Ketvertukas spėja nudirbti daugybę darbų, nes vadovaujasi nuostata, kad kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Darbų pasidalijimas leidžia klestėti išpuoselėtai sodybai, čia vienu metu su nakvyne gali svečiuotis 110 žmonių.
Monikos darbas – bendrauti su svečiais, sudarinėti sutartis, valgiaraštį, būti atsakingai už sodybos įvaizdžio formavimą, putinų uogų produkcijos gaminimą bei realizavimą.
Jos mama rūpinasi svečių maitinimu, tvarkos palaikymu, vaistinių bei prieskoninių augalų auginimu, džiovinimu, sodo ir daržo gėrybių konservavimu, naujų kulinarinių idėjų įgyvendinimu.
Šeimos vyrai atsakingi už ūkį. Monikos tėtį Stasį dažnai galima pamatyti vairuojantį nedidelį traktorių. Jis triūsia laukuose, šienauja, prižiūri avis, vištas.
Monikos vyras Marius dirba viską, kas susiję su statybomis, užsiima santechnikos, įvairių buities daiktų taisymu, apšvietimu.
„Marius viską stato pats, nors jo specialybė su tuo nesusijusi ir jis yra miesto vaikas. Taip jau nutiko, kad savo diplomus turėjo padėti į šalį ir imtis plaktuko. Išmoko dirbti su medžiu ir jam patinka įgyvendinti su architektūra susijusias idėjas“, – sutuoktinį gyrė M.Sadauskaitė-Pocė.
Įsisukus rudeniui sodyboje gausiai užderėjo sodo ir daržo gėrybės. Medžiai aplipę obuoliais, kriaušėmis, slyvomis, riešutais, lyg gyvatės vieno medžio kamieną ir šakas iki viršaus apsivijusios vynuogės, lysvėse pūpso didžiulės cukinijos, moliūgai, stiprų aromatą skleidžia įvairūs prieskoniniai augalai – čia jų gal 20 rūšių. Tačiau įspūdingiausiai atrodo putinų krūmai, kurie iš tolo vilioja ryškiai šviečiančiomis, rubinus primenančiomis uogomis. Putinų plantacijos plotas – pusantro hektaro.
„Putinai mūsų šeimą lydi seniai, jų auginimo tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Todėl putinai yra mūsų sodybos uogų karaliai. Putinų uogų verslo ėmėmės prieš 4 metus. Kasmet jų paklausa didėja, tad turime plėstis“, – pasakojo Monika, kuri su vyru gamina šių uogų sirupą bei guminukus.
Šeima įsirengė nedidelį cechą, kuriame spaudžia sultis. Per sezoną pagamina apie 2–3 tonas produkcijos. Visus gaminius verslininkai parduoda iki kito derliaus, neretai netgi pritrūksta.
Putinų uogos, nors ir pasižymi karstelėjusiu skoniu, itin vertinamos dėl daugiau nei 80 skirtingų organinių rūgščių, karotinoidų. Šie junginiai gerina gliukozės apytaką kraujyje, turi uždegimą mažinančių savybių. Taip pat uogose gausu vitaminų A, E, K, ypač C ir P, pektinų, mineralų, ypač kalio.
Kaimo turizmo sodybos šeimininkai augina paprastus putinus, tokius, kokie auga miške. Svarbiausia priežiūra – tinkamas kasmetis krūmo genėjimas.
Uogos skinamos spalio–lapkričio mėnesiais po pirmųjų šalnų. Šaltis pagerina specifinį uogų skonį, sumažina kartumą. Jei šalnų nepavyksta sulaukti laiku, šeimininkai nuskintus putinus užšaldo šaldiklyje, po kiek laiko atitirpina, spaudžia sultis ir gamina sirupą.
