Dabar vis pabrėžiama: lygios galimybės siekti aukštojo mokslo vaikinams ir merginoms, daryti profesinę karjerą vyrams ir moterims. Vyrai, ne tik moterys, gali išeiti tėvystės atostogų ir auginti naujagimį.
Prie Lygių galimybių įstatymo atsiradimo daug prisidėjo buvusi politikė R.Melnikienė, kai dirbo Seime 1996–2000 metų kadenciją.
Nors iš didžiosios politikos išėjo daugiau kaip prieš 20 metų, jos atgarsiai moterį pasiveja iki šiol.
Neseniai vieno banko tarnautoja pasakė: „Aš jus atpažinau.“
O Lygių galimybių įstatymo idėjomis persiėmė ne viena jaunų karjeristų ir jaunų tėvų karta. Kurgi ne, jei šis įstatymas moterims suteikė daugiau laisvės siekiant karjeros ir auginant vaikus.
Antrus metus R.Melnikienė eina Lietuvos socialinių mokslų centro direktoriaus pavaduotojo pareigas, o laisvalaikiu su vyru Vidmantu lanko šokių studiją, skaito detektyvus ir kepa pyragus.
„Kai susitikau su savo draugais grupiokais ir jie paklausė, kaip man sekasi, atsakiau: „Vėl pradėjau šokti, slidinėti, megzti ir skaityti detektyvus“. Ateina metas, kai reikia rasti laiko sau. Ir dabar randu to laiko“, – šypsojosi R.Melnikienė.
Ji pasidžiaugė, kad drauge su vyru užaugino puikius vaikus: „Jie ir mokėsi visą laiką gerai, ir sutarėme gražiai. Dukra Aušra studijuoja Varšuvoje kino industriją. Sūnus Giedrius gyvena Vilniuje, netoli mūsų. Turime šešerių metų anūkę Augustę, su kuria dažnai bendraujame.“
Dukrą R.Melnikienė pagimdė dirbdama socialinės apsaugos ir darbo viceministre. Tais laikais ji buvo viena vos iš trijų Vyriausybės moterų, susilaukusių atžalų. Tada jai buvo 40 metų.
– Rasa, kaip jums šovė į galvą, kad Lietuvoje reikia pradėti rengti Lygių galimybių įstatymą?
– Į politiką 1994 metais atėjau iš moterų nevyriausybinių organizacijų. Tuo metu Lietuvoje veikė įvairių moterų organizacijų, kurias suvienijo lygių galimybių įgyvendinimo idėja. Būtent visuomeninė veikla mane ir paskatino ateiti į politiką. Kadangi jaučiausi įsipareigojusi toms organizacijoms, Seime pabandėme suburti parlamentinę moterų grupę.
Lygių galimybių idėja tuo metu buvo moderni ir vežanti, nes buvo daug kontaktų su įvairiomis Skandinavijos šalių organizacijomis, jos dalijosi patirtimi, rėmė įvairius projektus Lietuvoje.
Atsimenu, tada kalbėjau su tuomečiu Seimo pirmininku profesoriumi Vytautu Landsbergiu ir pateikiau jam argumentų, kodėl reikia organizuoti Lygių galimybių įstatymo darbo grupę: „Tai labai pažangu.
Tarp Rytų bloko šalių, kurios dar tik ruošiasi stoti į Europos Sąjungą, mes galime parodyti lyderystę.“
1998 metų rudenį buvo suburta darbo grupė, kurią sudarė įvairių frakcijų atstovai, ir prasidėjo įstatymo projekto rengimas.
Nors buvo daug diskusijų, darbas vyko sparčiai. Įstatymas sulaukė daugumos Seimo narių palaikymo ir buvo priimtas 1999 metų kovo 1-ąją. Tada jis vadinosi Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu.
Tikrai nemanau, kad įstatymas buvo tobulas. Sakiau, kad svarbiausia – žengti pirmą žingsnį, o paskui, kai procesas pajudės, atsiras naujos patirties, įstatymą bus galima tobulinti. Taip viskas ir įvyko.
Lietuva šiuo įstatymu parodė lyderystę tarp Rytų Europos šalių. Sulaukėme labai didelio susidomėjimo, apie jį buvo rašoma ir užsienio spaudoje.
Paskui pradėta kurti Lygių galimybių kontrolieriaus institucija.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba buvo įkurta 1999-ųjų gegužę.
Tačiau įstatymo pavadinimas keitėsi. Nuo 2005 metų sausio įsigaliojo Seimo priimtas Lygių galimybių įstatymas.
– Visai pagrįstai jus galima vadinti Lygių galimybių įstatymo krikštamote?
– Vienas lauke – ne karys. Daugelis Seimo narių moterų palaikė to įstatymo idėją, prisidėjo prie jo kūrimo. Bet aš ėmiausi organizacinės veiklos. Kaip sakau, idėjai reikia suteikti kojas.
– Kokia buvo ir liko pagrindinė Lygių galimybių įstatymo idėja?
