Išskirtinumus jautė visada
Nors oficialią diagnozę gavo tik 2018 m., dr. Kristina visuomet jautė esanti kitokia nei aplinkiniai. Įtarimai dėl Aspergerio sindromo padidėjo tada, kai dėl sveikatos sutrikimų niekaip nepavyko rasti kitos tinkančios priežasties.
„Iki tol turėjau labai daug sveikatos problemų, kurios trukdė man gyventi. Tai buvo daugiau psichosomatinės problemos, kurios veikė per kūno skausmus, nuovargį. Kadangi neatsirado kažkokių kitų ligų, kurios galėtų tapti to priežastimi, atkreipiau dėmesį į psichosomatiką, kuri atvedė prie Aspergerio sindromo“, – pasakojo ji.
Tiesa, išsitirti dėl šio sutrikimo moterį paskatino ir bičiulis, turintis tą pačią diagnozę. Kristina sakė, kad Aspergerio sindromą turintys draugai dažnai vieni kitus diagnozuoja dėl to, kad panašius į save asmenis jiems atpažinti tiesiog daug paprasčiau.
„Tada beliko tik išsitirti ir pavadinti daiktus tikraisiais vardais“, – sakė Kristina.
Nors pati jau kurį laiką jautė ne tik sveikatos sutrikimus, bet ir kitus išskirtinumus, moteris sakė, kad aplinkiniams jos diagnozę pastebėti iš pirmo žvilgsnio yra sunku. Pašnekovė aiškino, kad moterys, kitaip nei vyrai, lengviau geba prisitaikyti prie aplinkos ar net apsimesti, kad yra neurotipiškos.
Taip pat pašnekovė neslėpė, kad Aspergerio sindromas turi ir savų pliusų. Kristinos atveju tai yra geras loginis mąstymas, gebėjimas greitai perprasti ir analizuoti informaciją bei mokytis naujas kalbas. Privalumu ji įvardijo ir galimybę kopijuoti kito žmogaus elgesį taip suprantant, kaip dera elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Persekioja mokykloje patirtos traumos
Trims iš keturių Kristinos vaikų taip pat yra nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Nors moteris džiaugiasi, kad jiems mokykloje nekilo sunkumų, tačiau pati savo mokyklos laikus prisimena su nuoskauda.
Moteris pasakojo, kad prieš daugelį metų tokių diagnozių kaip Aspergerio sindromas tarsi nebuvo, o vaikai su tam tikrais socialiniais ar mokymosi sutrikimais būdavo laikomi tiesiog kvailais.
„Man pačiai labai trūko socialinių įgūdžių. Aspergerio mergaitės dažnai kopijuoja tą, ką mato, ir jeigu nemato gero pavyzdžio, tada kopijuoja blogą. Mano pačios problemos mokykloje turbūt nuo to ir prasidėjo.
Dabar vaikams yra daug lengviau, nes jie turi diagnozę ir į juos yra žiūrima visai kitaip. Mano mokyklos laikais „nebuvo“ tokių sindromų. Buvo tik neprotingi vaikai, kvailiai. Taip mes ir buvome vadinami.
Iš tiesų, tokie pedagogai nepasikeitė iki dabar. Turbūt, jei susitikčiau dabar kokį nors savo mokytoją, jis galvotų, kad „kvailiui pasisekė“ ir palankiai susidėliojo gyvenimo aplinkybės, o galėjo būti ir kitaip“, – kalbėjo pašnekovė.
Kristina, pokalbį pradėjusi nuo džiaugsmingų naujienų apie neseniai apgintą disertaciją, sakė, kad visus savo pasiekimus jai kartais suvokti dar yra sunku būtent dėl skausmingų praeities patirčių. Dėl savo išskirtinumo kurti vaidmenis moteriai kartais prireikia ir keleto dienų, kad suprastų, jog visa tai jau praeityje.
„Aš bet kokiu atveju gyvenime jungiuosi į kokį nors vaidmenį. Pakliuvus į kokią nors situaciją, kuri man, mano psichikai jau yra pažįstama, aš automatiškai grįžtu į vaidmenį, kuriame buvau anksčiau.
Jeigu aš kažkada buvau mokykloje nuskriaustas vaikas, tai pamačiusi mokyklą, nesvarbu, savo ar ne savo, aš ir vėl pasijausiu tokiu vaiku. Tas vaidmuo būna toks stiprus, kad man reikia kelių dienų tam, kad aš atsigaučiau ir suprasčiau, kad aš dabar esu mokslininkė, jau šešis metus dėstau paskaitas anglų kalba, vadovauju verslui ir pan. Tos traumos lieka labai ilgam“, – atvirai pasakojo moteris.
Aplinkinių nekaltina
Moteris atviravo, kad aplinkiniai išgirdę jos diagnozę dar labiau susidomi ir nori bendrauti daugiau, tačiau dažnai tas bendravimas ilgai netrunka – dėl specifinių bendravimo taisyklių žmonės ilgainiui tarsi „atsisijoja“.
„Ilgainiui nelieka bendrų interesų, bendrų temų pokalbiams ir pan. Aš negalėčiau būti grupėje moterų, kurios plepa apie vadinamus „moteriškus dalykus“. Man jie paprasčiausiai nesuprantami ir neįdomūs.
Kitas dalykas, kuris atitolina nuo žmonių yra tai, kad mums bendraujant turi būti labai aiškios bendravimo taisyklės. Mūsų bendravime yra arba gerai, arba blogai – nėra jokio pilkumo. Dėl to mes galime kartais netyčia įžeisti, per daug tiesmukiškai ką nors pasakyti ir pan. to net nenorėdami“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors pagrindiniai streso dirgikliai Aspergerio sindromą turintiems žmonėms yra šviesa, garsas, stiprūs kvapai ir asmeninė erdvė, tačiau Kristina niekada nesitiki, kad patogią jai aplinką sukurs aplinkiniai. Tiesa, moteris sako, kad visuomenės įpročiai karantino metu gyvenimą tikrai palengvino.
„Tokios pagalbinės priemonės, kaip akiniai, ausinės ar pan., yra mūsų reikalas. Aš pati galvoju, ar man reikia pasiimti ausines einant į parduotuvę, o ne parduotuvės vadovai turi galvoti, kad man gali būti per garsi muzika.
Vis dėlto mums buvo visai nebloga koronaviruso pandemijos situacija, kai itin atidžiai buvo laikomasi asmeninės erdvės. To atstumo žmonės nėra linkę laikytis, todėl per karantiną mums buvo gana gerai“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, ar visuomenės požiūris į autizmo spektro sutrikimą turinčius asmenis yra neigiamas, Kristina džiaugiasi – aplink tokių žmonių nėra. Vis dėlto moteris pabrėžia, kad jos nuomone patogumais ir prisitaikymu reikia rūpintis patiems, o ne laukti reakcijos iš kitų.
„Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes prisitaikysime. Niekas neturi stengtis padaryti mums patogios aplinkos, mes patys esame atsakingi už save ir savo vaikus. Kol mes to nesuprasime, tol mums visuomenė ir atrodys priešiška“, – įsitikinusi ji.