Tai natūralus produktas, kurį sudaro putinų uogos ir medus. Sirupas nekaitintas, tad laikomas vėsioje vietoje ar šaldytuve. Peršalus ar imunitetui palaikyti pravartu putinų sirupą vartoti rytais po šaukštelį dar nieko nevalgius.
Sadauskų sodybos šeimininkai per šventes iš putinų uogų gamina kisielių, girą, sirupu pagardina salotas, desertus.
Svečiams susidomėjimą kelia ne tik putinų ūkis, bet ir pagal senovines tradicijas įrengtas rūsys. Čia laikomos konservuotos sodo, daržo ir miško gėrybės, stiklinėse kolbose rūgsta vynuogių, obuolių vynas, guli kiaušiniai, į smėlį, kad nesudžiūtų, susmaigstytos morkos.
Rūsyje rengiamos degustacijos, atvykėliai gali paragauti L.Sadauskienės pagamintų uogienių, vyno ir įvairių netipiškų valgių, pavyzdžiui, sūdytų citrinų, rausvų raugintų kiaušinių ar su mėtomis marinuotų agurkų.
Pasivaikščioję po didžiulę Sadauskų sodybą prie kavos puodelio susėdome pasikalbėti su Monika ir Laimute apie tai, kokius iššūkius šeimai tenka įveikti, kad judėtų į priekį, tarpusavyje nesusipyktų, nestokotų atvykėlių.
– Kaip prasidėjo sodybos gyvavimas?
Monika: Sodybai jau 32 metai – tiek, kiek dabar man. Ši žemė yra mano mamos tėvų palikimas. Senelius iš čia išvežė į Sibirą, ten gimė mano mama. Grįžę iš tremties jie įsikūrė Kulautuvoje, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę susigrąžino sovietų atimtą žemę.
Viskas prasidėjo nuo įprasto ūkininkavimo – gyvulių auginimo, daržų sodinimo. Tėvai iš pradžių gyveno kitoje vietoje, bet kai man buvo kokie du mėnesiai, namą pasiglemžė gaisras. Kurį laiką tėvai su keturiais vaikais glaudėsi šiltnamyje, vėliau patalpose virš garažo. Bet jie nenuleido rankų, nusipirko Kulautuvoje kepyklą.
Laimutė: Aš visada mėgau virtuvėje eksperimentuoti. Nuo vaikystės visko prisigalvodavau. Ar tai būtų maistas, ar apranga, ar bendravimas.
Pagal išsilavinimą esu pradinių klasių mokytoja, bet pagal specialybę beveik nedirbau. Kepyklėlėje kepėme duoną, bandeles, sausainius. Naudojome natūralų raugą, nuosavą pieną, varškę, grietinę, uogas. Ypač didelės sėkmės sulaukėme sukūrę sveikuoliškų sausainių receptą. Galima sakyti, kad jie atsirado taupymo sumetimais, buvo gaminami iš kulinarinių atliekų.
Mano vyras – suvalkietis, sakydavo, kad produktus reikia taupyti. Jis su siaubu stebėdavo, kaip įvairūs trupiniai, sėklos, grūdai, nekondicinė tešla būdavo kilogramais surenkama ir išvežama kiaulėms, vištoms.
Kadangi fantazija niekada nesiskundžiau, sugalvojau iš tų likučių kepti sveikuoliškus sausainius. Tad mes pirmieji Lietuvoje tonomis ėmėme gaminti sausainius, kuriuos mielai pardavinėjo prekybos centrai. Net svarstėme, kad reikėtų tą receptą patentuoti, bet vyras į tą idėją pažiūrėjo kreivai. Paskui pradėjome kepti grybukus su glaistu, važinėdavome parduoti į muges.
Tuo pat metu kūrėme ir kaimo turizmo sodybą. Pirmiausia pastatėme dviaukštę pirtį su miegamaisiais kambariais. Suktis tarp sodybos reikalų ir kepyklos pasidarė fiziškai labai sunku. Ryžausi pastarosios atsisakyti.
