Na, o išvykusi pasisvečiuoti pasiliko ilgam. „Kaip dabar atsimenu, nuvykau vasario 4 d., o vasaro 5 d. vakarą jau vykau į naktinę pamainą fabrike karpyti vynuogių (jas atveža didžiulėmis kekėmis, ir reikia jas išskirstyti). Tiesiog draugai pasakė, kad tuo metu – sezonas, kai fabrikuose trūksta darbuotojų, ir galima užsidirbti – taigi panorau pamėginti. Maniau, padirbėsiu 3 mėnesius ir tada grįšiu į Lietuvą. Dar pradėjusi dirbti galvojau, kad greitai tapsiu turtinga, na, bet per šitiek metų tokia taip ir netapau“, – linksmai pasakojo Sonata.
Nemaža jos uždarbio dalis atiteko svaigalams – moteris to neslepia, priešingai, ji nori kalbėti apie alkoholizmą, mat žino, ką tai reiškia, o dabar jau dvejus metus alkoholio nevartoja ir labai nori blaivam gyvenimui įkvėpti ir kitus.
Pirmą kartą Sonata prisigėrė, būdama ketverių metukų, nors pati to nė neatsimena, tik mama jai pasakojo. Tąsyk jie kaime šventė Naujuosius metus, suaugusieji gurkšnojo miežio salyklo alų – naminį, jos senelio pagamintą, ir labai skanų. Vidurnaktį kiti išėjo pažiūrėti į lauke leidžiamas raketas, o ji viena liko kambaryje. Kai suaugusieji grįžo, pamatė, kad visos alaus stiklinės tuščios.
„Mama pasakojo, kad po to buvo labai dėl manęs išsigandusi – aš vėmiau, griuvinėjau, o galimybės iškviesti greitąją pagalbą nebuvo, nes buvo labai šalta žiema ir keliai į kaimą užpustyti, juk buvo 1979-ieji“, – pasakojo ji.
Paauglystėje Sonata alkoholį vartojo gausiai – turbūt prisidėjo tai, kad jos gyvenimas nebuvo lengvas, jos mama augino ją viena, paskui atsirado patėvis, kuris jai geras nebuvo; būdama gal 12-os, kuriam laikui apsigyveno pas močiutę.
„Būdavo, močiutė man, einančiai į mokyklą, įduodavo rublį – tai labai daug, juk išeidavo 4 buteliai „Žigulinio“ alaus! Draugė paprašydavo kokių prie parduotuvės stovinčių vyrų, kad mums jo nupirktų, o tada gurkšnodavome susėdę kažkur laukuose, arba, jeigu lydavo, apleistoje daržinėje“, – pasakojo Sonata.
Be to, ji buvo pionierė ir kartu su bendramoksliais rūpinosi kaime gyvenusia akla močiute. Kadangi ji gyveno arčiausiai, kartais pas senolę aptvarkyti namų eidavo viena. Ten spintoje pamatė didžiulį butelį vyno – po to jo vis įsipildavo į mažesnį butelį (močiutė juk nepamatys, kad trūksta) ir mokykloje vaišindavo kitus.
„Daug vėliau galvojau, kodėl aš tuomet taip elgiausi, ir atsakiau sau, kad todėl, jog, atėjusi į naują mokyklą, norėjau pasirodyti „šustra“ ir sulaukti aplinkinių dėmesio, kurį visada mėgau. Prisidėjo ir tai, kad iš mamos to dėmesio gaudavau mažiau, negu norėjau“, – pasakojo Sonata.
Alkoholį vartoti ji kuriam laikui nustojo, kai, būdama 17-os, pastojo ir ėmė lauktis dukrytės.
Vėliau prie jo vėl grįžo, perkopusi per dvidešimtį jau lankė anoniminių alkoholikų susitikimus. Keletą metų negėrė, tada nusprendė, kad susitikimų jai nebereikia, ir netrukus vėl atkrito.
„Nesakau, kad gerdavau kasdien. Bandžiau dirbti, kabintis į gyvenimą, bet priklausomybė tikrai buvo ir gyventi trukdė... Ir kitiems noriu pasakyti, kad jeigu jūs dar nestovite prie šiukšlių konteinerių, tai nereiškia, kad jūs ne alkoholikai. Jeigu nuolat galvojate apie gėrimą, negalite be jo išsiversti kiekvieną savaitgalį, kartais prisigeriate tiek, kad po to nieko neatsimenate – tikrai reikėtų susimąstyti“, – patarė moteris.
36 m. patyrė infarktą
Daug alkoholio Sonata vartojo, ir prieš septynerius metus apsigyvenusi Piterbore. Netrukus pas ją atvyko ir draugas iš Lietuvos, su kuriuo jiedu kartu jau 15 metų.
Pasak Sonatos, daugelis lietuvių, taip pat lenkų emigrantų savaitgaliais geriau daug, neva reikia atsipalaiduoti, na, o ji buvo viena iš tų, kuriai to ypač norėjosi.
