„Ne raumenys kelia aukštyn, bet mintis. Todėl kalnai paklūsta vyresniems“, – tokie alpinisto Mindaugo Leskausko žodžiai liko Kovo 11-osios Akto signataro, keliautojo, žurnalisto ir diplomato Algirdo Kumžos knygoje „Himalajai. Vienos ekspedicijos istorija“.
2004 metais tryliktą pagal aukštį pasaulio viršukalnę Šišapangma Sisia Pangmą (Šišapangma, 8027 m) Tibete Mindaugas pasiekė vienintelis iš septynių ten kopusių lietuvių.
Tuomet 30-metis alpinistas buvo jauniausias ekspedicijos dalyvis.
Būdamas 48 metų M.Leskauskas žuvo Gruzijoje kopdamas į Tetnuldžio (4858 m.) viršukalnę. Žuvo ir abu jo bendražygiai – ne vieną jaunuolį alpinizmu užkrėtęs 58 metų kaunietis Audrius Peseckas ir dar neseniai kalnų žygiais susižavėjusi 23 metų Ieva Paužolytė. Ji dirbo dantų technike Biržuose esančioje odontologijos klinikoje, kuriai vadovavo M.Leskauskas.
Praėjusią savaitę visi trys lietuviai nugarmėjo apie 200–300 metrų žemyn. Alpinistų kūnus sekmadienį surado iš sraigtasparnio dairęsi gelbėtojai, tačiau kas įvyko kalnuose, tiksliai nežinoma.
Parašė žinutę jaunėlei
Tik spėlionėmis remiasi ir I.Paužolytės tėvas 48-erių T.Paužolis: ant apledėjusios Tetnuldžio kalno keteros greičiausiai kuris nors iš trijulės paslydo ir žemyn nusitempė kitus.
„Bet nereikia ieškoti kaltų. Niekas dėl to nekaltas, nes visi jie darė tai, kas jiems teikė malonumą, – kopė į viršūnę“, – sakė T.Paužolis.
Trečiadienį, rugsėjo 26-ąją, jo vyresnioji duktė Ieva šešeriais metais jaunesniajai seseriai Livėjai atsiuntė linksmą žinutę, kad įsikūrė paskutinėje tarpinėje Tetnuldžio stovykloje, kad šildosi palapinėje ant sniego, kad nuotaika puiki, o kitą rytą su bendražygiais rengiasi šturmuoti viršūnę.
Nuo tada ryšys dingo. T.Paužolis neranda atsakymo, kaip netoli kalno viršūnės buvusi duktė sugebėjo atsiųsti žinutę, bet šis klausimas mažiausiai žeidžia jo širdį. Kas įvyko po to, biržietis neabejoja, sužinoti niekada nepavyks. Atsakymus į šiuos klausimus su savimi nusinešė Tetnuldžio viršukalnę šturmavę bendraminčiai, nes liudininkų nebuvo.
Viršūnėje liejo ašaras
Tetnuldis – vos antroji viršūnė, kurią pasiekti mėgino I.Paužolytė. Šių metų pavasarį biržietė Gruzijoje įkopė į 5033 metrų aukštyje esantį Kazbeką.
„Tėti, aš truputį iškeliauju su buvusiais grupės draugais į Gruziją, po kelių dienų grįšiu“, – pasakė ir išlėkė. Grįžo, pranešė, kad sveika gyva, nes kaip tik buvau išvykęs į Lenkiją. Dar nusistebėjau, kad informuoja apie savo sveikatą. Tik paskui pasipasakojo, kad Gruzijoje įkopė į pirmąjį kalną“, – pasakojo T.Paužolis.
Biržuose savo įmonę turintis verslininkas nežino, kas įskiepijo dukteriai mintį išmėginti alpinizmą, bet gegužės mėnesį kopti į Kazbeką jie pasiryžo dviese. Duktė nepasakojo, kas buvo jos bendražygis, tik užsiminė, kad jis – itin patyręs alpinistas.
Grįžusi namo Ieva visiems pasakojo, kad kalnuose paliko ne tik visas ją kamuojančias negandas, bet ir jėgas.
