Štai Vidmantės darbo skelbimas, internete sulaukęs daug patiktukų ir patarimų, kur galima ieškoti informacijos, bet realių pasiūlymų jai bent kol kas neatnešęs: „Gal kas turite darbo pasiūlymų nuotoliniu?
Be platinimų, telemarketingų, draudimo paslaugų.
Darbo patirties neturiu, bet stengčiausi išmokti. Anglų kalbos žinios nėra geros.
Man 31 metai.
Esu baigusi dailiųjų odos dirbinių gamintojos specialybę ir kompiuterių operatoriaus specialybę (Nors tos dvi specialybės man ne prie širdies ir mažai įgūdžių tame turiu).
Renginių organizavimą.
Socialinį darbą.
Jei turite klausimų, klauskite.“
Šalia skelbimo – linksmos neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios merginos nuotrauka.
– Papasakokite plačiau, kokia jūsų sveikatos būklė ir ar esate su tuo susitaikiusi? – pirmiausia paklausiau Vidmantės.
– Turiu kompleksinę negalią, t. y. cerebrinį paralyžių ir erdvinį sutrikimą. Tai toks sutrikimas, kai asmuo negali orientuotis aplinkoje ir dažnu atveju gali pasiklysti.
Taip nutiko todėl, kad mudvi su dvyne seserimi Gintare (jos būklė yra sunkesnė nei mano) atėjome į pasaulį septintame nėštumo mėnesyje. Mums nebuvo laiku suteikta reikiama medicininė pagalba, nebuvo laiku įjungtas inkubatorius. Mus paliko mirti. Mamai buvo pasakyta, kad gimdo lavonus...
Prie diagnozės prisidėjo ir tai, kad kieme žaidžiantys vaikai apvertė mūsų vežimėlį, kai mes miegojome – aš iš vežimėlio išriedėjau, o sesuo iškrito.
Kai tenka žmonėms kalbėti apie negalią, visada sakau, kad su ja reikia išmokti susigyventi. Žinoma, iki šiol dėl to tenka patirti visko: džiaugsmo, liūdesio, bejėgiškumo, kartais nevilties, kai viskas atsibosta, ypatingai aplinkinių požiūriai. Jų būna įvairiausių – vieni nesupranta neįgaliųjų, kiti bijo, dar kiti palaiko.
Tenka pripažinti, kad su erdviniu sutrikimu, kai negaliu savarankiškai orientuotis, per tiek metų dar nesusigyvenau... Tai padaryti sunkiau. Sunkiausia suvokti, kad visą gyvenimą būsiu priklausoma nuo kitų.
Žmonės manęs klausia, kaip aš visur dalyvauju, jei turiu tokį sutrikimą? Aš labai daug ką įsidėmiu mechaniškai (tarsi kompiuteris), įsidėmiu detales, kurių aplinkiniai galbūt nepastebi, važiuodama viešuoju transportu skaičiuoju stoteles ir pan.
Nepaisant visų sunkumų, džiaugiuosi, kad galiu gyventi!
– Gyvenate nedideliame Kairių mieste Šiaulių rajone. Ar ten gyventi jums patogu, ar galite pati išeiti į lauką ir važiuoti vežimėliu šaligatviais ten, kur reikia?
– Gimiau ir augau Šiauliuose – tai mano širdies miestas, mano gimtinė, bet visada norėjosi gamtos apsupties ir savojo kampo, tad su šeima (iš viso joje esame 5 vaikai) išsikraustėme į Kairius. Kairiai nėra jau toks mažas miestelis, jame gyvena tikrai nemažai žmonių.
Čia man patogu, buvo daromi pritaikymai. Judu vaikštynės pagalba, namuose ir be jos, o ji man reikalinga lauke, viešajame transporte ar kitur, nes savarankiškai man sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą. Visur pasitaiko neprieinamų vietų neįgaliesiems (tai manęs jau nebestebina), bet nepaisant nieko neatskiriu savęs nuo savirealizacijos, visuomeninio gyvenimo.
– Kokia buvo jūsų vaikystė ir paauglystė? Ar buvo toks momentas, kai pradėjote galvoti, kad jūs – ne visai tokia, kaip kiti vaikai, o gal to nesureikšminote?
