Eglė jau beveik 10 metų gyvena Anglijoje, lietuvių emigrantų itin pamėgtame Piterboro mieste, dirba slaugytoja ligoninėje, veda vaikų gimtadienius bei sporto būrelį, užsiėmimus senjorams ir turi gražią šeimą.
Buvo metas, kai Eglė apie emigraciją nė negalvojo. Iš Klaipėdos kilusi moteris su buvusiu vyru gyveno Šakiuose, augino dvi dukrytes, tačiau išsiskyrė.
Po skyrybų ji susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl kurių galiausiai ryžosi emigruoti. Tuomet moteris dirbo slauge Šakių ligoninėje ir gaudavo minimalią algą.
„Vasarą ligoninėje mus išleisdavo mėnesiui atostogų, tuomet pas vieną ūkininką nuo 4 val. ryto skindavau braškes. Jas veždavome į turgų Kaune ir būdavome ten tol, kol viską parduosime. Labai stengiausi užsidirbti, negėriau, nerūkiau, bet buvo labai sunku – tai prireikia malkų (po skyrybų nuomojomės jomis kūrenamą butą), tai žieminių batų, tai dar kažko – o pinigų vis trūksta ir trūksta...“ – pasakojo Eglė.
Tad galiausiai ji, dviejų Piterbore įsikūrusių savo draugių padrąsinta, ryžosi ieškoti laimės svetur. Sako, kad buvo labai baisu, juolab, kad turėjo išvykti ne viena, o kartu su dukrytėmis, kurioms tada buvo 4 ir 9 m., bet visgi iškeliavo, nes tiesiog nematė kitos išeities.
Iš pradžių lengva nebuvo ir Jungtinėje Karalystėje. „Pradėjau nuo darbų fabrikuose, kurie anaiptol nežavėjo. Jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau ne savo gyvenimą ir neretai galvodavau – dieve, ką aš čia darau... Dar labai slėgė kaltės jausmas dėl mažosios dukrelės – ji vis skundėsi, kad pasiilgo tėčio, ir man plyšo širdis, kadangi tai aš ją išvežiau toli nuo jo...“ – pasakojo Eglė.
Pridūrė, kad visą gyvenimą bus labai dėkinga toms dviems draugėms, Irmai ir Rūtai, kurios jai labai padėjo ir dėl būsto (pradžioje nuomojosi namą kartu su viena iš jų), ir ieškant darbo, ir pasirūpinant dukrytėmis.
Tarkim, vienu metu ji dirbo fabrike naktinėje pamainoje po 12 val., dar 1,5 val. trukdavo kelionė į vieną pusę. Iš darbo ji skubėdavo namo, kad spėtų vaikus išleisti į mokyklą, o jos draugė tuo metu jau pindavo jos dukrelėms kasytes, nes pati būtų nespėjusi.
Nuvedusi į mokyklą mergaites Eglė vos kelias valandas pamiegodavo – ir jau turėdavo keltis ir eiti jų parsivesti.
Pats darbas fabrikuose nebuvo labai sunkus ar purvinas, tačiau kolektyvai būdavo nedarnūs ir atmosfera prasta. „Tame fabrike, kur dirbau naktinėje pamainoje, per naktis sverdavom ir pakuodavom daržoves, klijuodavom ant pakuočių lipdukus ir pan. Paskui agentūra, kuri mane įdarbino, perkėlė mane į vištienos fabriką. Įeinu ten ir nežinau, ką daryti – ne visi „supervaizeriai“ (liet. „prižiūrėtojai“ – red.past.) būna geri ir paaiškina naujokams taisykles. Bandžiau klausti kažkokio žmogaus, ką man veikti, pasakė – tu apsimesk, kad dirbi, svarbu, kad laikas eina... Galiausiai susiorientavau, kas ten per darbai, bet jaučiausi kaip pastumdėlė – pradedi daryti vieną dalyką, prižiūrėtojas tave jau siunčia kitur, ir taip nuolatos“, – pasakojo Eglė.
Pamatė daugiau galimybių
Maždaug po metų ji, nors darbe ir jautėsi pastumdėle, svečioje šalyje pasijuto kiek geriau, ir dukrytės mokykloje buvo apsipratusios. „Tada man tarsi akys atsivėrė – susivokiau, kad neturiu visą laiką arti fabrikuose, juk yra ir kitų darbų“, – pasakojo Eglė.
Tuomet ji nuėjo į vieną netoli namų buvusią parduotuvę, prekiaujančią ir lietuviškomis, latviškomis, lenkiškomis prekėmis, ir pasakė, kad norėtų darbo, galėtų dirbti bet ką. Šeimininkas atsakė, kad darbo ras – ir jau po kelių dienų Eglė pradėjo dirbti pardavėja.
„Man buvo didžiulis palengvėjimas vien dėl to, kad iki fabriko buvo 1,5 val. kelio, o iki parduotuvės – 5 min., taigi susitaupydavo laiko ir draugiau jo galėjau skirti vaikams. Ir aplinka parduotuvėje buvo geresnė, smagu, kad vis užsukdavo lietuvių“, – pasakojo moteris.
Dirbdama parduotuvėje ji susipažino ir su savo būsimu vyru Ruslanu, taip pat atvykusiu iš Lietuvos.
„Apsipirkdamas jis mane kartą, kitą pakalbino, taip pat pasisiūlė į draugus feisbuke. Kažką atsakydavau, bet didesnio dėmesio į jį nekreipiau ir apskritai nebuvau nusiteikusi megzti naujų santykių. Jis buvo išsiskyręs ir turi sūnų, mano jaunesnės dukros bendraamžį. Mano dukra po mokyklos turėdavo porą valandų pabūti su manimi parduotuvėje, kol baigsiu darbą – o jis pasisiūlė ją kartu su savo sūnum nusivesti į parką pažaisti. Kažkodėl sutikau, nors kitiems klientams savo vaiko tikrai nebūčiau patikėjusi.
