Andrejus pasakojo, kad, kaip dažnai pasitaiko, ir jo atveju viskas prasidėjo nuo vaikystėje matyto blogo pavyzdžio: jo tėvai dažnai gerdavo. Kartais sugebėdavo susiimti, dirbti ir rūpintis vaiku, bet paskui vėl „atkrisdavo“.
„Kai buvau mažas, kaimynai kartais skambindavo močiutei, kad mane pasiimtų pas save, nes tėvai manimi visai nesirūpina – dabar jie skambintų Vaikų teisių atstovams, o tada tokios galimybės dar nebuvo“, – pasakojo pašnekovas.
Paauglystėje Klaipėdoje augęs Andrejus kieme susidėjo su vyresnių vaikinų kompanija. Nenorėdamas atsilikti nuo jų, jau būdamas 12–13 m. pradėjo rūkyti cigaretes, netrukus paragavo alkoholio, o būdamas 15 m. užtraukė žolės.
„Man ji patiko, o patraukus jos dažniau išsivystė priklausomybė. Kai kas sako, kad nuo jos priklausomybės nebūna – na, gal ir nebūna fizinės, kaulų nelaužo, bet ji tikrai buvo psichologinė – kai niekas daugiau nerūpi, o tik ir galvoji, iš kur gauti pinigų dar vienai suktinei“, – pasakojo Andrejus.
Šią finansinę problemą jis su kompanija „išsprendė“: jiems buvo pasiūlyta platinti žolę, jie sutiko, ją pardavinėdavo klubuose, diskotekose ir panašiai, o už tai gaudavo pakankamai narkotikų saviems poreikiams.
„Mūsų kompanija buvo nemaža, ir kažkas sugalvojo, kad reikia pabandyti vartoti opiatus (aguonų ekstraktą), kurie leidžiami į veną. Pabandžiau, ir man taip pat patiko. Tai iliustruoja tendenciją, kaip dauguma žmonių, pradėję nuo silpnesnių narkotikų, vėliau pereina prie stipresnių – vos vienas kitas pasilieka tik prie žolės, nuo kurios ir pradėjo“, – pasakojo Andrejus.
Kad gautų pakankamai opiatų, jam su kompanija vien narkotikų platinimo jau nepakakdavo – teko galvoti, kaip gauti daugiau pinigų, ir pereiti prie vagysčių.
„Vogdavom paprastai smulkesnius daiktus iš prekybos centrų, juos už mažesnę kainą iš mūsų perimdavo turgaviečių prekeiviai. Kurį laiką taip ir sukausi, bet galiausiai buvo pričiuptas policijos. Man buvo 18 metų, ir aš jau sėdėjau kalėjime. Tiksliau, tada buvau įkalintas trims mėnesiams, kol laukiau teismo – po jo, kadangi tai buvo mano pirmas teistumas, bausmės vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams“, – pasakojo Andrejus.
Susiprotėjo – ir vėl atkrito
Tuo metu, būdamas nelaisvėje, jis sakosi supratęs, kad su vartojimu rimtai įklimpo. Bet atrodė, kad reikia išsikapanoti pačiam – šiokios tokios pagalbos priklausomiems žmonėms tada jau buvo, bet jis apie tai nė nežinojo.
Ir nors jautėsi supratęs, kad narkotikus vartoti negerai, tą pačią dieną, kai buvo išleistas iš tardymo izoliatoriaus, susileido dozę, o dar kitą dieną jau griebėsi vagysčių.
Po kurio laiko vėl buvo sučiuptas, ir tąsyk niekas jo nepagailėjo – išsiuntė dvejiems metams į pataisos namus. „Gal ir gerai, kad taip nutiko – nuo vartojimo tuo metu jau buvau visai „susivaręs“ sveikatą, pageltęs, pataisos namuose iškart pakliuvau į ligoninę, o jei būčiau likęs laisvėje, ko gero, greitai būčiau miręs. Ir artimųjų, kuriems rūpėčiau, jau nebebuvo – visiems buvau prasiskolinęs, visi manė, kad aš beviltiškas. O juk man tebuvo vos 20 metų...“ – prisiminė vyras.