„Skundžiamės, kad mus išsunkia kokie nors santykiai, bet neįsivaizduojate, kaip išsunkia kalnai. Jie palieka tave tuščią“, – namiškiams aiškino I.Paužolytė.
Viršūnėje bendražygis ją nufilmavo. Ieva sėdėjo ir verkė negalėdama žodžio pratarti.
„Aš neįstengiau nieko pasakyti, nes kalnas tiek mane iščiulpė.
Bet kai nusileidau žemyn, supratau, kad viskas, reikės kopti dar“, – tėvui prisipažino mergina.
T.Paužolis dukros nebarė ir nebandė atkalbėti. Priešingai – išreiškė pagarbą: „Labai tavimi didžiuojuosi, Ievute, nes ne kiekvienas žmogus įstengtų tai padaryti, o tu turi kiaušus.“
Šildė bendražygio kojas
Tačiau jau pirmasis I.Paužolytės kopimas į viršūnę nebuvo visiškai sklandus. Grįžusi šeimai Ieva pasakojo, kad gelbėjo bendražygį, nes jo kojos buvo visiškai sušalusios.
„Sakė, kad lipimas buvo labai sunkus. Tas dukters bendražygis galėjo negrįžti. Aš net mąstau, kad Ieva išgelbėjo jam gyvybę.
Vyras taip sušalo kojas, kad nebegalėjo nieko daryti, o Ieva per porą valandų jas atšildė. Sakė: „Pasikėliau megztinius ir kišau tas kojas prie savo kūno. Bet tai mažai gelbėjo, tad vieną koją palikau ant kūno, o kitą, pūsdama šiltą orą, tryniau rankomis. Šiaip ne taip pavyko atšildyti.“
Mergaitė nepatyrusi, o padovanojo gyvybę kitam žmogui, gerokai labiau patyrusiam. Nors kas ten žino, jei jo nebūtų išgelbėjusi, gal ir pati nebūtų parėjusi?“ – svarstė T.Paužolis.
Pirmajam kopimui Ieva rengėsi itin atsakingai. Visą žiemą, nepaisydama orų, ji bėgiojo krosus. Net ir vėlai grįžusi po darbų mergina pasiimdavo žibintą ir bėgti leisdavosi tamsoje.
„Aš kartais net stebėdavausi, ko taip vėlai ji bėga. Manydavau, kad gal darbe pernelyg užsisėdėjo, tad nori pajudėti, o ji, pasirodo, rengėsi kalnams“, – sakė T.Paužolis.
Sesuo nujautė nelaimę
Nusprendusi kopti į Tetnuldį I.Paužolytė nuo namiškių jau neslėpė, kur išsirengė. Juolab kad ir tėvas žinojo nepajėgsiantis dukters sustabdyti – užsispyrusi mergina visada pasiekdavo tikslą: „Be to, ji – jau ne vaikas: baigė mokslus, dirbo ir buvo visiškai savarankiška.“
Šįkart Gruzijoje Ieva planavo užtrukti savaitę. Tėvas pernelyg nesijaudino – tikėjo, kad dukteriai viskas gerai, nes į kalnus ji patraukė su dviem patyrusiais alpinistais.
„Sekmadienį Ieva turėjo sugrįžti, šeštadienį dar paskambino mano mama, paklausė, kaip sekasi Ievai.
Sakiau, kad nežinau, tikriausiai skrenda ar ryšio nėra. O sekmadienį dukters draugė per pietus pranešė, kad jie trise neįlipo į lėktuvą.
Po pietų sužinojome, kad pakelti sraigtasparniai ir jų ieško, o vakare gavome pranešimą, kad rado vieną kūną. Per pusvalandį rado ir kitus. Kai pranešiau jaunesniajai dukteriai, ji savo kambaryje verkė. Sakė jau turėjusi blogą nuojautą, kai iš Ievos niekaip nesulaukė žinios“, – kalbėjo T.Paužolis.
I.Paužolytės artimiesiems teko nemažai pasinervinti ir dėl dukters palaikų pergabenimo.
