– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Ką tik įsigijau planšetinį kompiuterį „iPad“ir specialų pedalą, kuriuo galima scenoje vartyti natas neatitraukiant rankų nuo klaviatūros. Nemažai koncertuoju, solines programas groju mintinai, tačiau muzikuojant ansamblyje reikalingos natos. Jei programoje daug skirtingų kūrinių, originalioms natoms gali prireikti atskiro lagaminėlio.
Aišku, galima groti iš kopijų, ką daug kas ir daro, tik jų estetinis vaizdas ne visuomet būna patrauklus. Mes, menininkai, ne visi esame tvarkos įsikūnijimai, natos būna ir prirašinėtos, ir visko mačiusios.
Be to, jei kūrinys išspausdintas taip, kad pats koncerto metu negali persiversti lapų, nes tektų praleisti tam tikrą skaičių natų, tenka imti lapų vartytoją. O su jais būna įvairiausių kuriozų.
Pavyzdžiui, vienas kolega pianistas nuvyko koncertuoti į mažą miestelį, kur jam lapus versti pasisiūlė garbaus amžiaus ponia. Koncerto metu paaiškėjo, kad ponia blogai mato, taigi ji nusprendė nuimti natas nuo pulto ir pasidėti sau ant kelių. Pianistui vis dėlto pavyko natas iš ponios atimti ir pasistatyti ten, kur joms priklauso būti.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą ką nors įsigyti lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Didelius pirkinius visada apgalvoju, esu sau įsikalusi nuostatą – jokių neapgalvotų didelių pirkinių. Tiesą sakant, niekad neinu į parduotuves tik pasižvalgyti, bet jei pasitaiko pakeliui, galiu vedama emocijos nusipirkti sudominusią knygą, kokį mielą aksesuarą ar tam tikros spalvos drabužį.
Pamenu, buvo vienas periodas, kai jaučiau visiškai nepaaiškinamą trauką oranžinės spalvos objektams, turėjau net oranžinės spalvos virtuvę. Kartą nusipirkau oranžinės spalvos plaukų dažų. Kitą dieną iš pat ryto maldavau kirpėjos skubiai sutvarkyti „apelsinų giraitę“ ant mano galvos...
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors kitam – turite silpnybę ir nesusilaikote jų nepirkę?
– Šia prasme esu netipiška moteris – nemėgstu vaikščioti po parduotuves. Kuo toliau, tuo labiau susidraugauju su pirkimu internetu. Prisipažinsiu, neturiu kantrybės ilgai kapstytis po tinklalapius, bet į pagalbą ateina sūnaus draugė Julija, kuri fantastišku greičiu suranda, ko man reikia, ir atsiunčia kelias nuorodas. Man lieka tik pasirinkti iš kelių puikių variantų.
Mano varomoji jėga – idėjos. Galiu užsikabinti, pasidarau kaip apsėsta, negailiu nei laiko, nei energijos joms įgyvendinti. Tokiu metu galiu nematyti beveik nieko aplink save.
Namiškiai iki šiol mane patraukia per dantį prisimindami, kaip mano organizuojamo M.K.Čiurlionio muzikos festivalio metu esu sudėjusi buities daiktus į netikėtas vietas ir niekaip negalėjau paaiškinti, kaip tai įvyko. Man visada buvo svarbu daryti tai, kas miela širdžiai. Jei galiu iš to pragyventi, niekada nekeisiu net į labai gerai mokamą, bet neįdomų užsiėmimą.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ne, niekada su niekuo nederinu pirkinių sau, jei jie perkami iš mano uždirbtų pinigų.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Siekiamybė – stabilumo ir rizikos proporcija.
Be rizikos nebus progreso, tačiau nepamatuota rizika – tiesus kelias į finansinį krachą. Man svarbu turėti pagrindą, užtikrinantį kokybišką kasdienį gyvenimą.
Visada derinu artistinę veiklą su darbu valdiškose įstaigose. Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono ir vargonų katedros profesorė, taip pat Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė. Ypač tai įvertinau pandemijos metu.
Kolegos menininkai, gyvenantys vien tik iš koncertų, turėjo milžiniškų problemų sustojus renginiams, o aš dirbau pedagoginį darbą nuotoliniu būdu, gaudavau už tai stabilų atlygį, ruošiau programas būsimiems koncertams ir užsiėmiau įvairiomis įdomiomis veiklomis, kurioms įprastoje kasdienybėje pritrūksta laiko.
