Rugpjūčio 10-ąją Vitalijus ir Nijolė Mazūrai šventė auksines vestuves. Juk kai sovietmečiu tuokėsi prieš penkiasdešimt metų, duoti santuokos įžadų bažnyčioje jiedu negalėjo, nes religija daugeliui buvo uždraustas vaisius. Dabar jų širdys linko meilę prisiekti ir prieš Dievą.
Sūnų Kristijoną (49 m.) ir dukrą Beatričę (51 m.) užauginę menininkai turi tris anūkes. Tačiau vien Mazūrų Vilniuje gyvena apie trisdešimt – tiek giminių suskaičiavo didelėje šeimoje užaugęs Vitalijus. Iš Radviliškio rajono, Šiaulaičių kaimo, kilęs žinomas lėlininkas turi šešis brolius ir seserį, keli jų gyvena sostinėje, tad visi kartkartėmis susitinka.
Pora svečius ir giminaičius paprastai priima savo namuose Vilniaus senamiestyje – svetainėje galima pasijusti lyg lėlių teatro užkulisiuose, nes būtent šioje erdvėje laikomos dekoracijos, kaukės, Vitalijaus tapyti paveikslai bei kurtos lėlės.
Vitalijus ir Nijolė 1997 metais įkūrė savo lėlių teatrą „Paršiukas Ikaras“. Jiedu važinėjo po miestus ir miestelius, bet pastaruoju metu vaikus pasižiūrėti spektaklių kartais pasikviečia ir į savo namus.
Ištraukiami suolai, paslepiami nereikalingi daiktai, pastatoma scena ir net trisdešimt darželinukų stebi lėlių spektaklį. Po to režisierius ir aktorė vaikams leidžia pažaisti su lėlėmis, bet paprašo jas labai saugoti. Pasitaiko, jog vaikai taip išsidūksta, kad, pasak Vitalijaus, net sienomis ima laipioti.
Solidaus amžiaus menininkai tikino nepavargstą nuo vaikų šurmulio, sugeba su jais gražiai susitarti, maloniai pasikalbėti. Net ir gatvėje neretai vaikai lėlininkus atpažįsta, nusišypso, nes pamiršti lėlių spektaklio įspūdžių beveik neįmanoma. Šis scenos žanras išskirtinis, juolab žinant, kad V.Mazūrą galima laikyti lietuviško lėlių teatro kūrėju, pradininku.
Lėlininko nuopelnai 2012 metais buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, nors pats V.Mazūras juokavo, kad anokia ta jo karjera, jeigu vis išmesdavo iš teatro.
Tik išaušus nepriklausomybei Vitalijus tapo savarankišku kūrėju, toks, koks visada norėjo būti. Jam pasisekė, kad kūrybiniame ir kasdieniame gyvenime visada palaikė ir koja kojon žengia žmona Nijolė.
– Kūrybiškiausi metai jums turbūt prabėgo Vilniaus lėlių teatre (dabar teatras „Lėlė“), kuriame pastatėte gražiausius lietuvių autorių kūrinius? – pradėjau pokalbį su V.Mazūru.
– Prabėgo metai ir, kaip juos sulaikyti, nesužinojau. Laikiau ir taip, ir taip, bet mane „išfūgino“ lauk. Išmetė kaip prastą menininką. Teatro vadovybei atrodė kitaip.
– Kas jus atvedė į lėlių teatrą? Ar nuo vaikystės domėjotės lėlėmis?
– Nuo vaikystės domėjausi tankais, malūnais, įvairiomis skraidyklėmis, aitvarais. Man buvo 22-eji, o aitvarus leisdavau. Kai buvau studentas, aitvarą gimtinėje paleisdavau ir išvažiuodavau į Vilnių. Atvažiuoju po trijų mėnesių – jis tebekaba.
– Vėjavaikiškumas jums paklojo profesinius pagrindus?
– Vėjavaikiška mąstysena niekam nepatinka, bet ji susiformavo tikriausiai vaikystėje. Namuose per Užgavėnes išsiversdavau kailinius, į rankovę įkišdavau pušinę, vadinamąjį žarsteklį, kuria šluojama duonkepė krosnis, ją aprišdavau ir tapdavau baiduku – gąsdindavau žmones. Tačiau tai buvo tik atsitiktiniai žaidimai.
