Smalsumo vedama į modernaus ir šiuolaikinio meno MO muziejų Vilniuje nuėjau tik dėl Š.Saukos triptiko „Mamai“. Parodose šis tapytojas – retas svečias, tad nors eksponuoja ir vieną kūrinį, reikėtų jį pamatyti. Meno kūrinys greičiausiai nebus įtrauktas į kitų paveikslų seriją, jis taip ir keliaus į parodas vienas.
„Apie šitą paveikslą ypač nenoriu kalbėti“, – tarstelėjo tapytojas.
Tai, ką svarbaus norėjo pasakyti, menininkas visada savo kūriniu ir palieka jį suprasti žiūrovui. Tiksliau sakant, žiūrovui palikta pasiimti tai, ką pamatys.
Meno kūrinyje motina – centrinė figūra. Lituanistė R.Saukienė sūnaus paveiksle iškėlusi ranką. Deja, šis kūrinys sukurtas po mamos mirties, nors gyvendama Vilniuje ji atidžiai sekė sūnaus, įsikūrusio Zarasų rajone, Dusetų apylinkėse, kūrybą iki paskutinio savo atodūsio.
Tai išskirtinė proga parodoje panagrinėti, kokią mamą matė tapytojas?
Ogi puikiai įterptą į jo nuogų personažų draugiją, juk nuogaliai pasikartoja per visą kūrybą. Bet mamos apnuoginta tik ranka, tarsi pasąmoningai kontroliuojanti ar globojanti vienturtį sūnų.
Š.Saukos beveik niekam nepavyko perprasti, nebent R.Saukienei tai sekėsi padaryti. Todėl po mamos mirties sūnus ją stebėtinai greitai nutapė.
R.Saukienė anapilin iškeliavo 2021 metų lapkričio 1-ąją, per Visus šventuosius, o Šarūno kūrinys į muziejų atkeliavo 2022-ųjų rugpjūčio 24 dieną. Čia jis kabos iki spalio 3-iosios.
Vis atitolstu nuo drobės, bet vėl priartėju, palyginu, kaip iš skirtingo atstumo atrodo spalvos, kompozicija, juk vienu ir kitu atveju net menininko mama vis kitaip nušvinta.
Bandau suprasti, kad tik nuo atstumo priklauso, ar centrinė figūra pavaizduota kaip paveikslo ašis, apie kurią sukasi kitų nuogų herojų gyvenimas, ar kaip šalutinė, viską stebinti, galbūt šiek tiek kontroliuojanti situaciją.
Nors menininkas nėra greitas tapydamas, gimdytojos mirtis uždaro būdo kūrėją įaudrino ir privertė skubiau nei bet kada anksčiau išlieti savo skausmą, kančią, sumaištį.
Stengiuosi nepraleisti Š.Saukos parodų, bet kaip niekada anksčiau tiek daug negalvojau apie tapytojo artimuosius, juolab iš jų pažinojau tik šviesaus atminimo jo tėvą Donatą Sauką (1929–2015), buvusį Vilniaus universiteto profesorių.
Mintyse sukosi guvaus žilaplaukio profesoriaus frazė, ištarta prieš pradedant paskaitą išvydus dvi nuliūdusias, tarsi žemes pardavusias studentes: „Ar jūs nepavargstate nuo savo rimtumo?“
Iš šelmiškos tautosakos tyrinėtojo šypsenos, lieknų veido bruožų ir kūno sudėjimo sūnus panašus į tėvą.
Š.Sauka turi ir humoro jausmą, jį greičiausiai bus paveldėjęs taip pat iš tėvo.
D.Saukos realistinį portretą sūnus nutapė 1986 metais, gerokai anksčiau negu motinos. „Tėvo portretas“ atsirado profesoriui dirbant akademinį darbą Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje, todėl nenuostabu, kad drobėje tėvas vaizduojamas rašantis rankraštį. Meno kūrinyje nėra jokių fantastinių elementų, kurie būdingi beveik visai tapytojo kūrybai.
„Tėvo portretą“ galima rasti Š.Saukos meno albume. Šį kūrinį, kaip ir nemažai kitų Šarūno darbų, įsigijo meno kolekcininkas Edmundas Armoška.
„Artimieji nuolatos patenka į paveikslus“, – patikino Š.Saukos dukra menotyrininkė Monika Saukaitė.
Š.Saukos kūryboje jau galima išvysti kone visus jam brangius žmones: drobėse išliko jo šviesaus atminimo tėvai, sūnus Mykolas ir dukra Monika vaikystėje, žmona, taip pat tapytoja, Nomeda Saukienė įvairiais gyvenimo etapais, du vaikaičiai. Tikėtina, kad bus ir paveikslas su trečios Monikos atžalos atvaizdu. Bet jo teks palūkėti, nes kūrėjo anūkė gimė prieš tris mėnesius.
Paveiksluose daug veikėjų, jie dažniausiai yra kokie nors konkretūs asmenys, net ir pats save Š.Sauka tapė. N.Saukienė vyro drobėse nebūtinai bus N.Saukienė, jos veidas gali būti „priklijuotas“kokiai nors vyro figūrai.
