokiose atsidūrėme“, – sakė moteris.
Artiomas mokosi antroje klasėje. Jo mėgstamiausias užsiėmimas – konstruoti konstruktoriumi įvairią techniką. Nepaisant to, jis dažnai prisimena savo tėtį: ilgisi jo ir žaidimų, kuriuos kartu žaisdavo. Berniukui trūksta mylinčio tėčio.
Griuvo šeimos planai
„Karo patirtį išreikšti žodžiais labai sunku, – prisipažino moteris. – Visos emocijos mano širdyje paslėptos labai giliai, Mes išgyvenome savo brangaus žmogaus netektį. Tai labai skausminga jausti. Aš nežinau, kaip gyventi be savo vyro“.
Dmitrijus tarnavo viename iš specialiųjų policijos padalinių ir buvo karinių veiksmų dalyvis. Likus dviem dienoms iki Rusijos kariuomenės pilno masto įsiveržimo į Ukrainos teritoriją jis išėjo į savo darbo pamainą.
Vasario 24 d. vyras pranešė žmonai apie baisaus karo pradžią ir įspėjo, kad visi liktų rūsiuose, visur girdėjosi sprogimai. Iš darbo vyras taip ir negrįžo.
Kovo 18 d. apie 10 val. ryto moteriai paskambino vadas ir pranešė, kad Dmitrijaus nebėra – jis žuvo sužeistas į galvą, trauma buvo nesuderinama su gyvybe. Priešo raketa sugriovė pastatą, kuriame buvo vyras su savo bendražygiais, iš kurių du tą pačią dieną taip pat patyrė traumas.
Žuvusio Dmitrijaus tėvai jo mirties momentu buvo okupacijoje, todėl negalėjo palaidoti savo sūnaus ir su juo atsisveikinti. Bet neseniai Ukrainos ginkluotosios pajėgos išlaisvino jų gyvenvietę – dabar šeima yra Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje.
Išdarkyti kūnai tarp griuvėsių
Prieš mirtį Dmitrijus paskambino žmonai ir papasakojo, kaip po apšaudymo jis su savo bendražygiais tvarkė namo griuvėsius. Psichologiškai sunkiausia buvo išnešti žmonių kūnų dalis, ypač vaikų. Po šio pokalbio telefonu jis pasakė, kad labai pavargo – toks darbas draskė jo sielą.
„Nors Dmitrijus matė daug negatyvių situacijų, juk jau daugiau kaip 20 metų dirbo viename iš specialiųjų policijos padalinių, šis karas jį sulaužė“, – sakė Ana. Jis su ašaromis akyse žiūrėjo į rusų okupantų sugriautą mokyklą, kurioje mokėsi jo sūnus.
Neišsipildžiusios svajonės
„Dabar mes svajojame apie tai, kas neįmanoma – labai norime, kad mūsų tėtis grįžtų namo gyvas. Kad vieną rytą nubustume, o mums pasakytų, kad visai tai buvo tik baisus sapnas.
O dar labai norime, kad greičiau pasibaigtų karas, ir mes galėtume ramiai gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Ukrainoje“, – sakė moteris.
Anos draugai, giminės ir artimieji suteikia didžiulę moralinę paramą. Be to, labdaros fondas „Didvyrių vaikai“ labai padeda jai sunkiu metu. Fondas šeimai suteikė finansinę pagalbą, vaikiškos avalynės ir mobilųjį telefoną, kurį Artiomas naudoja nuotoliniam mokymuisi.
Tokių šeimų Ukrainoje – jau keli tūkstančiai, ir su kiekviena diena jų skaičius auga. Kad būtų galima padėti vaikams grįžti prie įprasto gyvenimo, būtina parama. Tai galima padaryti per nuorodą https://childrenheroes.org/donations.