Kadangi elektros kaime nebuvo, radęs seną bateriją vakare su visais broliais palįsdavau po paklode ir rodydavau kiną. O tas kinas – ant stiklo akvarele nupiešti medžiai, namai, debesys ar dar kas nors.
– Kiek turite brolių, seserų?
– Šeimoje septyni broliai ir sesuo Elenytė – kaip lietuviškoje pasakoje. Penki mūsų gyvename Vilniuje, vienas brolis – tėviškėje, du broliai – Šiauliuose. Tarp jų yra žinomų kūrėjų: architektai Česlovas ir Albertas, skulptorius Petras. Alberto specializacija – kaimo architektūra, o Česlovas statė įvairius miesto objektus. Sesuo – tekstilininkė. Jie visi jaunesni už mane, aš didžiausius antpečius turiu. Štai ir visa teisybė!
– Jūsų namuose ne tik teatro lėlės, bet ir paveikslai, kurie išduoda ne tik pagrindinę režisieriaus, scenografo profesiją, bet ir tai, kad tapote.
– Nors Vilniaus dailės institute (dabar akademija) mokiausi scenografijos, buvo dėstoma tapyba, piešimas, kompozicija. Tapybą dėstė Augustinas Savickas (1919–2012), bet didžiausią įtaką padarė tapytojas Jonas Švažas (1925–1976), kurio dabartinė karta jau nežino. Kai kas galvoje išliko, kai ko neišliko.
Institute niekas nedėstė režisūros, režisieriumi tapau pats. Kol dirbau Vilniaus lėlių teatre, nebuvo laiko tapyti. Kai išvarė iš teatro, irgi nebuvo laiko, reikėjo dirbti kituose teatruose.
– Iš visur jus išvarė. Gal per daug gerai dirbote?
– Ateidavau kartais ir į „Lėlės“ teatrą, kol buvo man suprantamas kolektyvas. Norint ką nors nuveikti, reikia, kad tave žmonės suprastų.
Mano kuriamas lėlių teatras buvo pažangus, tuometėje Sovietų Sąjungoje pirmas toks teatras, į kurį vykdavo mokytojai ir dėstytojai su studentais iš Maskvos ir manęs ieškodavo. Aš kartais neprisipažindavau pavardės ir laimingai išsisukdavau nuo tų ekskursijų.
Pradėjau kurti kitokį teatrą, nes tuometis buvo primityvus, standartinis, pagal vieną šabloną. Visoje Sovietų Sąjungoje buvo sukurti vienodi teatro modeliai ir išsiuntinėti į visus miestus, todėl visi kopijavo ir darė tą patį.
Penkerius metus su vienu režisieriumi kariavau, kol jis pagaliau manimi patikėjo ir net apgyvendino teatre. Paskui tam žmogui įkyrėjau ir mane išmetė iš Vilniaus lėlių teatro.
Tada mane priėmė Kauno lėlių teatras. Jame sukūriau du spektaklius, kurie nulėmė visą mano likusį gyvenimą, nes Kaune man leido kurti tai, ką norėjau. Tie spektakliai buvo „Zuikių mokykla“ ir „Eglė žalčių karalienė“.
– Kūrėte ne tik lėles, kurios prakalbo lietuvių autorių Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos eilėmis, bet ir tapybos darbus, kai kuriuose matyti ir kaukių, lėlių fragmentai. Dalyvavote net tarptautinėse parodose, bet esate garsesnis lėlininkas nei tapytojas.
– Nesistengiu į parodas lįsti, nors neseniai buvo mano paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tapyba tėra dėl savęs, nesu pardavęs nė vieno paveikslo, tik dovanojęs. Koks velnias pirks tokias kerėplas.
– Olandų tapytojas Vincentas van Goghas (1853–1890), kol gyveno, nepardavė nė vieno darbo. O dabar jo darbų kainos kosminės.
– Gavau per galvą daug kartų teatre, todėl tapybą pasilikau tik sau. Pavyksta sukurti kokią nors murzalynę.
Ne lėlių teatras įtaką padarė mano tapybai, aš pats sau įtaką padariau.
Ieškojau teatro ten, kur mano močiutė sekdavo pasakas, o mes verkdavome įsikniaubę į pagalves. O dabar, neduok Dieve, jeigu vaikas pradės verkti, tai reikės spektaklį pašalinti iš repertuaro. Daug kartų dėl to buvau įspėtas.