Tėvų meilė įsižiebė universitete
- Vilniaus universiteto lituanistė, ilgametė „Vagos“ leidyklos redaktorė, vertėja, profesoriaus D. Saukos žmona R.Saukienė buvo ir vyro bendradarbė, kruopščiai redagavusi jo akademinius darbus. R.Saukienė buvo patyrusių redaktorių ir vertėjų Dominyko Urbo, Aldonos Liobytės mokinė ir kolegė.
- Ji redagavo daugelį „Lituanistikos bibliotekos“ serijos knygų: Martyno Mažvydo tomą „Pirmoji lietuviška knyga“, 2 tomus, skirtus Motiejaus Valančiaus raštams, Simono Daukanto raštų dvitomį, Jono Basanavičiaus „Rinktinius raštus“, Juozo Andziulaičio-Kalnėno „Raštus“, Vinco Pietario „Rinktinius raštus“. Taip pat tris pirmuosius „Lietuvių liaudies dainyno“ tomus: „Vaikų dainos“ (I t.), „Vestuvinės dainos“ (I t.), „Karinės-istorinės dainos“ (I t.) bei Simono Daukanto „Žemaičių tautosakos“ dvitomį.
- Ypač džiaugėsi sudariusi knygą bičiulei atminti: „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai“ (1995).
- Lietuvių vaikai ir dabar skaito jos į lietuvių kalbą išverstas knygas: Astridos Lindgren „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, Oscaro Wilde’o „Laimingąjį princą ir kitas pasakas“.
- Profesorius D.Sauka paliktuose atsiminimuose rašė: „Aš susiradau savo sielai artimą žmogų ir nuo šiol pasaulį matau jau kitomis akimis – lyg ir erdvesnį, didesnį, skambesnį. Draugystė, perauganti į meilę, apdovanojo dviguba pajautų galia. Mudviejų pažintis – dar gimnazistinė. Bet Telšiuose aš nepriklausiau kūrybiniam būreliui, kurio žvaigždė ji buvo: poetė, susilaukusi triukšmingų aplodismentų ir rūsčios, neigiamos rajono partijos sekretoriaus rekomendacijos stojant į universitetą, už žvarbius Rytų vėjus eilėraštyje, perskaitytame miesto salėje surengtame literatūros vakare. Tik iš tolo, slampinėdamas pasieniais, stebėdavau ją ir gimnazijos šokių salėje, kai ji kaip ant sparnų sukdavosi, skriedavo, [kurdama] valso sūkuringas figūras. O štai nuo antro kurso su nuostaba ėmėme suvokti, kad draugų būryje mudu turime daug ką tik vienas kitam pasakyti. Kad jos gyvų žiburiuojančių akių žvilgsniu nuo šiol esu kas žingsnis palydimas. Kad besiplaikstanti jos raudona suknelė ir neklusnios garbanos lyg tiesaus, nepriklausomo būdo simbolinė manifestacija siunčia tik man įspėjamus paslaptingus jausmų signalus.
Mudu kreziškai vienas kitu turtingi. Ir dar vis neatsidžiaugiam pažinto netikėto artimumo svaiguliu. Viešumoje mums jokio reikalo afišuotis ilgesingais žvilgsniais ir pakuždų paslaptimis. Tiktai vėlai vakare Žvėryne, Blindžių gatvele, pareiname ranka rankon, kaip jausmų neslepiantys įsimylėjėliai. Trejus metus mudu taip. Vienas ir antras dirbame. Ji – kad padėtų ištekėjusiai ir vaikelio susilaukusiai seseriai, su kurios šeima kartu gyvena. Dirba laborante Aukštojoje partinėje mokykloje.
Ir aš kasdien vėlų vakarą ateinu laukti, kada užges šviesa jos trečio aukšto lange, kad galėčiau palydėti namo, vis prieš tą pačią sankryžą žingsnį stabdydamas ir bučiniais apipildamas. Studijoms baigiantis artimų draugų būrelyje tos pačios Blindžių gatvelės namuko palėpėje buvo atšvęstos mudviejų vestuvės...
Mums buvo reikalingi didesni, ne vienadieniai tikslai, juk buvome tie knyginiai idealistai, kurie veržiasi apglėbti pasaulį. Tarnauti kitiems, aukotis. Gyvenime išsiilgę herojinio mosto, kaip galėjome apsiriboti savanaudiška laime tarp keturių sienų.“
Kūriniai – muziejuose ir privačiose kolekcijose
- Š.Sauka – vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų. Jo kūriniai žiūrovus traukia keistais siužetais ir vaizdų turtingumu. Tuo pat metu šiurpina nutapytais realistiškai pasenusiais, kartais sužalotais kūnais, fantasmagoriškomis scenomis.
- Menininko kūriniuose – pragaro, rojaus ir skaistyklos scenos. Į jas įpinami ir tikrovės atspindžiai: tikros šiuolaikinės ar istorinės asmenybės, kasdienės buities ir asmeninio gyvenimo detalės. Tokiu būdu dabartis supinama su praeitimi. Intensyvių spalvų Š.Saukos paveikslai panašėja į haliucinaciją ar košmarą.
- Š.Saukos kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
- 1989 metais tapytojas įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Tautosakos tyrinėtojas D.Sauka šią premiją pelnė kone dešimtmečiu vėliau negu sūnus – 1998 metais.