Draudimo bendrovė reikalavo kūnus vežti traukiniu, kad gabenant lėktuvu jie nebūtų pažeisti.
Tačiau traukinys būtų važiavęs per karo zoną Ukrainoje, paskui – per Baltarusiją, todėl artimieji baiminosi, kad traukiniu gabenamų palaikų gali iš viso nesulaukti ar atgauti ne dukters kūną.
Galiausiai rastas kitas sprendimas – kūnai bus gabenami specialiu transportu, turinčiu tinkamą įrangą. Palaikai Lietuvą pasieks anksčiausiai kitos savaitės pabaigoje.
Likimo nenuspėsi
Niekas tiksliai nežino, kas įvyko artėjant prie viršūnės. Spėjama, kad alpinistai iš Lietuvos į ją dar tik kilo, bet vienas jų paslydęs drauge galėjo nusitempti ir bendražygius. Lavinos ten būti negalėjo, nes viršuje – vien ledas ir sušalęs sniegas.
Tačiau dukters netekęs verslininkas likimo nekaltina. Jis vis dar didžiuojasi svajonę turėjusia ir jos siekusia dukterimi.
„Niekada nežinai, kur gali tykoti nelaimė. Žūti galima ir ramiai važiuojant automobiliu. Praėjusią vasarą su drauge Kupiškio mariose Ieva šliuožė vandenlente.
Draugė paslydo, lenta atsitrenkė jai į galvą, pusantro danties išmušė, lūpą keliose vietose siuvo. O jei kur rimčiau būtų pataikiusi? Reikėtų sakyti, kad mergaitėms reikėjo tik megzti ir šiukštu nestoti ant vandenlentės?“ – svarstė T.Paužolis.
Anksti neteko mamos
Ieva anksti tapo savarankiška. Prieš pusaštuntų metų ji staiga neteko motinos, kai jos galvoje plyšo aneurizma.
I.Paužolytė tada dar buvo mokinė, tačiau motinos netektis nepalaužė stiprios paauglės. Ji dar rimčiau kibo į mokslus, o jausmus išreikšdavo piešdama ar kitaip kurdama. Ieva buvo talentinga menininkė, yra laimėjusi Lietuvos „Ex libris“ – specialaus knygos ženklo, žyminčio jo savininką – konkursą.
Kažkada vienas giminaitis pasiūlė Ievai pasidomėti dantų techniko specialybe ir taip nulėmė merginos profesiją. Po abitūros egzaminų I.Paužolytė įstojo į Utenos kolegiją, o ją baigusi pradėjo dirbti Leskauskų šeimos odontologijos klinikoje Biržuose dantų technike.
Buvo darbšti ir talentinga
Talentingą ir darbščią technikę kolegos gerbė ir gyrė – Ieva kūrė dirbtinius metalo keramikos ar cirkonio dantis.
„Tėti, jei norėsi senatvėje pats naujus dantis susidėti, pradėk taupyti“, – juokdavosi duktė. Bet močiutei – tėvo motinai – palyginti nebrangiai sutvarkė visą burną. Darbdaviai buvo geranoriški ir mokėti reikėjo tik už medžiagas, o dirbtinius dantis močiutei pagamino Ieva.
„Ji buvo labai darbšti. Septintą ryto jau lėkdavo į darbą, vakarais, jei važiuodavau pro šalį, apie dešimtą ar vienuoliktą vis dar matydavau jos automobilį prie klinikos.
Pasitaikydavo, kad iš darbo grįždavo anksčiau, tada išlėkdavo su draugais. Mėgo keliauti.
Vis pranešdavo: „Tėti, aš skrendu į Italiją, skrendu į Škotiją, skrendu į Olandiją ar važiuoju prie jūros.“ Jei jau niekur nekeliaudavo, iki pietų miegodavo. Savo poreikiams ji pati užsidirbdavo ir darė tai, kas jai teikė malonumą“, – dukterimi didžiavosi gedintis tėvas.
Vienas Ievos bendradarbių – jau patyręs alpinistas M.Leskauskas. Su kolega I.Paužolytė ir leidosi į paskutinę kelionę.
