Į Madeirą Rytis kviečia ir kitus – pradėjo rengti ten retritus (atsitraukimo nuo kasdienybės ir dvasinio tobulėjimo praktikas) ir siūlo išmokti susidoroti su neigiamais jausmais, kurių pats sakosi beveik nebejaučiąs – jei kažkas viduje dabar ir sukirba, žino, kaip iškart to atsikratyti.
Rytis kilęs iš Platelių (Plungės raj.), jis nuo vaikystės mėgo gamtą ir laisvę, kartais bėgdavo iš pamokų, kad galėtų pažvejoti ar paklaidžioti miškais.
Po mokyklos baigimo išvyko į Kauną, pradėjo studijuoti rinkodaros specialybę, bet pajuto, kad ši ne jam skirta, juolab, kad jautė, jog vėliau norėtų dirbti sau, o ne viršininkui.
Studijas Rytis metė, bet liko gyventi Kaune ir nusprendė pats mokytis socialinio marketingo meno ir pamažu, pasimokęs iš savo klaidų, įvaldė feisbuko reklamą. Turėjo gana pelningą elektroninės komercijos verslą.
„Nuo vaikystės turėjau didžiulę svajonę nuvykti į Havajus, ir būdamas dar visai jaunas padariau tai! Rodos, išpildžiau visas savo materialias svajones ir tada visą savo dėmesį galėjau skirti kitiems dalykams. Paskui per porą metų dėl neteisingų investicijų praradau beveik visus pinigus ir gyvenimas vėl prasidėjo iš naujo. Buvo gaila, buvo sunku, buvo nevilties, bet taip pat – naujo nuotykio pradžia. O žemaičiai niekada nepasiduoda!“, – dalinosi Rytis.
Be to, metęs studijas jis netikėtai tapo šokių mokytoju. Dar studijuodamas lankėsi renginyje, kur jam labai patiko viena mergina, šokusi salsą. Dėl jos ir nuėjo į šokių pamoką, o ten pajuto, kad jam labiau rūpi pats šokis nei toji mergina.
Pramokęs šokti salsą, viename vakarėlyje susižavėjo kitu šokiu – kizomba. Tai jausmingas iš Afrikos kilęs porinis šokis su sąlyginai nesudėtingais žingsneliais ir smagia muzika. Vaikinas ėmėsi ieškoti kizombos mokytojų, bet paaiškėjo, kad Kaune to niekas nemoko – tik Vilniuje buvo jos mokytojai Giedrė ir Šarūnas.
Rytis entuziastingai pradėjo mokytis pas juos privačiai, jam puikiai sekėsi ir tada sulaukė mokytojų pasiūlymo tapti kizombos mokytoju Kaune.
„Per pirmą pamoką buvo labai nedrąsu, net kojos drebėjo, bet jaučiau didelį entuziazmą imtis šio darbo ir nepasiduoti“, – prisiminė Rytis.
Po kurio laiko jis pradėjo draugauti ir tapo pora su viena savo šokių mokine, Diana. Keletą metų jiedu ir dirbo kartu.
Vidinis balsas kvietė į kelią
Ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose sekėsi gerai, bet prieš kelis metus atsirado stiprus jausmas, kad kažko trūksta, kažkas nebaigta – norėjosi kažkur lėkti, pamatyti ir atrasti kažką naujo.
„Su drauge abu jau jautėme, kad dabar mums metas pasukti skirtingais keliais, o mane viduje, rodos, kažkoks galingas balsas tik ir šaukė leistis į kelionę: „Ryti, jau laikas!“ – prisiminė pašnekovas.
Taip 2018 m. jis iškeliavo keliems mėnesiams į Egiptą, paskui – į Indoneziją ir į Balį.
Nedideliame Balio kaimelyje užklupo karantinas – lietuvis buvo vienintelis turistas tarp gal 100 vietos gyventojų. Supo labai graži gamta, bet buvo neaišku, ar išvykęs į didesnį miestą galės sugrįžti atgal, taigi ten ir pasiliko. Ir turėjo daug laiko pamąstyti apie save bei gyvenimą ir labiau įsiklausyti į savo širdies balsą ir vidų.