– Pagrindinė idėja – šeimos ir darbo suderinimas. Kad moterys ir vyrai galėtų suderinti vaikų auginimą ir karjerą. Kad moterys savo profesinius tikslus galėtų įgyvendinti lygiai taip, kaip ir vyrai. Kad būtų finansiškai nepriklausomos.
Priimtas įstatymas leido išjudinti tuomet egzistavusią aktualią problemą – moterų grįžimą į darbą. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo įsivyravusi mada, kad mamos turi likti namuose ir auginti vaikus. Paskui joms buvo sudėtinga vėl imtis profesinės veiklos – kildavo nesutarimų ir šeimoje, ir darbe. Žinoma, dabar lygios galimybės suvokiamos daug plačiau.
– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi išėjus iš politikos?
– Nuo 1996-ųjų iki 2000-ųjų dirbau Seime. Taip susiklostė, kad Centro sąjunga, kurios narė buvau, po 2000-aisiais rudenį vykusių rinkimų nebeturėjo atskiros frakcijos Seime. Tačiau aš buvau deleguota į socialinės apsaugos ir darbo viceministres, ja dirbau dvejus metus. Vėliau Centro sąjungoje prasidėjo įvairios pertvarkos, ir aš narystę partijoje sustabdžiau.
Dirbdama Seime parašiau disertaciją, kuri susijusi su būsto politika, nes Vilniaus Gedimino technikos universitetas, kur ruošiausi gintis disertaciją, specializavosi statybos ekonomikos srityje. Disertaciją apsigyniau 2000 metais, iš karto po rinkimų į Seimą. Užbaigiau tą etapą ir gavau socialinių mokslų daktaro laipsnį, bet dirbti toje srityje neteko.
Dirbdama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje pagimdžiau dukrą ir išėjau motinystės atostogų. Tada visai pasitraukiau iš politikos ir grįžau į mokslo sritį, iš kurios į politiką buvau atėjusi.
Apie trejus metus, kol auginau dukrą, dėsčiau ekonomiką ir socialinę politiką Gedimino technikos, Lietuvos edukologijos ir Mykolo Romerio universitetuose.
2006 metais laimėjau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto konkursą direktoriaus pareigoms eiti. Tada prasidėjo mano mokslinė ir administracinė karjera. Instituto direktore dirbau nuo 2006 metų iki 2020-ųjų pabaigos. Institutas specializuotas – orientuotas į Lietuvos žemės ūkio politikos formavimą.
Pradėjusi dirbti pasijutau lyg antrą kartą būčiau įbridusi į tą pačią upę – dar sovietmečiu buvau įstojusi šiame institute į doktorantūrą pas profesorių Antaną Poviliūną.
Bet tada nebaigiau disertacijos, nes šalies gyvenime vyko pokyčiai – Lietuva siekė nepriklausomybės, keitėsi doktorantūros studijų tvarka.
– Nepabūgote kandidatuoti į nemažo instituto direktoriaus postą? Ar daug buvo konkurentų?
– Ieškojau darbo, nes norėjau grįžti į mokslo sritį. Sužinojau, kad paskelbtas konkursas. Kiek pamenu, tuo metu nebuvo konkurentų. Po penkerių metų, kai antrą kartą kandidatavau į direktoriaus postą, taip pat nebuvo konkurentų.
Kai po dviejų kadencijų trečią kartą kandidatavau, buvo rimtų konkurentų, kuriuos reikėjo įveikti. Konkursą laimėjau, nes puikiai žinojau darbo specifiką, o tai – didelis privalumas. Mane palaikė ir instituto darbuotojai, todėl ir dalyvavau konkurse.
– Ar vyrai prieš jus nesusivienijo, kai trečią kartą jūs, moteris, panorote būti instituto direktorė?
– Niekas manęs neskriaudė. Profesinėje srityje jokios diskriminacijos nepatyriau.
– O seksualinės priekabės? Ar teko jų patirti?
– Ne. Ėjau vadovaujamas pareigas, sėkmingai pasinaudojau tuo įstatymu, sėkmingai save realizavau siekdama profesinės karjeros.
2020 metų pabaigoje mūsų institutas buvo reorganizuotas. Trys institutai – Teisės, Sociologijos ir Agrarinės ekonomikos – buvo sujungti į vieną – Lietuvos socialinių mokslų centrą. Tame centre dirbu direktoriaus pavaduotoja.
Man pasisekė – dirbau su labai gerais žmonėmis. Puikūs prisiminimai iš darbo Seime.
Paskui patekau į gerą instituto kolektyvą. Kai dirbi geruose kolektyvuose, matai darbo prasmę.
– Ar einant instituto direktoriaus pareigas teko panaudoti ar pačiai pasinaudoti Lygių galimybių įstatymu, kurį pati pasiūlėte?
– Taip. Kadangi institute dirba daug jaunų darbuotojų, turinčių šeimas, kažkada sudarėme lankstų darbo grafiką.
