Visų jų istorijos – svarbios ir tragiškos. Kai kurie vaikai patys prašo nufilmuoti jų video ir spausdinti jų tekstus – jie nori papasakoti visam pasauliui, kad jų tėvas ar motina yra didvyriai. Kiti vaikai – priešingai, užsisklendžia, tampa agresyvūs, nebemato jokios gyvenimo prasmės.
Fondas dalinasi šiomis istorijomis, kad kiekvienas suvoktų, ką patiria Ukrainos šeimos ir taikūs gyventojai.
Viena iš šeimų, kuri išgyveno Rusijos okupantų žiaurumą Kijevo srityje, dalijasi savo istorija. Tatjanos šeima išgyvena skaudžią netektį – tėvo ir mylinčio vyro mirtį.
Gyvenimas okupacijoje
Kai prasidėjo Rusijos puolimas, šeima gyveno Ivankovo miesto tipo gyvenvietėje Kijevo srityje. Nuo pirmosios Rusijos pilno masto įsiveržimo į Ukrainos teritoriją dienos vietovė buvo okupuota.
„Išgyventi buvo labai sunku, – prisipažino moteris. – Parduotuvės nedirbo, todėl nusipirkti produktų buvo praktiškai neįmanoma. Bet mes stengėmės padėti vieni kitiems. Kartais tekdavo stovėti eilėje 13 valandų, kad nusipirktum duonos kepaliuką. Duodavom vaikams po mažą gabaliuką, kad užtektų bent trim dienoms. Baisu buvo dažnai eiti į gatvę: visur buvo rusų kareiviai, kurie neva atėjo mums padėti“.
Balandžio 1-ąją Ukrainos pajėgos išlaisvino gyvenvietę iš okupantų, bet dėl susprogdintų tiltų šeima tik po keturių dienų galėjo palikti namus ir leistis ieškoti saugesnės vietos.
Pervažiavimas į Kijevą
„Prie susprogdinto tilto stovėjo didelė eilė žmonių, kurie norėjo išvykti iš gyvenvietės. Aš buvau su savo krikštamote ir trimis vaikais. Prie mūsų priėjo kariai ir pasiūlė nuvežti į Kijevą. Oras buvo šaltas ir lietingas, todėl mes sutikome važiuoti su jais. Buvome apimti baimės: nežinojome, kuo galima pasitikėti, o kuo – ne. Ir, galiausiai, nebuvome tikri, ar tai mūsų kariai“, – pasakojo Tatjana.
Laimei, viskas baigėsi gerai – tai buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai, jie vaikus pavaišino sausainiais ir saldainiais, klausinėjo apie gyvenimą okupacijoje ir nuvežė į Kijevą, Ševčenkos aikštę. Iš ten šeima nuvažiavo pas pažįstamą ir mėnesį gyveno jos namuose.
Mašina su lavonu
Sergejus buvo labai draugiškas žmogus. Niekada neatsakydavo, kai jo prašydavo pagalbos. Taip nutiko ir tą dieną, kai vyras išvažiavo į kitą kaimą, kad pasiimtų iš ten savo draugą Nazarą ir jo merginą. Tatjanos vyras paprašė automobilio iš savo kolegos ir su pusbroliu bei dar vienu pažįstamu išvažiavo padėti.
Kai pasiekė namą, kuriame turėjo būti Nazaras, iš už kampo išvažiavo mašina su rusų kareiviais. Vyrai bandė slėptis, bet okupantai pradėjo šaudyti ir stipriai sužeidė Sergejų į kelį. Sulaikytuosius apklausė po vieną. Kokią informaciją gavo rašistai – nežinia, bet iš Sergejaus, dirbusio valstybinėje tarnyboje saugant Kijevo miestą, tyčiojosi daugiausiai. Jis, netekęs jėgų ir sumuštas, neteko daug kraujo.
Po keleto minučių prie jų privažiavo kita rusų kareivių grupė. Okupantai atėmė iš jų telefonus ir dokumentus ir įsakė nedelsiant išvažiuoti iš kaimo.
Pasak liudininkų, Sergejus suprato, kad tai apgaulė, nes nusigavęs iki automobilio tyliai pasakė savo draugams, kad norėtų dar bent kartą pamatyti savo mylimus vaikus ir žmoną.
