Pratinasi prie naujų iššūkių
Įspūdingą sportinę karjerą šiemet gegužę baigęs vienas tituluočiausių šalies penkiakovininkų Justinas Kinderis nepaliko mėgstamo sporto. Pernai, dar jam sportuojant, 35 metų panevėžiečiui buvo patikėtos šalies Šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinio sekretoriaus pareigos.
„Sportinis režimas per daugelį metų buvo susigulėjęs ir aiškus, o dabar viskas nauja“, – sakė pasaulio čempionas, dviejų bronzos medalių laimėtojas ir trejų olimpinių žaidynių dalyvis J.Kinderis.
Šiuos ir daugybę kitų titulų jis iškovojo per 20 metų trukusią karjerą.
J.Kinderio veikla federacijoje labai plati – nuo bilietų užsakymo į varžybas užsienyje iki treniruočių stovyklų organizavimo. Taip pat jis išklauso sportininkų ir trenerių lūkesčius bei pageidavimus.
Nenorėjo švaistyti laiko
J.Kinderis prisipažino, kad nebuvo lengva apsispręsti baigti sportinę karjerą, tačiau pabrėžė, jog tai nebuvo netikėtas žingsnis.
Tituluotas penkiakovininkas teigė, kad vos tapęs studentu mąstė, kaip toliau gyvens baigęs profesionaliai sportuoti. Mykolo Romerio universitete jis baigė teisės ir sporto industrijų vadybos studijas, paskui Pietų Korėjoje metus studijavo sporto vadybą.
Panevėžietis buvo vienas iš Nacionalinės sportininkų asociacijos, ginančios įvairių sporto šakų atstovų teises, steigėjų.
„Norėjosi kažką nuveikti ne tik sportininko kelyje. Su amžiumi tampi nebe toks imlus mokslams, norėjau dirbti su ugnele ir užsivedęs, o ne šiaip turėti darbą, bet realiai jo nedirbti. Sporte ta ugnelė jau blėso, vienerioms ar dvejoms varžyboms dar galima susikaupti, bet būnant 35 metų gerą sportinę formą išlaikyti viso sezono metu yra sudėtinga. O laiko švaistyti nesinorėjo, gyvenimas sportu nesibaigia, reikia išbandyti ir kitų veiklų“, – kalbėjo J.Kinderis.
Ne šventieji puodus lipdo
Justinas nepamiršo ir pergalės džiaugsmo bei pasididžiavimo kupino jausmo, kai stovint ant nugalėtojų pakylos Lietuvos vardas ir himnas skamba Europoje bei visame pasaulyje.
Sportininkas prisipažino, kad anksčiau jam atrodydavo, jog yra tik šio proceso stebėtojas ir kad jau buvo įpratęs ant nugalėtojų pakylos matyti kažką kitą, bet ne save.
„Gal taip buvo per mano kuklumą ar netikėjimą, bet, pasirodo, ne šventieji puodus lipdo. Nesijaučiu esantis supertalentas fiziologinėmis prasmėmis, bet sunkiam darbui, atkaklumui ir užsispyrimui talento galbūt ir turiu“, – samprotavo J.Kinderis.
Atletas įsitikinęs, kad ne tik sportininkai, bet ir mokslo, meno bei kitų sričių atstovai sunkiai dirbdami gali labai daug pasiekti ir nugalėti net talentingesnius už save.
Justino sportinę karjerą vainikavo dar vienas įsimintinas įvykis – jam buvo patikėta garbė nešti Lietuvos Trispalvę per Tokijo olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją.
„To jausmo neįmanoma apsakyti. Vėliavos nešimas padėjo man paslėpti liūdesį ir emocijas po nesėkmės jojimo rungtyje. Tuo pačiu ir įkvėpė mane, nes tai reiškė, kad esu laikomas pavyzdžiu kitiems“, – kalbėjo J.Kinderis.
Žirgas palaidojo viltis
Per ilgą sportinę karjerą J.Kinderis patyrė ne tik pergalių džiaugsmą, bet ir nusivylimų kartėlį.
Bet aiškiai buvo daugiau džiaugsmo, nes juk nepabėgo iš šiuolaikinės penkiakovės.
