Viešosios įstaigos „Ugnis ir kaukė“ vadovė E.Valentė pastaruoju metu daugiausia laiko leidžia sodyboje Vidutinės kaime Švenčionių rajone. Nors didžiąją gyvenimo dalį Eglė pragyveno Vilniuje, nesigaili beveik prieš 30 metų Aukštaitijoje įsigijusi seną trobą su žeme ir mišku.
Moteris įsitikinusi, jog ši sodyba kadaise laukė, kad į ją įsikeltų būtent ji. Taip susiklostė, kad pirkinys atitiko pirkėjos asmenybę ir poreikius.
Todėl viename trobos gale šeimininkė nieko nekeitė – paliko senovinius rąstus, krosnį. O kitame gale įsirengė šiuolaikiškesnius patogumus – įsigijo viryklę, keletą baldų.
Sodyboje dera sena ir nauja – šulinys ir gręžinys.
Bet tai – ir visi patogumai. Tėra elektra, vanduo. O šildytis trobą tenka malkomis, kurių nereikia toli ieškoti, kai šalia savas miškas.
Iš Vidutinės kaimo labai daug šiaudų buvo atvežta į sostinės Kalnų parko stadioną, kuriame buvo statomos ir deginamos skulptūros lygiadienio šventei. Kaip tiek daug gali nuveikti viena moteris?
„Tai, kas duota Dievo, negali nepanaudoti. Jeigu energijos netrūksta, reikia ją ir panaudoti. Kitaip Dievulis paims rykštelę. Man jos visai nereikia“, – nusijuokė pašnekovė.
Širdyje E.Valentė išsaugojo gyvenimo džiaugsmą, nors jau ir nebėra kalendorinių švenčių rengėja, kai sugebėdavo apie save suburti entuziastingų menininkų, bendraminčių ir bendradarbių būrį, pritraukti į renginius minias žiūrovų.
Per tą laiką daug pas pasikeitė – 15 metų tuomečiam Vilniaus etninės veiklos centrui (dabar Etninės kultūros centras) vadovavusi Eglė Plioplienė užleido vietą jaunesniems ir įkūrė viešąją įstaigą „Ugnis ir kaukė“, kad galėtų toliau savarankiškai tęsti savo kūrybines idėjas, susijusias su Rudens lygiadienio ugnies misterijomis.
Pasikeitė ir asmeninis gyvenimas – prieš septynerius metus Eglė ištekėjo už bendraminčio, buvusio tremtinio ir kompiuterinio raštingumo dėstytojo Aleksandro Valento (62 m.).
Pora tuokėsi pagal senovės baltų apeigas, nes juodu – romuviai. Į vestuvinę kelionę sutuoktiniai nevyko į užjūrius, jiems pakako pasivaikščioti miške.
„Pasivaikščioję po girią atradome šventvietę, kurioje matyti, kad čia trenkta perkūno. Mus pasveikino pasirodę keletas žalčių, sukukavo gegutė. Atskridusi ant mano piršto bitė negėlė, o tik žiūrėjo. Tai tikrasis medaus mėnuo ir tikrasis gyvenimas, kuris teka kaip upė“, – pasakojo E.Valentė.
Ši brandi moteris labai panaši į Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančios jos dukters režisierės Linos Plioplytės (39 m.) sukurto filmo „Amžinai stilingos“ niujorkietes herojes, kurios, perkopusios 60 metų ribą, išliko drąsios, ryškios, nepriklausomos, madingos.
Gali būti, kad jauniausiai dukteriai motina tapo įkvėpėja, nes Eglė turi pakankamai drąsos įdomiai ir spalvingai gyventi. Šiuo metu Lina kuria filmą apie lietuvių kilmės archeologę, antropologę Mariją Gimbutienę (1921–1994), todėl įsikūrė šalia jos namų netoli Los Andželo, išvažinėjo jos kasinėjimų vietas, bendrauja su mokslininkės dukromis.
Vyresnėlė Linos sesuo Jonė Plioplytė (40 m.) gyvena Lietuvoje, dirba logistikos srityje.
Ir kiti moters vaikai patys surado savo kelius. Vyriausias Eglės sūnus Vaidotas Ilgius (52 m.) – vienas „Maisto banko“ įkūrėjų, o kulinaras Mindaugas Ilgius (50 m.) gyvena Islandijoje.
„Jis – taip pat meniška ir išradinga asmenybė. Toje šalyje Mindaugas dirba, jo žmona – ukrainietė. Beje, mano tėvas taip pat ukrainietis“, – pasakojo keturiais vaikais ir šešiais anūkais besidžiaugianti leidinio „Ugnies skulptūrų magija“ autorė.
E.Valentė sugebėjo suderinti karjerą ir motinystę.
Todėl dabar lieka tik mėgautis gyvenimo sunokintais vaisiais – ypač kūrybiniais, be kurių neįsivaizduojama Eglės veikla.
„Lietuva tuo metu buvo tik išėjusi iš sovietinio laikotarpio, todėl kalendorinių švenčių beveik nešventė. Nors anuomet rudens derliaus šventės buvo švenčiamos, tai buvo tik materialus paminėjimas be dvasiškesnio pagrindo“, – patikino 1992 metais pirmą Rudens lygiadienio misteriją sostinėje ant Tauro kalno surengusi E.Valentė.