„Įvairiomis dvasinėmis praktikomis domėjausi ir seniau, o Balyje tam turėjau ypač daug laiko – badavau, detoksikavausi, ilgai gyvenau be telefono ir kompiuterio ir vis galvojau apie savo jausmus. Tų jausmų tuomet buvo daugybė – nuo vienatvės, liūdesio, nuobodulio iki džiaugsmo ir euforijos. Jau ir seniau domėjausi tuo, kaip galima išgyventi sunkius mus slegiančius jausmus, tarkim, pyktį ar kaltę, bandžiau tai daryti kad ir garsiai rėkdamas ar daužydamas pagalvę, bet man tai netiko. O Balyje ištobulinau savąją sistemą, kuri tinka ir kitiems ją išbandžiusiems žmonėms“, – pasakojo Rytis.
Savo atradimais jis ėmė dalytis su kitais ir pradėjo vesti nuotolines jausmų sesijas, o paskui – ir retritus, ir tikina, kad yra žmonių, kuriuos jo atradimai labai teigiamai veikia.
Nauja draugė ir naujas gyvenimas
Kai jau buvo galima keliauti, Rytis trumpam grįžo į Lietuvą, pagyveno vienas nedideliame namelyje Giruliuose, toliau gilinosi į save. Be to, susirado draugę – Violetai jis dar būdamas Balyje vedė asmenines sesijas, jiedu susibičiuliavo, o kai jam grįžus į Lietuvą susitiko gyvai – netruko tapti, jo žodžiais tariant, geriausiais neišskiriamais sielos draugais.
Po kurio laiko vyrukas pajuto, kad vėl norisi kažkur keliauti – ir patraukė į Madeirą, šįkart kartu su drauge (saloje jau buvo lankęsis seniau ir širdis pasakė, kad norisi sugrįžti).
Jiedu nusipirko bilietus į vieną pusę – ir štai jau beveik metus gyvena Madeiroje, o atgal grįžti minčių dar nekyla.
Aplink visuomet šilta, gražu, daug gardžių vaisių. Pastarieji tikrai aktualūs, kadangi jiedu valgo beveik vien vaisius bei daržoves – ne vienerius metus su maistu eksperimentavęs Rytis atrado, kad tokia mityba jam tinkamiausia, o ir draugei tai patinka. Tik kartais dar užkanda duonos ar riešutų, kai dirba su daugiau žmonių.
Pasak vyro, iš vaisių gaunamos energijos tikrai pakanka – taip mažiau jėgų išnaudojama virškinimui ir savijauta būna puiki. Būna, jiedu per dieną nueina ir 50 km.
Pora visą Madeirą išvaikščiojo skersai ir išilgai (jos plotas – 741 kv. km) atrado ir puikių turistų aplenkiamų kampelių. Nors vaikščioti, kad saloje pamatytum kažką gražaus, nebūtina – galima tiesiog gulėti hamake šalia namų ir žavėtis kalnais, stebėti, kaip iš jų pateka saulė.
Nebejaučia nerimo dėl ateities
Kiek pasidžiaugę gyvenimu Madeiroje Rytis su Violeta sumanė joje rengti retritus kitiems lietuviams. Kviečia juos savaitei atvykti į salą, apsistoti savo nuomojame name, valgydina šviežiais vaisiais ir daržovėmis, salotomis, sultimis, kokteiliais, ir beveik viskas tiesiai nuo medžio. Tie žmonės, kuriems atrodo, kad to nepakanka, gali patys papildomai įsigyti norimo maisto.
„Mes su grupe labai daug vaikštome (žmonės stebisi, kad Madeiroje lengva nueiti tokius atstumus, kurie Lietuvoje atrodytų neįveikiami), maudomės kalnų kriokliuose ir vandenyne, būna ir šokių pamokėlės, ir grupinės jausmų sesijos, ir kitokios praktikos. Tai tinka ir tiems, kurie ieško savęs, ir tiesiog žygius mėgstantiems žmonėms. Čia jie paprastai patiria daug vidinių transformacijų, atradimų ir grįžta namo pasikeitę ir lengvesni, su mažiau naštos ant pečių“, – aiškino Rytis.