– Tačiau jūs iki šiol garsėjate kulinarine išmone.
Laimutė: Man kyla keistos receptų idėjos, juos drąsiai bandau ir žiūriu, kas išeis. Gamindama nemėgstu vadovautis tiksliais nurodymais, viską apskaičiuoju iš akies.
Neseniai renginiui buvo užsakyta vieno kąsnio sumuštinių. Pagalvojau, kodėl ant jų neužbarsčius rūtų sėklų. Prisimenu iš vaikystės – jei skaudėdavo pilvą, duodavo suvalgyti rūtų sėklų su druska. Ir skausmas praeidavo. Juk nebūtinai visi patiekalai turi būti vienodo skonio. Nors mano vyras, nesvarbu, kur būtų, valgytų vien karbonadą. Ir jam neatsibostų.
Prisisūdžiau citrinų. Jas skanu valgyti ir vienas. Tokiu būdu paruoštos citrinos padeda malšinti gerklės skausmą. Šį receptą nukopijavau. Mano dukterėčios vyras yra kurdas, pas juos nuo kosulio žmonės valgo sūdytas citrinas.
Aš jas sodos tirpale numirkau ir šepetuku odelę pavalau. Tada pasiruošiu didesnį indą, supjaustau gabalais, įdedu pipirų grūdelių, laurų lapų, druskos. Skonis nuostabus. Jau kuris laikas marinuoju agurkus su mėtomis. Pabandžiau – patiko. O virti sūdyti ir marinuoti kiaušiniai labai tinka prie žuvies. Taip paruošti jie gali stovėti mėnesį ar du. Nesuges.
Monika: Šeimai mama beveik negamina ir aš negaminu. Bet kartais per šventes ji iškepa savo firminį patiekalą – avies koją. Ir net tie, kurie nemėgsta avienos dėl jos specifinio kvapo ir skonio, valgo, kad net ausys klapsi.
Mama iš anksto pasiruošia košės iš įvairiausių prieskonių, įpila šiek tiek aliejaus, įdeda pomidorų pastos. Šia mase ištrina mėsą, suvynioja į foliją ir kelias dienas marinuoja. Po to kepa orkaitėje su užsitraukusia prieskonių luoba. Visas prieskonines žoleles mama augina pati. Darže galima aptikti mėtų, kalendrų, anyžių, šalavijų, raudonėlių, bazilikų, čiobrelių, petražolių, rozmarinų ir dar įvairių augalų.
Turistai labai mėgsta firminę mamos kiaušinienę su pomidorais ir grietine. Saldumynus ji nedažnai gamina, nebent per šventes kepa „Napoleono“ tortą. Prieš Kalėdas ir Velykas krosnyje kepa pyragus draugams, giminėms, vienuolynui, bažnyčiai. Šventinė norma – dvylika pyragų.
Laimutė: Gamindama troškinius, plovą įdedu džiovintų citrinų. Taip pat prieskonius pirmiausia apkepinu aliejuje ar svieste. Prieskoniai paleidžia savo sultis, tada juos užpilu ant žalios mėsos ir troškinu.
Dažnai gaminu įvairias adžikas. Pavyzdžiui, sudedu cukinijas, burokėlius, česnakus, salierus, petražoles ir troškinu, bet žiūriu, kad nesuvirtų. Šiuo troškiniu gardinu kruopų košes, jis tinka prie makaronų, mėsos. Kai verdu balandėlius, mėgstu į puodą įmesti vynuogių kekę. Jos suteikia rūgštelės.
Be ko galėčiau gyventi? Be silkės ir visų rūkytų žuvies bei mėsos gaminių.
Tačiau labai mėgstu įvairių kruopų košes su pagardais. Dabar valgiaraštyje dominuoja grikiai, perlinės, miežinės kruopos.