„Iš pradžių mano filosofija buvo tokia – džiaugsmas, kai sekasi, liūdesys, kai nesiseka. Paskui pradėjau mąstyti kitaip – tiesiog mėgavausi pačiu procesu. Supratau, kad nėra ko liūdėti, jei padarei viską, kas nuo tavęs priklauso. Žinoma, po didelių nesėkmių sunku prisiversti džiaugtis“, –neslėpė tituluotas sportininkas.
Viena iš tokių nesėkmių Justinui nutiko pernai Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tada jo žirgas nuvertė tris kliūtis, du kartus per jas užsispyręs nešoko ir taip palaidojo raiteliui viltis iškovoti aukštą vietą.
„Dabar su tuo jau susitaikiau ir žiūriu kaip į gyvenimo pamoką, bet tada bandžiau pabėgti nuo to košmaro. Porą mėnesių nedingo blogos mintys, nes žmonės aplinkui apie tai tik ir norėjo kalbėti, tik man nesinorėjo“, – prisiminė J.Kinderis.
Iš anksto įsigijo gelbėjimosi ratą
Ne vienam penkiakovininkui koją pakišusios jojimo rungties po 2024-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių nebeliks. Ji bus pakeista nauja – ekstremalių kliūčių ruožo rungtimi.
„Viena vertus, gerai, kad jojimo nebeliks. Gali būti ir geriausias raitelis, bet žirgui gavus traumą liksi be taškų rungtyje – ir varžybos baigtos. Kitas dalykas, tai labai brangus sportas ir ne kiekviena šalis gali leisti sau tuo užsiimti“, – sakė J.Kinderis.
Kol kas Justinas visą dėmesį skiria darbui federacijoje, bet galėtų treniruoti ir jaunimą. Šią vasarą panevėžietis Vytauto Didžiojo universitete baigė kursus ir tapo diplomuotu treneriu.
„Mėgstu iš anksto įsigyti gelbėjimosi ratą, jeigu kas nutiktų“, – paaiškino pašnekovas.
Be sporto Justinas neištveria ir dabar, bent 4–5 kartus per savaitę bėgioja krosą.
„Parako dar turiu, stovyklose bandau pasivaržyti su jaunimu ir tikrai ne visiems nusileidžiu“, – šypsojosi pašnekovas.
Susipažino besifechtuodami
Vilniuje jau seniai įsikūręs J.Kinderis prieš trejus metus po trejų metų draugystės vedė armėnų kilmės savo mylimąją Reną Saribekian.
Justinas teigė, kad su savo išrinktąja susipažino per fechtavimo treniruotę, mat tuo buvo susižavėjusi ir finansų srityje dirbanti Rena.
Panevėžiečio žmona sakė, kad Justinas ją sužavėjo savo ramumu, santūrumu ir uždarumu – juk merginoms tokie vaikinai yra įdomūs.
Moters negąsdino tai, kad Justinas dažnai keliauja į varžybas užsienyje ir mažai būna namie.
„Aš pati gyvenau pakankamai aktyvų gyvenimą, sportavau ir dirbau, vykdavau į komandiruotes. Taigi mes vienas kitą supratome“, – teigė dvigubą pavardę pasirinkusi R.Saribekian-Kinderė.
Į savo vestuves – iš varžybų
Moteris teigė, kad jos šeima gyventi į Lietuvą persikėlė prieš daugiau nei 20 metų. Čia visi kartu atšventė ir nedideles vestuves, buvo atvykę ir artimiausi jos giminaičiai iš Armėnijos.
Tuo metu Justinas ruošėsi olimpiadai, buvo nuolat išvykęs į treniruočių stovyklas arba į varžybas, todėl visi vestuvių organizavimo rūpesčiai užgulė ant Renos pečių.
„Vestuvių atidėti nenorėjom, likus savaitei iki šventės nupirkom Justinui kostiumą, o jis, galima sakyti, tiesiai iš varžybų kaip svečias atėjo į savo vestuves“, – juokėsi R.Saribekian-Kinderė.
Moteris neslepia, kad jos giminė yra tradicinių pažiūrų, tad norėjo, kad jos išrinktasis būtų armėnas. Jie nerimavo dėl to, kad Armėnijoje beveik nebūna skyrybų, o mūsų šalyje tai neretas atvejis.