„Tačiau jie tikrai nebuvo pora – tik bendradarbiai, turėję tą patį pomėgį – aistrą kalnams“, – patikino T.Paužolis.
Himalajai įsiminė ilgam
Kartu su M.Leskausku į Sisia Pangmą Tibete kopęs keliautojas A.Kumža šią ekspediciją prisiminė visai neseniai.
Praėjus penkiolikai metų nuo šio žygio A.Kumža ruošėsi naujam knygos „Himalajai. Vienos ekspedicijos istorija“ leidimui ir kartu su M.Leskausku vėl leidosi į prisiminimus.
A.Kumža rašė: „Lygiai po penkiolikos metų Mindaugas vėl lėkė Tibeto dulkėmis. Prispaudęs nosį prie visureigio lango laukė, kada vėl pasirodys balta kaip nuotaka Sisia Pangma. Mintimis grįždavo į nesibaigiančius pusnynus ir kietą kaip titanas ledą, kurį kapojo žengdamas paskutinius žingsnius į viršūnę. Kai pagaliau už posūkio išniro didingas Sisia Pangmos profilis, krūtinėje nuvilnijo šilta nostalgija, o paskui ir keistas kaltės jausmas.
„Kalnas priėmė mane... ir paleido“, – su dėkingumu pagalvojo Mindaugas.“
Visur jautė azartą
Tuomet M.Leskauskas pasakojo, kad iki 2012-ųjų lyg apsėstas kasmet lėkdavo į kalnus, bet tais metais gimė duktė.
„Tada ir susimąsčiau, ar noriu dar ką nors įrodyti? Kam įrodyti? Kitiems niekada nenorėjau nieko įrodyti. Sau? – irgi svarbiausius atsakymus tarytum suradau.
Kalne buvau kaip vienuolyne – vienas su savimi, pažinau save – ir fizines galimybes, ir sąmonė atsiskleidė. Daugiau sąmonė, o ne fizinės savybės“, – A.Kumžai pasakojo biržietis medikas.
Tačiau skubėdamas pas pacientus nebeatsakė į buvusio bendražygio klausimą, ar dar kops į aukštesnes nei 8 kilometrų viršukalnes.
Po tokių jo žodžių A.Kumžai susidarė įspūdis, kad kalnų etapas M.Leskausko gyvenime jau baigėsi.
„Dėl to truputį nuliūdau. Dabar paaiškėjo, kad šis etapas nebuvo praėjęs, – kalbėjo A.Kumža, kuriam M.Leskauskas buvo tikras bendražygis: – Mes vis būdavome kartu – tai vienoje palapinėje miegodavome, tai kopdavome susirišę viena virve.“
Todėl šis keliautojas minimas daugybėje A.Kumžos parašytos knygos puslapių.
„Mindaugas buvo lyg sėkmės simbolis, atrodė, kad jam viskas sekasi. Labai azartiškas žmogus, kurį žavėjo kalnai, motociklai“, – pasakojo Kovo 11-osios Akto signataras.
Knygoje jis priminė ir pavojingus M.Leskausko nuotykius. Vienas jų įvyko Peru Kordiljerose. „Trečią dienos jis su draugais pasiekė 6017 metrų viršūnę. Pradėjo leistis uolų sienomis. Septintą sutemo. Ėmė kristi akmenys.
Pagal alpinizmo taisykles reikėjo sustoti nakvynės. Bet jis nusprendė rizikuoti. Lekia akmuo – prisiglaudžia prie sienos ir vėl virve slenka žemyn pasišviesdamas fotoaparatu.“
Vienintelio Sisia Pangmos viršukalnę pasiekusio alpinisto būklė tąkart jo draugams kėlė nerimą.
„Mindaugą apėmė apatija – jis troško būti papėdėje, bet eiti nenorėjo. Dvi naktys pusaštunto kilometro aukštyje išjudino stogą. Stovėjo žiūrėdamas į statų ledo šlaitą ir jautėsi lyg girtas: viską suvokė, bet kūnas nebeklausė. Prasidėjo sunkus kelias atgal per akmenis, vėliau virve per ledą. Mindaugo rankos ir kojos neklausė, buvo lyg svetimos“, – rašoma knygoje.