Ir dabar pajuokauju, kad neblogai retkarčiais būtų trumpalaikis karantinas – toks laikas, kai esi priverstas stabtelėti ir duoti sau laiko pergrupuoti mintis.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Aplinka, kurioje augau, buvo pakankamai meniška, teko daug bendrauti su žmonėmis, kurie nebuvo sukaupę didelių turtų, bet buvo nepaprastai įdomūs ir išsilavinę.
Atmintyje – profesorių butai su begalinėmis lentynomis knygų, muzikos įrašų ir pokalbiai įvairiausiomis temomis. Jaunystėje buvau idealistė, finansine prasme – beveik beraštė. Vėliau gyvenime buvo visokių posūkių, teko iš arti susipažinti ir su verslo pasauliu, o tai buvo netgi šokiruojanti patirtis meno aplinkoje išaugusiai merginai.
Pažinau gyvenimą iš visai kitos pusės, buvo nelengva. Bet praverčia dabar, kai jau 10 metų vadovauju festivaliui ir užsiimu kitokia organizacine veikla. Pradėjau nuo nulio, teko išmokti dalykų, apie kuriuos neturėjau nė mažiausio supratimo. Dabar ir projektus rašau, ir sąmatas, ir sutartis sudarinėju, ir reklama užsiimu.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Mūsų šeima – ne visai tipinė: mama visuomet buvo paskendusi meninėje, pedagoginėje, organizacinėje veikloje, šeimos ūkis laikėsi ant tėvo pečių.
Tėvų požiūris į finansus buvo skirtingas. Tėvas, kilęs iš 7 vaikų šeimos, buvo ūkiškas ir taupus, niekada be reikalo neišlaidavo. Mama – artistiška natūra, mėgstanti keliauti, apsupta draugų, trokštanti pradžiuginti artimuosius. Iš visų kelionių iki šiol grįžta su krepšiais dovanų. Jei ir taupo pinigus, tai tam, kad padėtų artimiesiems, pavyzdžiui, prisidėtų prie anūko studijų užsienyje finansavimo.
Man sunku taupyti pinigus vien dėl taupymo – turiu turėti tikslą, tuomet lengviau sukaupti reikiamą sumą. Pastaruoju metu pradėjau vis dažniau pirkti didesnius daiktus išsimokėtinai, net jei ir turiu reikiamą sumą daiktui įsigyti iš karto. Tai padeda neišleisti pinigų tam, kam nereikia.
Mano sūnus Paulius – taip pat pianistas, taigi į koncertinę veiklą buvo įtrauktas nuo pat vaikystės. Koncertuodavome visa šeima – aš, mano mama ir sūnus. Už pasirodymus sūnus gaudavo honorarą, iš pradžių iš mamos ir močiutės, vėliau ir iš oficialų organizatorių. Atidarėme banko sąskaitą, pratinau dalį uždarbio atidėti norimam pirkiniui ar ateities tikslams įgyvendinti.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad šie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Vienareikšmio atsakymo nėra – viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus, jo charakterio ir kam jis teikia pirmenybę. Sutinku, kad jaunas žmogus turi išmokti pats užsidirbti pinigų. Kita vertus, jei jaunas žmogus tinkamai mąsto ir turi gebėjimų, geras startinis kapitalas gali jam atverti visai kitas galimybes.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Priklauso nuo mąstymo ir vertybių skalės. Man baisu skaityti apie oligarchus, be saiko perkančius sveiko proto ribas peržengiančius pirkinius, kai mūsų pasaulyje yra tiek visko, ką galima nuveikti turint finansinių galimybių.
Džiaugiuosi, kad teko laimė sutikti puikių, šviesių žmonių, skiriančių pinigų gražiems ir kilniems tikslams.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Pirmas oficialus uždarbis buvo honoraras už koncertą dar mokantis mokykloje. Tai buvo sovietiniai laikai, visi artistai turėjo filharmonijos patvirtintus tarifus, o tokie nepatyrę grojikai, kokia tuo metu buvau, gaudavo minimalų atlygį. Jei neklystu, tai buvo apie 7 rublius.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Yra svajonės, tikslai, o jiems įgyvendinti būtini finansai. Jei staiga tapčiau labai turtinga, mielai užsiimčiau labdaringais projektais.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Taip, paaukoju, ypač pastaruoju metu, bet daugiau prisidedu darbu, veiklomis. Neseniai suorganizavau du Ukrainos paramos koncertus, visas pajamas pervedėme karo siaubiamai Bučai paremti.
Viena mano kolegė, gyvenanti Anglijoje, pasakojo, kad mokykloje, kurią lanko jos vaikai, mokiniai nuo mažumės pratinami reguliariai padaryti ką nors gero visuomenei neatlygintinai – iškepti pyragėlių ir nunešti į senelių namus ar surengti savo darbelių pardavimą ir surinktus pinigus panaudoti labdarai.