Taip pat jis veda nuotolines jausmų praktikas Lietuvoje esantiems žmonėms.
„Lektoriumi, asmeninio tobulėjimo treneriu ar dar kažkaip savęs nevadinu – tiesiog esu žmogus, visą savo laiką skiriantis darbui su savimi, turintis ir atradęs žinių, kurios gali praversti ir kitiems“, – aiškino Rytis.
Pridūrė, kad išmokęs dirbti su jausmais aplinkui mato vis mažiau sunkumų ir daugiau grožio – juk mus slegiančios emocijos iškreipia požiūrį į realybę.
Bet ar jo neslegia nerimas dėl ateities? „Daugiausia gyvenu šia diena ir nerimo dėl ateities nebejaučiu. Jau įsitikinau, kad kai klausausi savo širdies ir einu vedamas jos balso, viskas susidėlioja tinkamai ir visi reikiami resursai atsiranda!“, – teigė pašnekovas.
Ir pridūrė, kad pragyventi Madeiroje įmanoma dar pigiau nei Lietuvoje.
Gal pavyks atsikratyti blogo jausmo?
Iš savo ištobulintos jausmų paleidimo technikos Rytis jokios paslapties nedaro ir mielai pasidalija ja su skaitytojais – pasak jo, nors tai geriau veiktų individualioje sesijoje, gali suveikti ir praktikuojant vienumoje. Štai kaip, pasak jo, galite atsikratyti jus slegiančių jausmų – pykčio, liūdesio, pavydo ar dar kažko.
Ramiai ir patogiai atsigulkite. Rankas padėkite delnais žemyn taip, kad jos neliestų kūno, kojos taip pat neturi prie kažko liestis. Ant akių būkite užsirišę raištį ar kažkuo jas užsidenkite. Visiškai nejudėkite.
Pabandykite savo viduje užčiuopti jums ramybės neduodantį jausmą – jis gali pasireikšti kad ir sunkumu krūtinėje ar maudimu skrandyje. Nukreipę savo dėmesį į tą vietą, „pagaukite“ tą jausmą ir į jį susikoncentruokite.
Tikriausiai pajusite, kaip jis kažkur kyla, juda, plečiasi, o vėliau gal netgi apima jus visą. Tai gali būti nemalonu, bet nieko su tuo pojūčiu nedarykite – tiesiog stebėkite ir leiskite jam būti. Galiausiai (gal po 10–20 min.) tas jausmas ims po truputį sklaidytis, apims palengvėjimas ir ateis lengvų šviesių minčių.
Pasak Ryčio, po tokios praktikos viduje tikrai palengvėja, ir tai galima nuolat kartoti, kol „išgaudysite“ įvairius, kad ir iš vaikystės atėjus neigiamus jausmus – kai juos išjaučiame, užuot gniaužę savyje, jie pasitraukia ir mūsų nebeslegia.
„Palengvėja, kaip nusimetus sunkią nešamą naštą. Nuo savo jausmų mes nuolat bėgame, lekiame, juos užgeriame ar užrūkome, o reikėtų sustoti, įsiklausyti į save, juos išgyventi, ir pasijustume geriau“, – dėstė Rytis.
Bet kaip konkrečiau tai veikia realiame gyvenime? „Tai veikia įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, yra koks nors bendradarbis, kuris jus galbūt kažkada jūs įžeidė ir jį pamatę kaskart susijaudinate, susierzinate. Tas bendradarbis tiesiogiai jums įtakos nedaro – prabunda jūsų viduje esantys jausmai. O pagal mano siūlomą metodiką tą jausmą išjautę, kitą kartą tą bendradarbį pamatę nieko blogo nepajusite, gal jis netgi pasirodys jums simpatiškas“, – tikino Rytis.