Neseniai atradau, kad miežinės kruopos puikiai dera su bolivinėmis balandomis. Galiu visą dieną vien košes valgyti. Bulvių nelabai mėgstu. Šiaip mes visi valgome atskirai. Vyrui nepatinka mano improvizacijos, jis pirmenybę teikia keptai mėsai, įvairiai ruoštiems kiaušiniams.
– Kaip viską spėjate?
Laimutė: Keliuosi šeštą valandą ryto, miegoti einu dešimtą vakaro. Atsikėlusi be sustojimo einu aplink ūkį, dieną netenka ištiesti kojų. Būna, kad per dieną nueinu daugiau kaip 20 tūkstančių žingsnių. Aišku, tai atsiliepė kojoms, venas jau teko operuoti.
Darau, kas būtiniausia, daržų per daug neprižiūriu, mažai raviu, bet ir be didelių pastangų viskas užauga.
Šią vasarą neturėjau nė vienos poilsio dienos. Labai gerai, kad darbuojamės kartu su dukra ir jos vyru. Nei mes su vyru, nei Monikos šeima vasarą neatostogaujame. Kokį vasarį ar kovą ištaikome savaitę kur nors išvažiuoti.
Mūsų šeima yra mišri, bet darni. Aš buvau išsiskyrusi, auginau dukterį. Kai sutikau dabartinį vyrą, jis buvo našlys su dviem sūnumis. Susituokę susilaukėme jaunėlės Monikos.
Iš šalies atrodytų, kad esame itališka šeima. Būna, ir pasibarame. Kartais nesutampa požiūris, galų gale vienas nuo kito pavargstame. Bet visada esame kartu. Vienas be kito negalime. Svetimiems gali atrodyti, kad mes vienas ant kito nuolat rėkiame.
Taip nėra, mes tik susišaukiame per atstumą, taupome laiką, juk tokioje teritorijoje neprilakstysi.
Laikas nenumaldomai bėga, mano vyras už mane beveik 10 metų vyresnis, neturi fizinės sveikatos pertekliaus. Užsakymų atsirado daug, tad iškėliau vaikams reikalavimą – arba viską parduodu, arba kuris nors liekate darbuotis kartu.
Monika: Kiti vaikai nenorėjo visa galva įsitraukti į kaimo turizmo reikalus, tačiau jie prisideda, kaip tik gali.
Vyresnioji sesuo Anglijoje baigė architektūros studijas ir ten liko. Ji mums viską projektuoja. Vienas brolis turi ekskavatorių, tai reikalui esant iškasa pamatus, padeda prie statybų. Kitas brolis dirba gaisrinėje, bet moka ir mėgsta prižiūrėti augalus. Jis – mūsų sodininkas. Atvažiuoja apgenėti medžių, krūmų, apžiūri, ar kokie nors parazitai nepuola augalų.
Manęs neretai klausia, kaip kartu su tėvais gyvenu, kartu dirbu. Niekada nebuvau verčiama dirbti, vaikystėje buvau lepinama. Man niekada nieko neliepė, nevertė, man nereikėjo eiti užsidirbti, bet mačiau darbščių tėvų pavyzdį.
Jei dabar kas nors pasakytų, kad reikia parduoti šį ūkį, pamanyčiau, kokia nesąmonė, juk čia tiek daug darbo įdėta. Norėčiau, kad ir mano šešerių metų sūnus Dijus arba pustrečių dukra Elena ateityje puoselėtų šią sodybą.
Ji yra nuostabioje vietoje: šalia gražus Pakarklės miškas su botaniniu draustiniu, Nemunas, piliakalnis.
Mano profesinis kelias sąmoningai ir nesąmoningai susijęs su tuo, ką dabar darau. Baigusi vidurinę mokyklą planavau stoti į teologiją arba šeimotyrą. Tačiau sesuo įkalbėjo rinktis etnologiją. Ši specialybė man patiko, o dabar praverčia mano veikloje.