Aš daug metų prisidedu prie Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ veiklos, teko būti ir vasaros stovyklose su neįgaliais jaunuoliais, ir bendrus meninius renginius organizuoti. Kartu nuo mažens dalyvavo ir mano sūnus. Mačiau, kokią įtaką jam tai padarė: dar būdamas paauglys gatvėje užstojo ne vieną piktesnių praeivių įžeidinėjamą neįgalų žmogų ir dabar visada net neprašomas jiems padeda.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Buvo gyvenime ir labai finansiškai sudėtingų laikotarpių. Ačiū žmonėms, kurie palaikė ir ištiesė ranką. Daug ko išmokau, į daug ką pradėjau žiūrėti labiau filosofiškai, nustojau bijoti nesėkmių.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Vaikystė praėjo rublio zonoje, o po nepriklausomybės atgavimo buvau visų transformacijų liudininkė. Finansinių sėkmių ar nesėkmių nesiečiau su pinigų reformomis – dalis mano pajamų priklauso nuo valstybės tarnautojų koeficientų, kita – nuo kultūros renginių poreikio, taigi esu priklausoma nuo daugelio dedamųjų.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Taip, nuolat sau sakau: reikia turėti pinigų juodai dienai. Ir sąžiningai pervedu dalį pajamų į atskirą sąskaitą. Bet vis atsiranda kažkas, kam tų pinigų labai prireikia, pavyzdžiui, sūnaus studijoms užsienyje. Taigi nusprendžiu, kad ta juoda diena ateis dar negreitai arba visai neateis. O jei ir ateis, ką nors sugalvosiu. Turiu porą investicinio draudimo sutarčių, juodosios dienos atveju šiek tiek laiko iš jų pragyvenčiau.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar atvirkščiai – stengiatės neatrodyti šykšti?
– Stengiuosi atrasti ką nors, kas tam žmogui būtų malonu ir naudinga. Aišku, yra tam tikras biudžetas, į kurį bandau sutilpti, bet jei randu daiktą, kuris labai patinka, nesismulkinu.
Moterims pirkti dovanas lengviau, o kai reikia surasti ką nors vyrui ne iš artimos aplinkos, visada būna galvosūkis. Nemėgstu banalių, standartinių dovanų, bet rasti ką nors įdomesnio ir naudingo ne visada paprasta. Tarp artimųjų esame sutarę: sužinome, ko žmogui iš tiesų reikia, visi susidedame ir nuperkame.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Visuomet jaučiu džiaugsmą tiek dovanoti, tiek dovanas gauti. Net jei dovana netinka, esu dėkinga už dėmesį ir gražius norus. Kai matau, jog daikto nepanaudosiu, turiu specialią dėžutę. Būna, peržvelgiu ją po tam tikro laiko ir vieną ar kitą daiktą pritaikau.
Arba atsiranda žmogus, kuriam tas daiktas yra tikrai mielas. Neseniai sužinojau, kad viena mano kolegė yra aistringa magnetukų kolekcininkė, tai dabar jau aišku, kur tokie suvenyrai keliaus.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Jei turėčiau reikiamą sumą pinigų, kurčiau organizaciją, orientuotą į jaunus menininkus ir padedančią jiems surasti savo nišą Lietuvoje. Norėčiau, kad Lietuva taptų ta vieta, kuri trauktų grįžti talentingus žmones, baigusius studijas užsienio mokyklose. Turime daug puikių menininkų, kuriuos norėčiau matyti Lietuvoje, bet jie negrįžta dėl kelių priežasčių: trūksta darbo, mažas atlygis, nedidelė rinka koncertuoti.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Nesu prietaringa, kartais kokį ritualą dėl smagumo padarau – man tai yra savotiškas meno performansas. Dar pinigų medį ant palangės turiu, kažkada gavau dovanų.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Mes visi esame nuo kažko priklausomi, skiriasi tik priklausomybės objektas ar subjektas. Pinigai suteikia daugiau galimybių pasirinkti, bet tai nebūtinai reiškia laisvę.
Vidinė laisvė yra visiškai kas kita. Žinome pavyzdžių, kai žmonės dvasiškai laisvi išliko būdami ir Sibiro lageriuose. Taip, pinigai gali suteikia laisvės, bet gali gramzdinti ir į dar didesnę priklausomybę – viskas priklauso nuo vidinių nuostatų.
Puiku, kai finansinės galimybės susijungia su aukštais dvasiniais standartais, – toks žmogus gali nuveikti daug gražių darbų.