Pašaukimas – būti gydytoju
O kai turėdavo jėgų, kalnuose M.Leskauskas traukdavo ispanišką dainą „Besame Mucho“ („Bučiuok mane karštai“). Alpinistai kalbėdavo apie motociklus ir odontologijos kliniką Biržuose, kur Mindaugo klientų sąrašas, anot A.Kumžos, „ilgesnis už Biržų telefonų knygą“.
„Mindaugas buvo gydytojas iš pašaukimo – visada malonus ir rūpestingas“, – pasakojo keliautojas, iki šiol prisimenantis didžiules tabletes, kurias prieš kiekvienos dienos žygį M.Leskauskas kruopščiai pakuodavo su kitais medikamentais.
Tos milžiniškos tabletės – nuo smegenų ir plaučių edemos. Tai kalnuose užklumpantis negalavimas, kai audiniuose pradeda kauptis vanduo, o žmogus pradeda elgtis nelogiškai – speige nuo savęs plėšia striukę ir pirštines.
A.Kumža prisiminė, kaip beveik septynių kilometrų aukštyje jį, užkluptą bronchito, M.Leskauskas išgydė puse tabletės: „Kurį laiką sklandau tarp realybės ir sapno, bet po valandos temperatūra atslūgsta ir aš imu galvoti, ar nesusapnavau visos šios istorijos. Negi liga ir nuovargis galėjo taip greit pasitraukti? O gal Mindaugas yra kokio nors Himalajų dievo reinkarnacija. Dievo, kuris maitina, gydo, užjaučia, pamoko.“
Po žygio į kalnus nedideliu lėktuvu jie dviese buvo nuskridę į Čitvano džiungles. A.Kumža nekart lankėsi pas M.Leskauską Biržuose, kur jo šeima yra įkūrusi odontologijos kliniką, o žmona – galeriją.
1995 metais Stasė ir Ričardas Leskauskai įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje privačią odontologijos kliniką. Padedami sūnų patys pastatė ir jos pastatą.
70-mečiai medikai su pacientais jau nebedirba, o klinikos vairą perdavė vyriausiam sūnui Mindaugui, kuris apie odontologiją svajojo nuo penktos klasės.
Šią profesiją pasirinko ir du jaunesnieji Leskauskų sūnūs. Vienas jų kartu su odontologe žmona yra įsteigę nedidelę šeimos kliniką Kanadoje.
Išmokė daug alpinistų
„Mažylis nenusileido nuo kalno“, – tokia žinia praėjusią savaitę apskriejo kauniečius alpinistus.
Mažyliu jie vadino A.Pesecką – ne tik alpinistą, bet ir kalnų instruktorių, teisėją. Su juo į pirmąją savo ekspediciją buvo išvykęs tuomet dar jaunas alpinistas M.Leskauskas. Kartu jie buvo ir paskutiniame savo žygyje.
A.Peseckas buvo Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo čempionas, 2007 metais išrinktas Lietuvos metų alpinistu. Jam buvo suteiktas Kalnų tigro vardas.
Negrįžo iš mylimos šalies
Dingusių Lietuvos alpinistų ieškoję gelbėtojai žinojo, kad vienas jų gali būti A.Peseckas. Jis buvo gerai pažįstamas ir Gruzijos alpinistams, ir kalnuose dirbantiems gelbėtojams.
„Jis buvo tiesiog įsimylėjęs Gruziją. Šioje šalyje jis tarnavo sovietų kariuomenėje, o vėliau keliaudavo į ją visais metų laikais: žiemą, vasarą, rudenį, kai vietos ūkininkai imdavo derlių“, – pasakojo alpinistas Paulius Jakutavičius.
Į aukščiausią Gruzijos ir didžiojo Kaukazo viršukalnę Šcharą (5193 m) P.Jakutavičius pirmą kartą kopė lydimas A.Pesecko.