Vėliau baigiau kultūros paveldo ir turizmo studijų programą, įgijau paveldosaugos magistro laipsnį. Kadangi nemokėjau ir nemėgau gaminti, o sodyboje tekdavo su tuo dažnai susidurti, maisto pramonės mokykloje baigiau virėjo specialybę. Tenka vadovauti aptarnaujančiam personalui, tad nusprendžiau išklausyti ir barmeno kursą.
Kartais girdžiu kalbant: „Va, pati bėgioja, nešioja, galėtų pasamdyti daugiau žmonių.“ Bet aš padedu ne dėl to, kad nėra kam dirbti, man pačiai norisi būti įvykių sūkuryje, pabendrauti su žmonėmis, paklausti, ar patiko maistas.
– Imdamiesi ko nors naujo rizikuojate ar pasveriate kiekvieną žingsnį?
Laimutė: Rizikuojame. Pavyzdžiui, prasidėjus karantinui kaimo turizmo sodybos sustabdė veiklą, bet mes nutarėme rizikuoti ir dirbti.
Todėl žmones iš oro uostų vežė pas mus karantinuotis, kol turės teisę grįžti namo. Saugojomės, vaikščiojome su kaukėmis. Prie namelių durų pastatydavome lauknešėlius su maistu.
Karo Ukrainoje pradžioje pas save apgyvendinome 40 ukrainiečių – moterų su vaikais. Mūsų nameliai tiko gyventi šeimoms, nereikėjo žmonių išskirti. Buvome nutarę juos visiškai išlaikyti. Iš valstybės negavome nė cento.
Tačiau atsirado daug savanorių, kurie vežė drabužius, batus, cukrų, jogurtą, makaronus, kruopas, daržoves.
– Jūsų sodyboje yra trys gražūs tvenkiniai, pilni žuvų, bet niekas jų negaudo ir nevalgo. Kodėl?
Monika: Tėtis neleidžia žvejoti. Jis prileido karpių, karšių, šeriame juos duona, auginame, bet negalime gaudyti. Tėtis sakė, kad savų žuvų negalėtų valgyti, tiesą sakant, ir mes negalėtume. Apskritai visų gyvių, kuriuos auginame, nevalgome. Net ir avių, juk auginome jas nuo mažens, kalbinome, kirpome. Todėl jas parduodame, o maistui avienos nusiperkame iš kito augintojo.
Kartais svečiai priprašo tėčio, kad leistų pagauti žuvį su sąlyga, kad būtų paleista. Bet jis vis tiek paskui bamba, kad gaudytojai žuvims žiaunas sužalojo.
Kartą iš brakonierių Vilkijoje nupirko didelį šamą su gražiais ūsais ir paleido į tvenkinį. Mes jį šėrėme, tėtis visiems gyrėsi, kad turi šamą. Po kiek laiko jį pagavo su vištos kepsniu, pamatavo ir vėl paleido. O prieš kokius ketverius metus užklupo labai šalta žiema ir šamas įšalo į ledą. Pavasarį radome jį nugaišusį.
– Sodybos teritorijoje stiebiasi dar vienas namas. Kokių turite planų?
Laimutė: Tą būsimą namą vadinu savo karšinčiumi. Mano amžiuje žmogui daug nereikia – mažo kambariuko poilsiui, knygai paskaityti ar žinioms pažiūrėti, vietos miegoti, galimybės nusiprausti, valgyti pasigaminti.
Su dukra sutarėme, kad šį didelį namą, kuriame dabar gyvename kartu, paliksime jos šeimai, o mums pakaks nedidelio 100 kvadratinių metrų vienaaukščio. Dar šiuo metu įsirengiame saulės kolektorius.
Monika: Su vyru svajojame šalia miško atidaryti mažučius jaukius senelių namus. Esu Maltos ordino savanorė, tad labai gerai suprantu senų žmonių bėdas ir rūpesčius.