Jis neslėpė, kad narkotikų įmanoma gaut ir įkalinimo įstaigoje, bet tai sudėtingiau, tad jis jų pavartojo kelis kartus, bet nugalėjo sveikas protas, sakęs, kad reikia kažko imtis, antraip jo telaukia mirtis.
„Tada, 2000-aisiais, prasidėjo nauja epocha, kai opiatus pakeitė heroinas, kokainas, na, o aš jaučiausi pasimetęs gyvenime, neturėjau socialinių įgūdžių. Vartoti nenorėjau, bet nežinojau, ko griebtis, galvojau ir apie tai, kad gal verta važiuoti į užsienį dirbti“, – pasakojo Andrejus.
Kadangi niekas iš giminių jo gyventi pas save nepriėmė, jis atsidūrė nakvynės namuose (pats patyrė šoką, suvokęs, kokioje vietoje atsidūrė), na, ir vėl griebėsi narkotikų, vėl bijojo įkliūti policijai.
„Supratau, kad visa tai beviltiška, kad tai tęstis nebegali, ir, kadangi nė neturėjau su kuo pasišnekėti, kreipiausi į patį poną Dievą, sakiau: „Dieve, jei tu esi, padėk man – aš dar nenoriu mirti, parodyk man išeitį, kaip gyventi“. Ir, žinokite, Viešpats tikrai mane išgirdo ir parodė kelią – jau po savaitės nakvynės namų vadovė pasakė, kad yra išeitis, toks reabilitacijos centras Šiauliuose, kur galima nuvykti ir pasigydyti. Ji sakė: „Gelbėkis, kol jaunas“, o aš, nors tuo metu ir buvau neblaivas, suvokiau, kad tai ir yra mano lauktas atsakymas“, – pasakojo Andrejus.
Prašė sprendimo dar kartą
Jau kitą dieną vyras buvo nuvežtas į labdaros įstaigą „Samarija“, ir, kaip pats sako, tada, 2000 m. kovo mėnesį, atvertė naują savo gyvenimo lapą. „Ten mes ir diskutuodavom apie vartojimą, ir melsdavomės, ir dirbdavom – pradžioje buvo nelengva, bet visą laiką suvokiau, kad jei atkrisiu – bus dar blogiau“, – atsiminė Andrejus.
Vienerių metų reabilitacijos laikui einant į pabaigą, jis vėl pajuto nerimą dėl ateities – juk nei turėjo, kur grįžti (tik jautė, kad atgal į Klaipėdą nebenori), nei žinojo, kokio darbo galėtų imtis. Tuomet prieš miegą pradėjo nuoširdžiai melstis, prašydamas Dievo parodyti išeitį – ir vėl sulaukė atsakymo.
„Gal po savaitės pas mus centre su reikalais apsilankė toks vyras, su kuriuo buvau susipažinęs kalėjime. Jis papasakojo, kad dabar yra gyvenimą yra susitvarkęs, dirba Kaune reabilitacijos centre, stengiasi padėti kitiems. Pasakė, kad vėliau ir aš galėčiau prisijungti prie jų komandos“, – pasakojo Andrejus.
Taip 2001 m. jis atsidūrė Kauno rajone, kur minėtoji kauniečių komanda įrenginėjo naują reabilitacijos centrą – ten teko padirbėti statybose, o vėliau jis perėjo ir prie tiesioginio darbo su priklausomais žmonėmis. Pridūrė, kad pačiam lengviau ir ramiau tapo, kai praėjo maždaug dveji blaivybės metai.
Vėliau, 2003 m., jie rado skelbimą apie Kėdainių rajone, Pikelių kaime nuomojamą sodybą su galimybe vėliau ją įsigyti – ir Andrius su penkiais vyrais išvyko ten, kur taip pat kūrė pagalbos centrą priklausomiems asmenims.
Pajuto norą padėti kitiems
„Pirmiausia savanoriavau, paskui tapau socialinio darbuotojo padėjėju. Vis galvojau, kad kaip kiti padėjo man, kai man buvo labai sunku – taip aš turiu padėti kitiems. O ir man pačiam socialinė veikla buvo labai naudinga, ji man padėjo neprapulti dar kartą. Ne tik nevartojau alkoholio bei narkotikų, bet ir atsigavau kaip asmenybė. Be to, lankiau bažnyčią, skaičiau Bibliją – esu įsitikinęs, kad Dievas prašančiam pagalbos tikrai padeda. Ir vėliau dar ne kartą prašiau atsakymo ir jo sulaukiau“, – sakė Andrejus.