Pavyzdžiui, vieni darbą pradėdavo nuo 7 valandos ryto, kiti – nuo 9 valandos ir atitinkamai anksčiau ar vėliau baigdavo.
Taip pat jau daug metų – dar gerokai prieš koronaviruso pandemiją ir karantinus – taikome galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Tai, kad žmonės gali suderinti darbą ir šeimą, pasiteisina. Bet mūsų darbe ne visai lygios galimybės, nes moterų yra daugiau negu vyrų.
– Kadangi ilgą laiką dirbote Agrarinės ekonomikos institute ir seniai perkandote žemės ūkį, gal turite daržą? Kokias daržoves labiausiai mėgstate auginti?
– Turime ir daržą, ir sodą. Visa tai yra sodyboje Kaišiadorių rajone. Bet aš nesu nei didelė daržininkė, nei sodininkė. Tuo užsiima mano vyras. Ten auga visko: ir obelų, ir kriaušių, ir slyvų, ir pomidorų, ir agurkų, yra šiltnamis.
– Pagal profesiją jūs – ekonomistė. Gal šeimoje skaičiuojate pinigus, paskui nusprendžiate, kokį daiktą ir už kiek jį pirksite?
– Mudu su vyru kiekvienas tvarkome asmeninį biudžetą. Pasitariame, kuris ką pirks ir finansuos. Abu skaičiuojame, pas mus – tikra lygybė.
Pagal išsilavinimą mano vyras – inžinierius-energetikas. Jis taip pat moka skaičiuoti pinigus kaip ir aš.
– Jūsų vaikai jau užaugę. Kaip su vyru leidžiate laisvalaikį?
– Daugiau kaip dešimt metų šokame drauge Tomo Petreikio studijoje. Pastaruoju metu – net tris kartus per savaitę. Šokame tiek gatvės šokius salsą ir bačiatą, tiek valsą, tango, ča ča ča, tai yra visus pramoginius šokius, kurie dabar vadinami sportiniais. Bet mes ne sportuojame, o šokame.
Tai puikus laiko leidimo būdas – ir judi, ir susirandi naujų draugų. Po repeticijų dažnai einame su grupe į kavinę išgerti arbatos, pasėdėti ir pasikalbėti.
– Ar jūsų vyras noriai eina į šokių treniruotes? Gal tie šokiai – neįgyvendinta jūsų mokyklos ar studijų laikų svajonė?
– Nebuvau šokėja, bet mano vyras pramoginius šokius šoko mokykloje, studijų metais. Ilgai nepajėgdavome suderinti šeimos rūpesčių, karjeros ir šokių: bandėme vieną kartą pradėti, antrą... Paskui, kai vaikai paaugo, pradėjome šokti.
– Kur slidinėjate – Lietuvoje ar užsienyje? Ar smagios būna atostogos ant slidžių?
– Labai smagios! Važiuojame su draugais keliais automobiliais arba išsinuomojame autobusiuką. Kadangi važiuojame savo mašina, po kalnus galime ir pakeliauti – nesame įkalinti vienoje vietoje.
Dažniausiai slidinėjame Austrijoje arba Italijoje. Paprastai kelionės metu sustojame vieną naktį kur nors nakvoti ir apžiūrime artimiausią miestą. Anksčiau stodavome nakvoti prie Berlyno, paskui – prie Dresdeno, pastaruoju metu – Lenkijos pasienyje. Kad ką nors pamatytume, kad nebūtų vien kelionė pirmyn ir atgal bei kalnai.
– Kai vaikai buvo maži, turbūt trūkdavo laiko knygoms skaityti?
– Taip. Vaikystėje labai daug skaičiau, tai buvo mano pomėgis. O dabar grįžau prie detektyvų. Kadangi bendradarbiai žino šį mano pomėgį, dažnai per gimtadienį dovanų gaunu detektyvą. Kai randu autorių, kuris patinka, imu visas jo knygas iš eilės ir skaitau. Pastaruoju metu skaitau norvegų rašytojo Jo Nesbo kūrinius.
Turiu didelę kulinarinių knygų bei žurnalų kolekciją. Žinoma, dabar internete galima susirasti receptų, bet man smagu paimti knygą į rankas, vartyti ją ir ieškoti receptų.
– Kokį patiekalą labiausiai mėgstate ruošti?
– Labai mėgstu kepti pyragus. Su tais pyragais lyg antras kvėpavimas atsirado. Pamenu, vaikystėje, jei kokia nors šventė ar laukiame svečių, tėtis visada ruošia žuvį, padeda mamai gaminti mėsos patiekalus, o pyragai būdavo mamos ir mudviejų su seserimi darbas. Mamos pyragų receptais naudojuosi iki šiol.
Šiuo metu receptų daugybė. Domiuosi, skaitau ir bandau naujus.
Jeigu būna koks nors renginys ar šokių vakaras, visada iškepu pyragą ir nešuosi dalyvius pavaišinti. Tokie darbai man teikia džiaugsmo.