Tada Ruslanas atsiuntė man nuotraukų, kaip vaikai parke valgo ledus, gražiai žaidžia, ir aš pagalvojau, kad jis – geras žmogus. Taip jis ir užverbavo mane per vaikus“, – nusijuokė Eglė.
Jiedu susipažino prieš septynerius metus ir netrukus tapo pora, kartu augina sūnelį, kuriam dabar 3,5 m., na, o vestuves planuoja atšvęsti ateinančių metų vasario mėnesį.
Beje, Eglė gražiai sutaria ir su buvusia savo vyro žmona, jo sūnus iš ankstesnės santuokos neretai svečiuojasi jų namuose.
Naują veiklą įkvėpė karantinas
Naują meilę atnešęs darbas parduotuvėje vėliau ėmė Eglės netenkinti. Pasirodė, kad šeimininkai, pradėję darbuotoja pasitikėti, linkę jai užkrauti vis daugiau darbų – ir prekių priėmimą, ir apskaitą, na, o alga lieka ta pati.
Su darbu parduotuvėje po poros metų atsisveikinusi Eglė susimąstė, kad gal jai pavyktų įsidarbinti ligoninėje, kaip kad buvo Lietuvoje. Kreipėsi dėl darbo ir buvo priimta. „Pasirodo, reikia tik bandyti, ir galimybių atsiranda“, – pastebėjo lietuvė.
Ligoninėje ji dabar dirba tris vakarus per savaitę (ten daugiausia tvarko operacines), o likusį laiką skiria šeimai ir naujoms veikloms, kurių netikėtai susirado per pandemiją.
Eglė jau seniai gyveno aktyviai, vis sportuodavo ir bendraudavo su kitais sportuoti mėgstančiais Piterboro lietuviais.
„Per karantiną jautėmės užsisėdėję namie, tad vieną dieną, kai jau buvo galima susitikti, bet vaikų būreliai dar neveikė, su vyru surengėme tokį pasibuvimą vaikams parke, apie kurį pranešėme feisbuke – ten sportavome ir aktyviai leidome laiką. Buvo smagu, apsilankė nemažai vaikų su tėvais (vien lietuviai), kurie norėjo susitikti vėl ir vėl. Su vyru susigriebėme, kad reikia greičiau organizuotis leidimus, kad galėtume oficialiai organizuoti užsiėmimus vaikams“, – pasakojo pašnekovė, dabar du kartus per savaitę dirbanti vaikų trenere.
Atsirado ir dar viena su tuo susijusi papildoma Eglės veikla – vienai sporto šventei, kad būtų smagiau, ji su vyru nusipirko ančiuko Donaldo ir peliuko Mikio kostiumus ir linksmino vaikus. O paskui pradėjo gauti žinučių, kad lietuviai nori juos pasikviesti į vaikų gimtadienius.
„Iš to ir šiek tiek uždirbame, ir smagiai praleidžiame laiką. Mano vyras santūresnis, bet įsijaučia ir jis, o grįžę namo kiekvieną kartą kalbamės apie tai, kaip sekėsi, ką kitą kartą galėtume daryti geriau“, – pasakojo pašnekovė.
Visgi norisi į Lietuvą
Darbo ligoninėje ir su vaikais energingai lietuvei neužteko – ji susimąstė ir apie tai, kad Piterbore yra senjorų lietuvių, kuriems galbūt trūksta veiklos (ir ji pati kiekvieną rudenį šaltajam sezonui atsiveža pas save tėtį).
Tuomet pasitarė su viena aktyvia Piterboro lietuvių bendruomenės nare Snieguole ir ši parašė projektą. Gavusi šiek tiek finansavimo Eglė ėmėsi organizuoti užsiėmimus senjorams, kur kartu ir sportuoja, ir eina į žygius, ir tiesiog pasišneka prie arbatos puodelio.
Nuolat susirenka po keliolika senjorų, kurie tais susitikimais labai džiaugiasi, nes daugelio jų vaikai daug dirba ir jie jaučiasi vieniši. Tuos, kurie labai nori susitikti, bet neranda galimybių atvykti patys, Eglė net atsiveža savo automobiliu.
„Dabar projekto finansavimas jau baigėsi, bet veiklą tęsiame neatlygintinai, nes matau, kad ji tikrai reikalinga (jei pasiseks, rudenį vėl gausime finansavimą). Be to, labai smagu, kad tautiečiai mielai prisideda prie senjorų komandos veiklos. Tiesiog sulaukiu žinučių, kad kažkas nori atvežti geriamojo vandens, padovanoti tortą ar pan. – esu labai dėkinga visiems, kurie mus paremia“, – sakė emigrantė.
Dabar ji vis pagalvoja, kaip gerai būtų, jei ir kitur emigracijoje atsirastų vietų, kur senoliai galėtų susiburti, pabendrauti ir nesijaustų vieniši bei realizuotų save.
Visgi jai su šeima labai norėtųsi grįžti į Lietuvą. Netgi buvo tam pasiryžę ir ruošėsi išvykti, o tada prasidėjo pandemija ir Anglijoje likti buvo finansiškai saugiau.
„Dabar vėl gaila išvažiuoti, nes darbas su vaikais ir veikla su senjorais man labai mielas širdžiai. Be to, kalbama, kad kovido atvejų vėl daug ir gali būti naujų ribojimų – tad dabar mes, kaip turbūt ir daug kitų emigrantų, esame linkę tiesiog stebėti situaciją“, – sakė Eglė.