Vėliau jis dar baigė mokslus, kad galėtų tapti socialiniu darbuotoju, bei specialius priklausomybių konsultantams skirtus mokymus.
Ir dabar jis gyvena Kėdainių rajone ir dirba jau aštuoniolika metų veikiančioje priklausomiems asmenims skirtoje bendruomenėje, kuri oficialiai vadinasi labdaros ir paramos fondu „Teen challange“.
Bendruomenė skirta anaiptol ne vien paaugliams, kaip gali atrodyti iš pavadinimo, nors pasitaiko ir jų. Iš viso dabar čia gyvena 18 žmonių. Su jais, be Andrejaus, dirba dar du žmonės, taip pat savanoriškais pagrindais juos lanko psichologas ir sielovadininkas.
„Padedame tiems žmonėms grįžti į visuomenę – jei reikia, padedame susigrąžinti dokumentus, kuriuos buvo praradę, susitvarkyti dokumentus, kad, kol stosis ant kojų, gautų pašalpą, registruojame Užimtumo tarnyboje ar pan. Mūsų namuose jie gali gyventi 12 mėnesių, o jei reikės – tai ir ilgiau“, – sakė pašnekovas.
Priklausomybės – kaip prakeikimas
Taip pat kaip priklausomybių konsultantas Andrejus dirba Kėdainių rajono šeimos Pagalbos šeimai centre.
„Labai aiškiai matau, kaip sukasi tas ratas, kai priklausomybė, kaip koks prakeikimas, perduodamas iš kartos į kartą, kaip buvo ir mano atveju. Nutinka ir taip, kad prieš keliolika mes dirbome su tam tikrais suaugusiais – o dabar jau dirbame su jų vaikais, kurie iš tėvų perėmė žalingus įpročius. Tai ypač aiškiai matyti kaimo vietovėse. Bet, jeigu tėvai vartoja, tai tikrai nebūtinai persiduos vaikams – tereikia noro ir šiek tiek pastangų, ir iš to rato galima išeiti. Pavyzdžiui, pas mus dabar dirba vienas buvęs narkomanas, kuris sugebėjo atsitiesti, jau penkis metus nevartoja, taip pat ir buvusią žmoną susigrąžino, nors jau buvo visai suvargęs“, – pasakojo Andrius.
Pridūrė, kad dabar Lietuvoje pagalbos priklausomiems asmenims sistema gana stipriai išvystyta, bent jau lyginant su tuo, kas buvo prieš 20–30 metų – yra socialinių darbuotojų, kurie į problemas reaguoja, šeimas konsultuoja, kalbasi, siūlo gydymą, o ir gydymo metodikų yra įvairių – anoniminių alkoholikų bendruomenės, Minesotos programa, nemažai įvairių profesionaliai dirbančių reabilitacijos centrų. Kai kurie žmonės, jei tikrai nori ir sulaukia aplinkos palaikymo, gali susiimti ir blaivų gyvenimą pradėti ir patys.
Pašnekovas pastebėjo, kad dažnai pagalba reikalinga ir priklausomų žmonių šeimos nariams – jiems reikėtų nesislėpti, o konsultuotis su specialistais, mat kai tokie žmonės išgyvenimus kaupia savyje ir „dangsto“ priklausomybę turintį šeimos narį, stengiasi juo rūpintis – dažnai tampa patys nuo jo priklausomi, gyvena jo gyvenimą, kenčia, suserga depresija.
Jau du dešimtmečius šioje srityje dirbantis A.Berseniovas neseniai sulaukė ir įvertinimo – 2020 m. buvo išrinktas Kėdainių rajono Metų socialiniu darbuotoju. „Savo veikloje matau prasmę, todėl ir toliau ketinu eiti tuo pačiu keliu ir dirbti su priklausomais žmonėmis, bet, žinoma, apdovanojimo sulaukti buvo malonu“, – sakė Andrejus.