„Dar 36 m. amžiaus būdama buvau patyrusi infarktą. Suprantama, po to gerti nei rūkyti gydytojai neleidžia, na, bet aš vis tiek tą dariau... Ir vėl pasijutau blogai, gydytojai pasakė, kad man priešinfarktinė būsena, o išgerti vis tiek norėjosi“, – atsiminė Sonata.
Tada ji pasiguodė savo jau suaugusiai vienturtei dukrai – o toji suorganizavo susitikimą su žinomu gydytoju M.G.Maksimaliečiu. Moteris atvyko pas jį į Lietuvą ir užsikodavo. Ir išties trejus metus negėrė.
Tačiau kai dabar apie tai pagalvoja, mano, kad ne viskas tuomet buvo taip puiku, kaip atrodė. „Tada, rodės, jaučiausi laiminga, kad negeriu. Užtat labai pykau ant tų, kurie tą daro, ir juos koneveikiau. Ir šiaip buvau bjauri. Kaip draugas sako, tada aš buvau kaip pitbulis, kuris visus puldinėja – pati jaučiausi kaip princesė, kurios visi turi klausytis“, – pasakojo Sonata.
Taigi dabar ji įsitikinusi, kad svarbus ne vien alkoholio atsisakymas, bet ir suvokimas, kad alkoholizmas – liga, kad vartojimo atsisakęs alkoholikas gali būti piktas ir nervingas, tad reikia dirbti su savimi. Koduotojai paprastai to nesiūlo, tai aiškinama anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimuose, kuriuos Sonata dabar lanko ir kitiems pataria.
Bet iki tol dar reikėjo palūkėti.
Suprato, kad pasiekė dugną
Tuo metu, kai buvo užsikodavusi, Sonata lyg ir atsistojo ant kojų – kartu su draugu patys išsinuomojo namą (seniau gyveno kitų nuomojamame name), vis kvietėsi svečių iš Lietuvos, na, o alkoholį jų namuose vartoti buvo uždrausta.
Tačiau vieną dieną ji susigundė parūkyti žolės. Daug bendravo su gerokai jaunesnių dvidešimtmečių kompanija, kartą kitą pasiūlymo parūkyti atsisakė, o vėliau pamėgino – ir jai patiko.
Kai pradėjo rūkyti žolę, greitai sugrįžo ir prie alkoholio, be to, dar susigundė pamėginti kokaino, kuris taip pat patiko...
„Po kodavimosi prie vartojimo grįžau su trenksmu, tarsi norėdama atsigriebti už prarastą laiką. Ir dar man norėjosi išlieti įvairias per blaivybę sukauptas emocijas, tad ir vėl buvau labai bjauri...“ – prisipažino moteris.
Kaip pati sako, savąjį dugną ji pasiekė tada, kai iškilo grėsmė likti be namų. Už namo nuomą agentūrai turėdavo atsiskaityti du kartus per mėnesį, ir du kartus tam pritrūko lėšų.
„Po to, kai vieną kartą viską pragėrėm ir „prakaifavom“ (draugas narkotikų nevartojo, bet išgerdavo mielai), surinkau reikiamą sumą, padaviau jam ir pasakiau, kad pinigus saugotų ir man neduotų, nes turim susimokėti už nuomą, negi eisim ir gyvensim po tiltu. Na, o po to užėjo toks pažįstamas su buteliu degtinės, išgėrėm ją, tada išgėrėm dar – ir pradėjau zysti draugui, kad duotų man 40 svarų (tiek kainuoja dozė kokaino) – kol jis neatsilaikė ir davė“, – pasakojo Sonata.
Pinigų susimokėti už nuomą greit nebeliko, tiesa, namų neprarado – kažko primelavo agentei apie tai, kaip sunkiai sirgo ir neturi pinigų. Meluoti ir išsisukinėti, kaip pastebi Sonata, alkoholikai tikrai moka.
„Bet tada susimąsčiau, kad padėtis jau tikrai bloga. Tarkim, mes su draugu liksim be namų, nes patys to nusipelnysime, bet juk kartu gyvena ir septyniolikos metų sūnėnas – kuo jis prasikalto, kad mes tokie? Taip pat turime šuniuką, kačiuką, tai ir jie, vargšai, per mūsų kvailumą turėtų kentėt...“ – atsiminė Sonata.
Dėl to susigraudinusi ji kreipėsi į Londone veikiančią lietuvių AA grupę, paskui susirado ir panašią grupę, veikiančią Piterbore (skelbiama, kad ji yra narkomanų, bet taip pat joje lankosi ir alkoholikai).
Per pirmąjį susitikimą vien verkė
„Pirmą kartą prie grupės prisijungiau nuotoliniu būdu. Yra tokia tradicija, kad naujam žmogui kiti nariai papasakoja apie save, kokie jie buvo ir kokie yra dabar. Aš jų klausiausi ir verkiau – juk jie manęs nepažinojo, bet atrodė, kad kalba apie mane“, – prisiminė pašnekovė.
