Dėl kokių priežasčių tapo neįgaliu, Rolandas tiksliai nežino ir, matyt, niekada nesužinos.
Viskas nutiko 1997-aisiais, kai 26 m. vyras užsiėmė prekyba automobiliais, juos pirkdavo Vokietijoje ir veždavo parduoti į Baltarusiją.
Tą vakare Minske kavinėje, buvusioje trečiame pastato aukšte, su pažįstamais baltarusiais jis gėrė kavą. Tie vyrai išėjo, jis liko pabaigti kavos vienas. Sekantis momentas, kurį atsimena – jis atsibudo ant šaligatvio, negalėjo atsikelti ir pamatė, kad iš jo kojos kyšo kaulai. Greit vėl neteko sąmonės ir atsipeikėjo jau ligoninės reanimacijos skyriuje.
Kaip Rolandas sužinojo vėliau po atliktų kraujo tyrimų, jam buvo sugirdyta klofelino (vaistinio preparato, kurio kartais griebiasi nusikaltėliai dėl jo migdančio poveikio), dėl to jis nieko ir neatsimena. Kažkuriuo momentu jis buvo išstumtas pro trečio aukšto langą.
Ir dabar vyras nenutuokia, kas ir kodėl taip padarė – priešų jis neturėjo, grasinimų negirdėjo. Neturėjo ir daug pinigų, piniginėje buvo apie 100 dolerių, tiesa, iškeistų į Baltarusijos rublius, tad piniginė atrodė stora.
„Kalbų girdėjau visokių – ir kad taip pasielgė lietuviai, ir kad baltarusiai, bet tiksliai nieko nežinau. Gal ir buvo galima išsiaiškinti, kas ten nutiko, bet man ne tas buvo rūpėjo – juk gulėjau lūžusiomis kojomis ir sutrupintu stuburu, beveik negalėdamas pajudėti, ir kenčiau baisius skausmus...“, – pasakojo Rolandas.
Maždaug po mėnesio vyras iš Minsko buvo perkeltas į gydymo įstaigą Lietuvoje. Tuo metu jis dar įsivaizdavo, kad pagulės, pakentės ir pasveiks (pasak jo, panašiose situacijose daugelis taip mano), kol galiausiai iš gydytojų išgirdo, kad dėl didelių stuburo pažeidimų tikriausiai niekada nebevaikščios.
„Suprantama, tą išgirdus apėmė visiška neviltis. Kamavo klausimai, už ką, kodėl būtent man taip nutiko... Tie pirmieji metai buvo baisiai sunkūs, prisidėjo ir tai, kad tuo metu negalėjau ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti, beveik vien gulėjau“, – pasakojo vyras.
Iki traumos jis jau turėjo žmoną Loretą ir penkerių metų sūnų Aurimą. Žmonai jis tuo sunkiu metu sakė, kad tegul ji jį palieka – vis tiek nieko gero iš jo nebus. Bet žmona jo ne tik nepaliko, bet ir labai juo rūpinosi ir ragino nepasiduoti.
„Jeigu ne ji, man būtų buvę daug blogiau. Ji mane ragino eiti į žmones, judėti, sportuoti – be jos gal būčiau paskendęs neviltyje, tik gulėjęs ir gailėjęsis savęs“, – pasakojo Rolandas.
Jis sakėsi tik gerokai vėliau supratęs, kad į savigraužą neverta pasinerti ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimųjų – juk ir juos tavo nelaimė labai slegia. O tie klausimai, kodėl įvyko nelaimė ir kas dėl to kaltas, nieko nepakeičia – verčiau galvoti apie tai, kaip gyventi toliau.
Manė, kad jis toks vienas
Būtent žmona ragino Rolandą ne sėdėti namuose, o ieškoti veiklų. „Aš iki tol buvau matęs nebent žmonių su ramentais, žmonių vežimėliuose visai nemačiau, ir pats su vežimėliu pradžioje nedrįsau išeiti iš namų. Visgi palengva suvokiau, kad tokių žmonių yra. Vėliau, kai, žmonos paragintas, maždaug 2000 m. dalyvavau miesto šventėje ir organizavau neįgaliųjų eitynes – pamačiau, kad tokių žmonių yra gana daug“, – pasakojo Rolandas.
Jau netrukus po to, kai tapo neįgaliu, jis ėmėsi vadovauti Žmonių su stuburo pažeidimais asociacijos Alytaus filialui. „Tiesiog buvo įkurta toks filialas, kuris realiai nieko neveikė, ir viena moteris man pasiūlė atgaivinti jo veiklą, žmona įkalbinėjo neatsisakyti – ir aš sutikau“, – pasakojo vyras.