– Iš vaikystės ir paauglystės labiausiai įsiminiau ligonines, operacijas, sanatorijas – ten buvo daugiausia praleista laiko. Dar prisimenu, kaip vaikystėje labai mėgdavau apginti silpnesnį už save (šis noras niekur nedingo iki šiol).
Tiesa, kalbėti pradėjau būdama penkių metukų, bet iki šiol negaliu patylėti – labai mėgstu bendrauti ir išsakyti savo nuomonę įvairiais klausimais.
Vaikystėje bei paauglystėje išgyvenau įvairiausių momentų: džiugesio, kai galėdavau pati savarankiškai kažką atlikti, liūdesio, kai manęs nesuprasdavo aplinkiniai ir tyčiodavosi.
Aš tokia, kaip kiti, tik gal esu šiek tiek ypatingesnė nei aplinkiniai. Apie savo negalią galbūt daugiau pradėjau galvoti būdama paauglė (kas ir kodėl man nutiko?).
Ilgą laiką nedrįsau kalbėti apie negalią, manydama, kad žmonės mane pasmerks, nesupras, nusisuks… Šiandien, būdama suaugusi jau drąsiai kalbu apie tai, kas ne visada būna malonu.
– O kokie jūsų santykiai su dvyne seserimi, gal suprantate viena kitą iš pusės žodžio?
– Taip, mudvi su Gintare esame artimos, ji kaip dalis manęs. Nors jai kalbėti sunku (kaip minėjau, jos sveikatos būklė prastesnė nei mano), aš ją puikiai suprantu. Būna taip, kad jeigu jai ką nors skauda, man fiziškai skauda taip pat.
Vaikystėje mus nuolat painiodavo, kai kurie ir visai neatskirdavo, nes esame identiškos dvynės.
– Pereikime prie jūsu darbo paieškų. Jūsų skelbime nurodyta, kad turit visą krūvą specialybių. Kaip sugalvojote tiek jų įgyti?
– Po mokyklos baigimo labai norėjau studijuoti žurnalistiką, bet būtų tekę vykti į Vilnių – neišdrįsau. Tai lėmė jau minėtas erdvės sutrikimas ir užsienio kalbų mokėjimo spragos – galvojau, kad nepavyks vienai įveikti šių kliūčių.
Pasilikau mokytis Šiauliuose. Įgijau dailiųjų odos dirbinių gamintojos, kompiuterio ir organizacinės technikos operatoriaus (biuro operatoriaus) specialybes. Tiesa, šios specialybės nėra artimos mano širdžiai, bet vis tik norėjosi kažką mokytis, kad nebūčiau namie tarp keturių sienų. Kiek vėliau įgijau apeigų ir švenčių organizatoriaus specialybę bei galiausiai baigiau socialinio darbo studijas.
Kalbant apie renginių organizavimą – tai vienas iš tų variklių, kuris mane stumia į priekį. Man patinka organizuoti, kurti, patinka matyti žmonių akis, pilnas dėkingumo. Tai suteikia motyvacijos man pačiai. Renginių organizavimas – tai kūryba.
Kartu su mama surengėme Šiauliuose neįgaliųjų festivalį „Nenusigręžk“ . Festivalio tikslas – atskleisti neįgaliųjų turimus talentus. Kitas mano inicijuotas renginys „Aš ir Tu – tai MES!!!“. Akcijos tikslas – mažinti atskirtį tarp negalios neturinčių ir ją turinčių asmenų. Akcijos globėjas buvo LR Prezidentas Valdas Adamkus.
Kodėl socialinis darbas? Jau buvau minėjusi anksčiau, kad noras padėti žmonėms, juos suprasti, išgirsti manyje atsirado nuo vaikystės. Kai žmonės į mane kreipiasi pagalbos, visada stengiuosi juos bent išklausyti, o jei yra galimybė, tai ir padedu. Tai prasminga.
– Taigi dabar ieškote darbo. Koks jis turėtų būti, ar jis jums reikalingas visai dienai, ar geriau trumpesniam laikui?