Po to, kai vyrai nuvažiavo keletą metrų, okupantai pradėjo šaudyti į mašiną. Tie, kurie buvo viduje, pabėgo, o sužeistas Sergejus liko automobilio salone. Per keletą minučių mašina sprogo ir sudegė kartu su vyru.
„Bet net tada tie išgamos nesustojo, – pasakojo Tatjana. – Mašiną su lavonu viduje rašistai nusitempė į savo dislokacijos vietą, kad ta tarnautų kaip jų blokposto apsauga“.
Dima – vienas iš tų vaikinų, kurie buvo su Sergejumi jo mirties dieną. Jis dvi paras ėjo pėsčiomis namo, kad praneštų Tatjanai apie juos ištikusią nelaimę. Sergejaus pusbrolis buvo sužeistas į širdį. Žitomyro plente nepažįstami žmonės jį paėmė ir nuvežė į ligoninę. Vaikinui sėkmingai atliko operaciją, o pasveikęs jis įstojo į teritorinės gynybos gretas.
Kai kaimą išlaisvino Ukrainos kariai, Nazaras nuvažiavo į tą pačią vietą, kad paimtų žuvusiojo kūną. Jis palaidojo Sergejų namo, kuriame buvo okupacijos meti, kieme. Praėjus keletui dienų Tatjana kartu su policija perlaidojo vyrą kapinėse.
Tuomet Tatjana su savo vaikais išvažiavo į užsienį.
Gyvenimas Ispanijoje
Du mėnesius šeima gyveno Ispanijoje, Valensijoje. Vaikai, Danilas ir Diana, buvo sužavėti visko, kas vyko aplink – kelionė lėktuvu, nauja šalis, kalba, žmonės. Darbo dienomis ėjo į mokyklą, o savaitgaliais važiavo prie jūros, ilsėjosi.
Bet po kurio laiko teko grįžti į gimtąjį kaimą. Vaikai pradėjo ilgėtis namų ir savo močiutės, kuri liko Ukrainoje viena su karo skausmu. Tatjana buvo priversta išeiti iš darbo, kurį dirbo Ukrainoje, kad gautų pinigų bilietams į Ukrainą.
Grįžimas į gimtąjį kaimą
Šiuo metu šeima nuomojasi namą – nedidelį, bet jaukų. Tatjana gauna bedarbystės pašalpą ir pensiją, bet lėšų vis tiek neužtenka, kad aprūpintų vaikus viskuo, ko reikia mokslui ir pragyvenimui.
Kadangi tuoj žiema, reikia pinigų malkoms, šiltiems drabužiams ir batams. Šiemet Danilas pradėjo lankyti pirmą klasę, bet dėl karo mokymas vyksta nuotoliu. Labdaros fondas „Didvyrių vaikai“ („Children of Heroes“) vaikams dovanojo planšetes, kad galėtų įsilieti į mokymosi procesą.
Mėgstamas Danilo hobis – karpyti įvairius žaislus ir geometrines figūras iš visko, kas pakliūva po ranka (popieriaus, audinio, kartono ir pan.). Diana – tikra pagalbininkė: nors jai tik septyneri metai, ja ramiai galima pasikliauti. Mergaitė aktyviai mokosi anglų kalbos ir mokosi šiuolaikinio šokio (kol kas namuose, bet kai gyvenimas daugiau ar mažiau stabilizuosis, mama ją užrašys į šokių mokyklą).
Vienas didžiausių fondo paramos blokų – psichologinis darbas su vaikais ir globotiniais. Fondo dėka visi šeimos nariai lankosi pas psichologą. Sako, kad tai labai padeda nukreipti dėmesį nuo karo siaubų ir bent šiek tiek persikrauti, kad būtų galima gyventi toliau.
Deja, tokių šeimų Ukrainoje jau keli tūkstančiai, ir kiekvieną dieną jų skaičius auga. Kad padėtų vaikams grįžti prie įprasto gyvenimo, reikalingas visuomenės palaikymas. Tai galima padaryti per nuorodą (https://childrenheroes.org/donations).
Mes padedame nepriklausomai nuo šeimų buvimo vietos. Esant reikalui, padedame evakuotis ir pervažiuoti į užsienį. Dirbame tiek su civilių, tiek su kariškių šeimomis, kurios neteko motinos ar tėvo (ar abiejų) dėl Rusijos pilno masto įsiveržimo į Ukrainą“, – sakė fondo vykdančioji direktorė Ana Chomenko.