„Buvo smagus laikas ir tikrai buvo gerai trise. Audrius sėdėjo bazinėje stovykloje, su juo palaikėme ryšį kas 3 valandas kopimo metu. Kartais sunku įsivaizduoti, kiek daug reiškia gyvas balsas kitoje ryšio linijos pusėje – ramus, užtikrintas, pokštaujantis. Kai aplink tave debesis, drėgnas, pritemęs“, – apie šią ekspediciją rašė P.Jakutavičius.
A.Peseckas tuo metu buvo po traumos, tačiau net skaudančia koja bandė neatsilikti nuo bendražygių, žygį vis praskaidrindamas kokia linksma istorija. Tąkart alpinistai dėl prastų oro sąlygų viršūnės nepasiekė. P.Jakutavičius į ją sugrįžo dar du kartus. Pastarąjį kartą – šį rugpjūtį.
„Grįžę su bendražygiu planavome užsukti pas Kaune gyvenantį A.Pesecką į svečius. Deja, nespėjome“, – pasakojo P.Jakutavičius.
Nors pastarosiomis dienomis žygeiviai ir alpinistai dalijosi liūdna žinia apie Mažylio žūtį, prisiminė ir skambų jo juoką.
„Niekas daugiau nemoka taip juoktis, kaip jis mokėjo: iš visos dūšios ir visada be stabdžių“, – feisbuke rašė viena jo bendražygių.
Liko medžio skulptūros
A.Peseckas buvo kelių sudėtingų poliarinių žygių dalyvis, tarp kurių ir 1990 metais vykusi ekspedicija Prano Juozapo žemėje, kuri iki šiol vertinama kaip vienas sudėtingiausių kada nors lietuvių atliktų Šiaurės žygių.
Nuo 1998 metų A.Peseckas skynė apdovanojimus Baltijos šalių alpinistų čempionatuose, o 2007 metais, įkopęs į visas 5 aukštesnes nei 7000 metrų buvusios Sovietų Sąjungos viršūnes, gavo Sniegynų tigro titulą.
Ne vienas bendražygis turi ir A.Pesecko medžio dirbinių. Profesionalus stalius juos dovanodavo draugams, o jo sukurtos skulptūros puošia gimtąjį Punios miestelį (Alytaus r.).
Pavojingi būna ir neaukšti
Daugiau kaip du dešimtmečius kalnų turizmu ir alpinizmu besidomintis 57 metų kariškis Gintaras Bagdonas su bendraminčių grupe į Tetnuldį klasikiniu maršrutu įkopė 2017-aisiais.
„Ten yra ne vienas maršrutas, nors aš žinau tik vieną, kuris per pastaruosius metus galbūt irgi keitėsi. Maršrutai, jų sudėtingumas kalnuose labai priklauso nuo metų laiko, orų sąlygų, kurios kalnuose paprastai yra vienas didžiausių iššūkių. Nepaisant prognozių, orų sąlygos kalnuose gali pasikeisti netikėtai, tada tenka keisti planus, prisitaikyti, priimti sprendimus ir atitinkamai veikti“, – aiškino G.Bagdonas.
Anot alpinisto, ne kalno aukštis ir net ne kategorija, kuri atspindi jo sudėtingumą, parodo, kad kopimas bus sunkus. Net gana paprastu laikomas kalnas blogomis oro sąlygomis alpinistams tampa pavojingas. o žmonių yra žuvę ir Tatrų kalnuose, kurių aukštis – vos didesnis nei 2 tūkst. metrų.
Viršūnę pasiekė ne visi
Kai kariškis iš Lietuvos su grupe bendraminčių prieš penkerius metus pasiryžo įkopti į Tetnuldį, orai irgi nebuvo geri.
Gruzijos Svanetijos regione esantis per 4800 metrų iškilęs Tetnuldis laikomas 10-ąja pagal aukštį Kaukazo kalnų viršukalne.