Ir štai ji skaičiuoja jau trečius blaivybės metus (tiksliai atsimena, kad skaičiuoti reikia nuo 2020 m. birželio 23 d.).
Klausantis entuziastingai apie naują gyvenimo etapą kalbančios emigrantės, tampa panašu, kad šįkart ji tikrai neatkris. Moteris džiūgauja, kad gavo labai šaunią globėją (globėjas skiriamas kiekvienam pradedančiam AA, jam gali skambinti ar rašyti bet kuriuo paros metu, kai jautiesi susidūręs su sunkumais). Tos moters ir bendruomenės padedama Sonata perėjo visą dvylikos žingsnių programą, kurios metu daug suprato apie priklausomybes ir apie save pačią.
Dabar, perėjusi programą, jau turi teisę pati tapti kažkieno globėja ir labai džiaugiasi, kad į ją neseniai kreipėsi viena moteris, pasiprašiusi jos globos.
„Dabar man labai norisi padėti kitiems, juk, kaip dvyliktas žingsnis ir sako, turi pasidalyti su kitais tuo, ką pats nemokamai gavai. Ir į mūsų klubo susirinkimus vis atvedu naujų narių, tik būna skaudu, kad kai kurie netrukus atkrinta“, – pasakojo Sonata.
Ji džiaugiasi, kad atrado ir evangeliškąją bažnyčią bei tikėjimą – tai labai padeda gyventi. „Jaučiu, kad beveik visą gyvenimą draugavau su velniu, bet dabar galiausiai atradau Dievą“, – sakė moteris.
Pridūrė, kad neseniai buvo labai sunkiai susirgusi koronavirusu, gulėjo ligoninėje, duso ir vis prarasdavo sąmonę. Kai būdavo labai negera, spausdavo ranka pagalvę, o jai atrodė, kad tai Dievas ją laiko už rankos. Galbūt tai ir padėjo pasveikti.
Pirmą kartą ramybė širdyje
„Kai daugiau nei dvidešimt metų intensyviai vartoji alkoholį, nėra taip paprasta atsitiesti, negali per trumpą laiką tapti visiškai nauju žmogumi. Labai džiaugiuosi, kad turiu pagalbininkų, kurie prireikus mane palaiko, kad nenusirisčiau žemyn – tai priklausomų žmonių ir bažnyčios bendruomenės, taip pat mano globėja, bažnyčios skirta sielovadininkė bei psichoterapeutė. Už šios paslaugas padėjo susimokėti Piterboro lietuvių bendruomenė, esu jiems labai dėkinga“, – sakė Sonata.
Ir patikino, kad apskritai dabar jaučiasi geriau nei kada nors seniau. „Pagaliau supratau, koks geras jausmas yra ramybė širdyje – seniau visai nebuvau jo patyrusi. Žinote, geriant galvoje sukasi visai kitos mintys, o prasiblaivius kamuodavo kaltė, vis galvodavau, kiek pinigų išleidau ir kaip geriau juos galėjau panaudoti – taip ir sukdavosi tos mintys galvoje kaip „skalbiankė“, nebuvo kada atsipalaiduoti“, – sakė Sonata.
Ji džiaugiasi ir tuo, kad draugas alkoholio taip pat nebevartoja, nors į AA susitikimus ir nevaikšto. Tiesa, pavasarį per jos gimtadienį buvo išgėręs ir sakė, kad tą patį padarys per Naujuosius metus, bet ji scenų dėl to nekelia, kaip darydavo tada, kai buvo užsikodavusi.
Stebuklai ir blogi įpročiai
Neseniai Sonata sulaukė dar vieno džiaugsmingo įvykio, kurį pati vadina stebuklu. Lankėsi AA stovykloje, vykstančioje gražioje pilyje Škotijoje – šalia yra Vampyrų ola, Blaivybės kalnas ir vandenynas. Braidžiojant po vandenyną jos draugas jai pasipiršo.
„Dabar noriu visiems pasakyti, kaip yra gera sveikti nuo alkoholizmo. Net jei gyvenimas yra smarkiai susikomplikavęs, jame gali vykti stebuklai“, – patikino Sonata.
Ji psichologiškai jaučiasi gerai, nepaisant to, kad šiuo metu turi ilgai užsitęsusį nedarbingumą, nes tebeturi širdies veiklos sutrikimų. Per karščius jai apskritai būdavo sunku bent kiek daugiau pajudėti.
Be to, turi antsvorio ir jai diagnozuotas diabetas. Bet neseniai pateko į vieną projektą, kur, profesionalų prižiūrima, stengsis numesti svorio – juk, kaip pati sako, nemokėjo protingai gerti, nemoka ir protingai valgyti. Tikisi, kad, jei išmoko gyventi be alkoholio, išmoks ir taisyklingai maitintis.
Pokalbio pabaigoje pašnekovė dar paklausia, ar jo metu buvo nusikeikusi (ne, nebuvo). Ji neslepia, kad seniau keiksmažodžius vartodavo gausiai, o dabar bando atsikratyti ir šio bjauraus įpročio.