Vėliau jis įkūrė Neįgaliųjų sveikatingumo ir sporto klubą „Alytupis“, kuriam kitąmet sueis jau dvidešimt metų, ir iki šiol jam vadovauja. „Mūsų klube yra 27 žmonės (didžioji jų dalis juda vežimėliuose), ir dauguma tų žmonių tikrai sąžiningai sportuoja“, – pasidžiaugė Rolandas.
Jis pats dar paauglystėje žaidė futbolą, buvo Lietuvos jaunių rinktinės narys, o sėdęs į vežimėlį išbandė ir neįgaliųjų krepšinį, ir lengvąją atletiką, ir stalo tenisą – kol viską nukonkuravo šaudymas iš lanko.
Atrado mylimą veiklą
Pašnekovas pasakojo, kad iki tol buvo kelis sykius girdėjęs bičiulio iš Samaros pastebėjimą, kad pas juos neįgalieji mielai šaudo iš lanko, tad ir Rolandui Lietuvoje vertėtų tai išmėginti, bet jam toks pasiūlymas skambėjo keistai.
O vieną dieną prieš aštuonerius metus feisbukas jam išmetė informaciją apie Alytuje veikiantį klubą „Žaliasis lankas“ – jis jiems parašė, paklausė, ar gali jį priimti į užsiėmimą, nuvyko pabandyti – ir pajuto, kad tas sportas – būtent tai, ko jam reikia.
„Ir pats labai įsitraukiau, ir kitus įtraukiau“, – nusišypsojo vyras.
Šioje sporto šakoje jis turi gražių pasiekimų, iš kurių didžiausias – šiemet pateko į Lietuvos šaudymo iš lanko rinktinę kartu su sveikaisiais (tokie atvejai itin reti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje).
Taigi jis su Lietuvos rinktine dalyvavo Europos čempionate Miunchene (Vokietija), kur jų komanda pasiekė puikų rezultatų – komandinėse varžybose užfiksuoti du pasaulio ir du Lietuvos rekordai. Čempionate buvo šimtai dalyvių, tarp jų, be Rolando, buvo dar du žmonės, anglas ir italė, sėdėję vežimėliuose.
„Labai stengiuosi toliau rimtai treniruotis – mėginsiu patekti į 2024 m. paralimpines žaidynes Paryžiuje. Iki šiol progos jose dalyvauti neturėjau, ir tai jau mano paskutinė galimybė – vėliau iš varžybų reikės trauktis, visgi man jau per 50 m. ir tai nėra pats tinkamiausias amžius varžyboms, bijau, kad tuoj koordinacija pradės silpti“, – prisipažino pašnekovas.
Alytuje kartu su juo dabar yra 5 neįgalieji (4 sėdintys vežimėliuose ir 1 vaikštantis), kurie šaudo iš lankų. Jie treniruojasi kiekvieną darbo dieną po 3 val. Be to, jie du kartus per savaitę biliardą ir vieną kartą lanko bočios (sporto šakos, kur aikštelėje mėtomi odiniai rutuliai) treniruotes.
Kartais prireikia pagalbos
Pasak Rolando, šaudyti iš lanko neįgalieji gali visiškai taip pat, kaip sveikieji, iš esmės jų jėgos lygios. Bet yra vienas sunkumas – jam nelengva susirinkti nuo žolės nukritusias strėles (greitai pavargsta) ir dar sunkiau – ištraukti iš taikinio įsmigusias strėles, mat tam reikia didelės jėgos.
Užtat seniau jis su likimo draugais derindavo savo treniruočių grafikus prie sveikųjų sportininkų ir jų prašydavo, kad padavinėtų strėles. „Jie mums nieko blogo nesakė, bet suprantu, kad jiems tai įgrįsdavo“, – prasitarė pašnekovas.
Užtat dabar jis labai džiaugiasi, kad jam skirtas asmeninis asistentas. Namie vyras tvarkosi neblogai, gali pats ir nuvažiuoti į parduotuvę, bet visgi kartais prireikia pagalbos, kai žmona būna darbe. O svarbiausia, asmeninis asistentas per treniruotes mielai padavinėja jam strėles ir nereikia prašyti kitų pagalbos.
Tiesa, jį ir toliau labai palaiko žmona – per koronaviruso pandemiją, kai galima buvo bendrauti tik su kartu gyvenančiais šeimos nariais, į treniruotes jis vykdavo kartu su Loreta ir strėles padavinėdavo ji.
Neskaitant sporto, yra dar vienas užsiėmimas, kuris labai patinka Rolandui – buvimas su anūkėliu Arijumi, kuriam dabar jau dveji. Ypač berniukui smagu, kai senelis pasisodina jį ant kelių ir jie kartu važiuoja neįgaliojo vežimėliu. Kai vasarą lankininkas visgi rado laiko kartu su šeima išvykti prie jūros, anūkas daug mieliau sėdėjo ne savo, o senelio vežimėlyje.