Prieš šturmuodama Tetnuldį devynių žmonių grupė, kurioje buvo ir G.Bagdonas, buvo įsirengusi tris tarpines stovyklas. Išvakarėse prieš kopiant į viršūnę pakilo stiprus gūsingas vėjas, privertęs žygeivius abejoti, ar vis dėlto neteks atidėti planų kopti iki pat kalno viršaus.
Tačiau prašvitus vėjas aprimo ir dalis komandos ryžosi toliau kopti. Tetnuldžio viršūnę pasiekė ir nuo jos sėkmingai nusileido keturiese.
„Pats įkopimas į viršūnę – tik viena žygio dalių. Planuojant žygį daug kas priklauso nuo komandos fizinio ir kitokio pasirengimo, nuo to, kokiu greičiu einama, nuo to, ar jau atlikta aklimatizacija kalnuose, ar dar ne.
Orų sąlygos kartais priverčia keisti visą planą. Tačiau ne visada ir tą planą galima pakeisti, jei, tarkime, esi dideliame aukštyje, o matomumas prastas. Yra daug aplinkybių, nuo kurių kalnuose esi priklausomas“, – kalbėjo G.Bagdonas.
Ketera – klastinga
Kitas patyręs Lietuvos alpinistas 81 metų Vilius Šaduikis pats nėra kopęs į Tetnuldį, tačiau yra buvęs Svanetijoje ir puikiai žino šį kalną.
„Šiaip į jį žiūrint Tetnuldis atrodo paprastas, ne itin stačia ketera. Viršūnė snieguota, yra uolų. Bet ta ketera gali būti apgaulinga – jei krituliai šlapi, greičiausiai ji apledėjusi, dėl to dar pavojingesnė.
Kalnai nenuspėjami. Vieną kartą ta keterėle gali žingsniuoti ir užkopsi be jokių problemų, o kitą kartą, jei ji apledėjusi, kopti sudėtinga.
Ant tos keteros įvyko nemažai tragedijų. Net vietiniams gruzinams ji sudėtinga. Pietų Pamyre net yra viršūnė, pavadinta žuvusiesiems Tetnuldyje atminti“, – pasakojo V.Šaduikis.
Anot alpinizmo veterano, kopti į viršūnę trise nėra įprasta, netgi nerekomenduotina. Manoma, kad geriausia kopti, kai yra vadinamieji du ryšiai – keturi žmonės, pasidaliję po du.
„Alpinistai po tris kopia labai retai, rimtuose maršrutuose iš viso to beveik nedaro, nebent grupėje penki žmonės, tad vienoje jungtyje būna du, kitoje – trys. Bet tokiu atveju trijulė eina pirmosios poros virvės turėklais ir paprastai kopia ne po vieną, o net visi trys iš karto.
Trise ėjimo tempas smarkiai lėtėja. Pavojingoje vietoje lipa pirmas alpinistas, tada – turėklu – antras ir tik kai jis užlipa, kopia trečiasis. Kopiant dviese viskas greičiau – vienas užlipo, tada jau su apsauga kopia antrasis. Trise kopimo laikas pailgėja kone dukart“, – aiškino V.Šaduikis.
Šių metų rugpjūtį Tetnuldyje dėl prasto oro įstrigo turistų grupė. Vienas jų mirė.
2020 m. kovo mėnesį trys turistai iš Italijos Tetnuldyje žuvo, kai juos staiga užgriuvo sniego lavina. Anot pranešimų, italai buvo draudžiamoje zonoje, kai nuo kalnų nuslinkęs sniegas juos palaidojo. Du iš šešių turistų nepatyrė jokių sužalojimų, vienam nustatyti daugybiniai lūžiai, o trys jų mirė.
Tragiškų istorijų Tetnuldyje pasitaiko beveik kasmet.
Aukų sąrašą papildo nelaimės įvairiuose kalnuose
2018 metų vasarį Kirgizijoje žuvo alpinistas S.Saikauskas. Kartu į Tian Šanio kalnuose esančią Laisvosios Korėjos viršukalnę kopęs K.Skrupskelis liko gyvas. Pasiekę viršūnę lietuviai nutarė iš karto leistis žemyn.