– Darbo ieškau jau ilgai, pradėjau po to, kai tik baigiau socialinio darbo studijas 2021 m. Žinoma, norėčiau darbo pagal specialybę (konkrečiai renginių organizavimo arba socialinio darbo). Darbas turėtų būti labiau sėdimas ir kad galėčiau dirbti pagal savo galimybes.
Esu žmogus, kuris nemėgsta rutinos, tai ir savo darbe rutinos nenorėčiau. Tai labiau turėtų būti susiję su kūryba, organizavimu. Trumpai tariant, tai turėtų būti darbas, kuriame kiekvieną kartą galėčiau kažką atrasti naujo ir tobulėti.
Labai ilgų (pamaininių) darbų negalėčiau dirbti, bet šiaip – kuo daugiau užimtumo, tuo geriau.
– Kaip apibūdintumėte, koks yra jūsų charakteris ir dėl kokių savybių būtumėt gera darbuotoja?
– Manau, esu empatiška, jautri, emocinga, kūrybinga, atsakinga, pareiginga, komunikabili, užsispyrusi, sąžininga, atvira, nuoširdi, veikli, dėmesinga, mandagi (pagarba žmogui man labai svarbu), iniciatyvi, savarankiška (kiek jau leidžia galimybės), savikritiška, tolerantiška, žmogiška, mėgstanti laužyti stereotipus, smalsi.
Sudėtinga viską išvardinti, esu tikra, kad dar daugiau charakterio savybių išryškėtų įvairiose situacijose. Manau, dėl visų išvardytų savybių ir būčiau gera darbuotoja.
– Kokių pasiūlymų ir žinučių sulaukėte – jeigu sulaukėte – paskelbusi feisbuke šį savo darbo skelbimą?
– Šis mano skelbimas nebuvo pirmas, ne kartą jau rašiau skelbimus socialiniuose tinkluose, seku Užimtumo tarnybos darbo skelbimus, domiuosi, ar draugai, pažįstami negirdėjo apie laisvas darbo vietas ir pan., tačiau dažnai darbo pasiūlymai būna ne mano jėgoms – nemažai kur reikalingas fizinis aktyvumas.
Šįkart tesulaukiau pasiūlymo dalyvauti projekte, kuris susijęs su verslu, tačiau savęs versle neįsivaizduoju (bent kol kas).
Seniau dažnai sulaukdavau pasiūlymų užsiimti platinimu (kosmetikos, kitų produktų), telemarketingu, pardavinėti draudimo paslaugas ir pan., bet manęs tai nedomina. Noriu susirasti darbą, kuris man teiktų džiaugsmo.
Tikrai nemažai žmonių mane palaiko darbo paieškose: šeima, draugai, pažįstami ir net nepažįstami skatina nepasiduoti ir judėti pirmyn. Tai man labai svarbu ir reikalinga, dėkoju jiems visiems už nuoširdų palaikymą ir supratimą.
– Koks apskritai jūsų požiūris į darbo paieškas: ar atrodo, kad viskas bus gerai, o gal kartais apima neviltis?
– Iki šiol jokio nuolatinio darbo nesu dirbusi. Neslėpsiu, būna akimirkų, kai aplanko neviltis, dingsta motyvacija, tada prasideda savęs menkinimas, savigrauža, nusivylimas savimi bei kitais aplinkui, nerimas, baimė dėl ateities...
Daugelyje darbo sričių reikalinga patirtis. Iš kur gauti tos patirties, jei tavęs dirbti niekas nepriima? O jeigu dar turi negalią (ypatingai sunkesnę), tai išvis patylėsiu… Bet galbūt negalią turintis žmogus darbą atliks geriau nei tas kuris jos neturi? Kodėl dažnai neįgalieji yra nurašomi? Gal laikas pastebėti, ką žmogus gali padaryti, kokios yra to žmogaus žinios, įgūdžiai, kompetencijos, savybės ir nematyti jame negalios? Manau, verta apie tai susimąstyti, nes išorė dažnai gali būti apgaulinga…
Visgi tikiu, kad man pavyks susirasti mėgiamą darbą ir galėsiu džiaugtis tuo, jog sunkiu metu nepasidaviau. Kaip sakoma, ateis ir į mano kiemą šventė, nes po tamsios nakties visada nušvinta saulė. Niekada negalima prarasti vilties.