„Gyvenimas taip susiklostė, kad aš save laikau labiau lietuve negu armėne. Susipažinę su Justinu mano giminaičiai labai greitai suprato, koks jis pareigingas ir atsakingas. Ir jokių klausimų nebeliko“, – teigė R.Saribekian-Kinderė.
Saugo medalius, laukia anūkų
Pasaulio čempiono mama Audronė Kinderienė teigė pasiilgsianti Justino pergalių, užtat jai dabar ramu „ant dūšios“, nes nebereikia nervintis stebint sūnaus varžybas.
„Vien žirgo „išdaigos“ Tokijo olimpiadoje kiek nervų kainavo!.. O pradžia buvo gera, kvepėjo medaliu“, – žaidynių niekaip pamiršti negali A.Kinderienė.
Moteris savo namuose Velžyje netoli Panevėžio tebesaugo sūnaus iškovotus medalius ir kitus prizus. Kiek jų yra, ir pati nežino. „Neskaičiavau, bet labai daug“, – tepasakė.
A.Kinderienė teigė labai gerai sutarianti su marčia.
„Tik kad niekaip nesulaukiu anūkų“, – juokėsi.
Pasak velžietės, nors sūnus ir baigė sportinę karjerą, dažniau susitikti su juo nepavyksta ir dabar.
Anksčiau Mokesčių inspekcijoje dirbusi A.Kinderienė juokavo dabar esanti nuolatinė „Sodros“ darbuotoja, mat gauna iš jos pensiją.
Trenerį „nupirko“ bėgimu
Pirmasis J.Kinderio ir garsiausias šalies šiuolaikinės penkiakovės treneris vilnietis Jurijus Moskvičiovas sakė, kad 15-metį Justiną pats atsivežė į sostinę iš Panevėžio. Vaikinas tada lankė plaukimo treniruotes, tačiau didelių pergalių šiame sporte nepasiekė.
Pasak trenerio, pas jį patekdavo tik patys perspektyviausi ir aukštų rezultatų galintys pasiekti sportininkai. Tarp tokių jis matė ir J.Kinderį.
„Justinas mane „nupirko“ bėgimu. Vingio parke jis turėjo nubėgti du kartus po vieną kilometrą, antrą kartą nuotolį įveikė net greičiau nei pirmąsyk. Matėsi, kad yra ištvermingas ir gerai pasirengęs“, – prisiminė treneris.
J.Moskvičiovas turi savo versiją, kodėl Justinas nebuvo toks stiprus baseine, nors ir treniravosi pas žinomas panevėžietes plaukimo specialistes Iną Paipelienę ir Židrūnę Budrienę.
„Jis man skųsdavosi, kad dirba sunkiai, o rezultatai daug blogesni nei kitų. Plaukime daug priklauso nuo žmogaus kūno. Mūsų undinėlę Rūtą Meilutytę vanduo laiko paviršiuje, ji laimi visus startus, o kitų žmonių kūnai skęsta vandenyje. Prie tokių galima priskirti ir Justiną, tiesiog tokios yra jo kūno savybės ir niekur nuo to nepabėgsi“, – kalbėjo treneris.
Galėjo būti piktesnis
J.Moskvičiovas sakė, kad tarp jo auklėtinių pasitaikė visokių simuliantų. Vieniems atvykti į treniruotes sutrukdydavo ant troleibuso užvirtęs medis, kiti prisigalvodavo kitų versijų.
Užtat Justinui panašių istorijų nenutikdavo, jis noriai lankė treniruotes ir be priekaištų atlikdavo visas trenerio užduotis.
„Nesibučiuodavome su Justinu, bet mūsų santykiai buvo normalūs. Jo charakteris gal kiek minkštokas, kaip sportininkas galėjo būti ir piktesnis“, – buvusį auklėtinį jau atlaidžiai apibūdino treneris.
Šio trenerio keliai su auklėtiniu išsiskyrė 2013-aisiais. Tais pačiais metais Justinas iškovojo didžiausią pergalę per savo karjerą – Taivane tapo pasaulio čempionu.
„Tuo metu Justino jau nebetreniravau. Bet visas darbas šiam tikslui pasiekti buvo padarytas mums dirbant kartu. Juk per keturis mėnesius pasaulio čempiono nenulipdysi, jo nei pataisysi, nei pagadinsi“, – įsitikinęs J.Moskvičiovas.