Ledo šlaitu K.Skrupskelis judėjo pirmas ir nusileidęs per virvės atkarpą rengė stotį kitam nusileidimui. Po 3 ar 4 sekundžių jis išgirdo bendražygio Sauliaus klyksmą. Jis tiesiog pralėkė pro draugą. Stačiu šlaitu besileidžiančius vyrus skyrė apie 50 metrų. Tuo metu alpinistai nebuvo susirišę virve, tad K.Skrupskelis liko kabėti ant maždaug 400 metrų aukščio ledo sienos.
Likęs be apsaugos priemonių K.Skrupskelis ėmė judėti žemyn. Tai truko apie 12 valandų, bet artėdamas prie ledo sienos pabaigos nuslydo ir jis. Atsibudo sniege. Dešinė koja buvo sulaužyta, kairėje – plėštinės žaizdos nuo alpinistinių kačių, buvo pažeista krūtinės ląsta. Kol sužalotas alpinistas pasiekė žmones, iš viso praėjo 26 valandos.
2016 metų vasarį Slovakijos Aukštųjų Tatrų kalnai pasiglemžė 32 metų E.Juozaičio gyvybę. Alpinistams kopiant uola ištrūko saugos taškas. Krintant vienam alpinistui ištrūko dar du saugos taškai. Apačioje kopęs E.Juozaitis patyrė sunkiausių traumų. Kaunietis mirė ligoninėje.
2016 metų sausį Prancūzijos Alpėse žuvo Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas 52 metų A.Bazys ir M.Jasaitytė. Jie klasikiniu maršrutu pradėjo kopti į Petite Verte viršūnę, tačiau alpinistus kliudė sniego lavina. Nors gelbėtojai atvyko greitai, iš po sniego lietuviai buvo ištraukti jau negyvi. Kartu kopusiam Ž.Minelgai pavyko išsigelbėti.
Netoli vietos, kur 2015 metų pabaigoje žuvo A.Bazys ir M.Jasaitytė, Lietuvos keliautojus nelaimė buvo ištikusi ir 2013 metais. Daugiau nei pusę šlaito įveikusius lietuvių alpinistus užklupo smarki pūga. Patyręs alpinistas E.Markšaitis, virve susirišęs su dviem moterimis, liko kyboti ant uolos.
Telefonu jie visą naktį bandė susisiekti su gelbėtojais, bet ryšys buvo labai prastas. Jie pasikeisdami miegojo ir gėrė karštą arbatą, o rytą sulaukė sraigtasparnio. Kita šlaito puse kopę A.Uleckas ir V.Sedenka namo nebegrįžo. Vienas alpinistų kolegoms parašė SMS žinutę, kad jo porininkas dingo, o jis išsikasė sniego urvą ir slepiasi nuo vėjo.
Urve pasislėpęs vyras dar tris dienas rašė žinutes savo draugams – pranešinėjo, kad jaučiasi gerai, turi maisto ir drabužių, tik baiminosi, jog išseks dujų atsargos. Gelbėtojai žinojo jo buvimo vietą, bet dėl blogų orų jų sraigtasparnis negalėjo pakilti. Po kelių dienų gelbėtojai iš sraigtasparnio pastebėjo tik ryškią mirtinai sušalusio keliautojo striukę.
Šį košmarą išgyvenęs E.Markšaitis žuvo tų pačių metų birželį. Kopti į kalnu žudiku praminto Nanga Parbato viršūnę Pakistane pradėjusį alpinistą kalnų stovykloje nušovė teroristai.
2015 metų liepos 29-osios naktį akmenų griūtis nutraukė keliautojų iš Lietuvos ekspediciją Kirgizijoje, Tian Šanio kalnuose. Žuvo viena iš aštuonių Jonavos klubo „Vedlys“ žygeivių 28 metų B.Bienkunska.
Grupė keturių kilometrų aukštyje buvo įkūrusi laikiną stovyklą. Jauna moteris su dar trimis bendražygėmis miegojo palapinėje, per ją naktį persirito didžiulis akmuo. Jis užmušė B.Bienkunską ir vieną keliautoją nesunkiai sužalojo.