– O kokių pomėgių turite, kokios veiklos jums teikia džiaugsmą?
– Labiausiai mane teikia džiugina bendravimas su žmonėmis, naujos patirtys, atradimai, buvimas gamtoje, iššūkiai gyvenime, nes tai paskatina į save pažiūrėti iš šono, perlipti per save, išeiti iš komforto zonos.
Mėgstu skaityti knygas. Dažniausiai skaitau saviugdos, psichologines knygas. Turiu svajonę galbūt ateityje parašyti savo eilėraščių knygą, nes nuo paauglystės rašau eiles.
Jaučiu aistrą fotografijai. “Kaip tau išeina fotografuoti turint negalią?“, – tokių ir panašių klausimų sulaukiu dažnai. Fotografuodama jaučiuosi laisva, laiminga, tai suteikia man ramybę. Dažniau fotografuoju telefonu, bet bandau ir fotoaparatu. Prisipažinsiu, dažnai ant savęs pykstu, kad neišeina sukurti norimo kadro, ne tik todėl kad trūksta žinių, praktikos, įgūdžių, bet dažnu atveju sveikatos būklė neleidžia pasiekti visko, ko noriu, tačiau vis tiek stengiuosi...
Teko išgirsti ir atsiliepimų, kad bjauriai fotografuoju, kad nemoku kadruoti ir kitų baisybių. Taip, vis dar nemoku kadruoti, nežinau daugybės dalykų, bet aš mokausi. Žingsnis po žingsnio, bet judu į priekį ir nenoriu sustoti, nes tai man teikia džiaugsmo! Žinau, kad niekada nebūsiu profesionali fotografė, bet džiuginti širdį juk galima.
Dar viena mano gyvenimo aistra – savanorystė. Ji mano gyvenime atsirado jau seniai. Pirmi kartai savanoriavimo buvo nejaukūs, nedrąsūs, net dalinti skrajutes buvo iš pradžių nesmagu, nes nežinojau, kaip reaguos žmonės... Kodėl nerimavau dėl reakcijos? Galbūt todėl kad turiu negalią, nes visuomenėje yra dažnas stereotipas, jei individas turi negalią jis sėdi tarp keturių sienų. Tačiau ne mano atveju. Mėgstu laužyti stereotipus, parodyti sau bei kitiems, kad aš tai galiu.
Savanoriauti noriu, nes galiu padėti kitiems, tam kad jaustis naudinga ir reikalinga, tam kad neįgalieji išdrįstu išeiti į visuomenę ir būti jos dalimi
Teko išgirsti komentarą, kad esu pati didžiausia Lietuvos problema, nes man reikia mokytis, reikia visur dalyvauti, organizuoti, kurti ir pan. Taip, nes esu gyvas žmogus, nesvarbu, kad šalia manęs yra keturi ratai, bet esu žmogus, kuris nori gyventi, svajoti, eiti per gyvenimą su šypsena, nes gyvenimas tik vienas ir jis yra gražus.
– Ar save po kokių dešimties metų įsivaizduojate save gražiai, dirbančią, turinčią vyrą, vaikų ir pan., ar visgi neleidžiate sau būti labai optimistiškai?
– Negalvoju, kas bus po penkerių ar dešimties metų. Stengiuosi gyventi šia diena, nes mes nei vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj...
Žinoma, pasvajoju apie savo šeimą, vyrą, vaikus, mylimą darbą – kas apie tai nesvajoja? Šeima yra vertybių pagrindas, ji man gyvenime labai svarbi.
Klausimai apie vyrus man sukelia šypseną, nes visą gyvenimą esu vieniša. Iš aplinkinių vis dažniau sulaukiu klausimų, kodėl aš vis dar viena? Visada sakau, kad geriau jokio vyro nei bet koks.
Kokio žmogaus norėčiau šalia savęs? Žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti, mylinčio, ištikimo, sąžiningo, atsakingo, turinčio humoro jausmą, empatiško, gerbiančio kitą žmogų, nuoširdaus, atviro, kuris priimtų mane tokią, kokia esu.