Rudens lygiadienis – svarbi šventė žmogaus gyvenime. Jis minimas rugsėjo 22-ąją, kai diena ir naktis susilygina, o šiltąjį metų laiką keičia šaltasis. Tądien ne tik senovėje, bet ir dabar rudens lygiadienis švenčiamas ir kaimuose, ir didmiesčiuose. Juk dažnas gyvename gamtos ritmu, kuriam sudėtinga pasipriešinti.
„Anksčiau būdavo surišama šiaudų boba ir parvežama į namus. Tai – plačiausiai žinomas etninės kultūros simbolis“, – E.Valentė paaiškino, kodėl rudens lygiadienio šventėse atsirado šiaudinės skulptūros.
Šventės metu atnašaujama, tai yra aukojama. Rudens atnašavimas, neįvardijant dievybių, prilygsta padėkai šiltajam metų laikui už derlių, šilumą ir gausą. Iš senovės žinomas ožio aukojimas. Bendruomenė paaukoja gyvulį, išsikepa, suvalgo. Juk maistas – šventės dalis.
O dabar mieste, žinoma, aukojamas šiaudinis ožys.
Todėl ir E.Valentė rengti rudens šventes pradėjo nuo ožio simbolio, kuriam pritarė šviesaus atminimo etnografas, baltų mitologas Norbertas Vėlius, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė.
„Mano dirbtuvės palėpėje pirmą šiaudinį ožį 1992 metais sukūrė tuometiniai studentai Daumantas Kučas, Algis Kuzma ir Šarūnas Arbačiauskas. Dabar jie – žinomi skulptoriai. Tas pirmas ožys dūmais buvo paleistas ant Tauro kalno. Vėliau nuo vieno ožio šventė išsiplėtė į skulptūrų misteriją. Kalnų parko stadione tilpdavo septynios gražios beveik šešių metrų aukščio skulptūros“, – šventės ištakas priminė E.Valentė.
Šiaudinės skulptūros buvo deginamos Lukiškių aikštėje, erdvėje tarp Baltojo ir Žaliojo tiltų, ant Stalo kalno.
Dabar nuotraukų pavidalu šventės akimirkos sugrįžo į Bernardinų sodą, mat vieni pirmųjų ožių suliepsnojo būtent čia.
Spalio 1–7 dienomis Bernardinų sode netoli karuselės po liepomis surengta didelio formato nuotraukų paroda šiaudinių skulptūrų trisdešimtmečiui paminėti. Lankytojai išsamiau galės susipažinti su rudens lygiadienio švenčių tradicija, nes eksponuojamos net 27 nuotraukos.
Profesiniu keliu vedė nuojauta
- Vilniaus universitete ir Dailės akademijoje studijavusi Eglė aukštojo mokslo diplomo taip ir negavo. „Negaliu pasakyti, kad studijos ar diplomas žmogaus gyvenime ką nors apibrėžia ir ką nors reiškia. Daug daugiau reiškia savarankiškas išsilavinimas, kitaip sakant, savamokslystė“, – sakė lietuvių kalbą ir literatūrą, paskui grafiką studijavusi E.Valentė.
- Lituanistiką Eglė studijavo dėl to, kad jos šviesaus atminimo motina buvo kalbininkė. „Bandžiau eiti mamos pėdomis, nes ji taip norėjo“, – prisiminė pašnekovė.
- Vienur ir kitur pastudijavusi Eglė šiek tiek laiko dirbo keramike. Šio meno ją labiausiai išmokė keramikė Audronė Skarbaliūtė. „Tai, ką ji man davė per savaitę, buvo gerokai daugiau, negu aš būčiau gavusi per keletą studijų metų. Akademinis mokymas duoda tam tikras taisykles, kurių būtina laikytis, o amato mokymasis žadina nuojautą, todėl darai tai, kas geriausia ir gražiausia“, – įsitikinusi E.Valentė, lipdžiusi puodus, skulptūras, suvenyrus.
- Tačiau vaikus auginusi, močiutę slaugiusi ir keramika užsiėmusi Eglė labai nustebino artimuosius bei draugus, kai 1990 metais išėjo dirbti į Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrių. Tame skyriuje ji gavo užduotį kurti kalendorines šventes. „Visada domėjausi etnine kultūra, buvau „Romuvos“ narė. Niekada nebuvau nutolusi nuo etninės veiklos“, – pasakojo E.Valentė, įkūrusi Vilniaus etninės veiklos centrą.
- Jame moteris dirbo iki 2006 metų. Karjerą šiame centre ji baigė dėl sušlubavusios sveikatos, nes pateko į automobilių avariją, per kurią stipriai nukentėjo.
- Atsitiesusi po traumos E.Valentė įkūrė viešąją įstaigą „Ugnis ir kaukė“, kuri tęsia jos etnologinę veiklą. „Esu laiminga, kad gimiau tuo laiku, jog mano lemtis buvo įkurti Etninės veiklos centrą. Džiaugiuosi, kad šis centras tęsia veiklą. Dar džiaugiuosi, kad dirbdama šį darbą sugebėjau išauginti keturis savo vaikus“, – entuziazmo nestokojo Eglė.