Vis per galvą gaudavau, kad ne pagal pjesę spektaklį statau. Vis klausdavo manęs, ar noriu ką nors pranokti. Man sakydavo: „Ieškok režisieriaus.“ Vienąkart klausiu: „Kur man ieškoti – po lova, po sofa?“
Lėlių teatro režisierių nebuvo Sovietų Sąjungoje, jeigu nori kurti apie vabaliukus, atvyks iš Kaliningrado ar Murmansko ir pastatys spektaklį.
Aš pats pagalvojau, kad man nusispjauti, ką jie kuria. Tose pjesėse nebuvo nieko tautiško. Ir mums siųsdavo tokias pjeses apie vabaliukus, skruzdėles, plaštakes, kurias teatras būtinai turi statyti. O aš stačiau apie Lietuvą. Paršiukus įkišdavau į pjesę, kad pergudraučiau sovietinę cenzūrą.
Ties tais žodžiais į namus sugrįžo režisieriaus žmona Nijolė ir apkabino vyrą. Jiedu vienas kitam nusišypsojo, atrodė lyg saldžioji porelė, gyvenanti medaus mėnesio nuotaikomis.
Nuspėjau, kad jaunystėje jiedu greičiausiai įsivėlė į tarnybinį romaną, nes jis – režisierius, ji – aktorė. Kitaip ir negalėjo būti, bet vis tiek pasitikslinau, kur jiedu susipažino.
„Stačiau „Devyniabrolę“ ir Nijolę radau Šiaulių dramos teatre“, – nusijuokęs paaiškino Vitalijus. Lėlininkas prisiminė, jog susituokti su Nijole norėjo tyliai, kad niekas nesužinotų apie vedybas. Bet nepavyko. Jaunavedžiams atėjus į civilinės metrikacijos skyrių, darbuotoja paklausė jaunikio pavardės. Išgirdusi, kad Mazūras, ji net šūktelėjo: „O, mano tėtis pas jus dirbo staliaus darbus po karo.“
Paminėti bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį Mazūrai taip pat norėjo tyliai, bet vos apie datą užsiminė veikliai bičiulei, buvo įsukti į šventės rengimą.
„Pasikvietėme gerus pažįstamus tapti bažnytinės santuokos liudytojais. Kai apie tai išgirdo vaikai, kilo sujudimas, kaip bičių avilys pradėjo visi zysti“, – apie tai, kad bandymas tyliai paminėti sukaktį tapo švente, užsiminė Vitalijus.
Nijolė taip pat kuklinosi kalbėdama apie išskirtinę sukaktį ir kad jiems tiek metų pavyko drauge nugyventi, sutarti.
„Kitiems žmonėms blogiau negu mums, jie turi daug visokių bėdų. Mes juk vis tiek nueinantys į užmarštį“, – šypsojosi aktorė. N.Mazūrienei baisiausia, kad šiais laikais labai daug porų skiriasi, dėl to kenčia vaikai. O tai, kad jiedu nugyveno 50 metų šeimoje, natūralu, taip ir turėjo būti.
„Vitalijus niekada manęs neišdavė. Aš gal teatre jį ir galėjau išduoti, nes teatras yra bjauri įstaiga. Neišdaviau. Aš kaip žmona turėjau būti po padu – tyli, rami. Į gastroles užsienyje važiuodavo merginos, o žmonos – ne, kad nekiltų noro abiem pabėgti. Atvirai sakau, tikrai taip buvo. Mūsų neleido vykti į užsienį kaip šeimos“, – pasakojo Nijolė.
Vitalijus irgi nevažiuodavo į užsienį: „Jeigu poros neleidžia, ko man važiuoti. Aš nevažiavau.“ Žmona patikino, kad niekur nebūtų bėgusi turėdama du vaikus.
– Įgijote dramos aktorės specialybę, bet susipažinusi su Vitalijumi ėmėte vaidinti su lėlėmis. Nesigailėjote atsisakiusi dramos aktorės karjeros? – paklausiau Nijolės.
– Aš jį įsimylėjau. Gailėjausi atsisakiusi dramos aktorės darbo, nes visi kritikai mane terorizavo, kad nemoku lėlės valdyti. Bet vėliau labai susidraugavau su lėlėmis.
Iš tiesų dėl ištikimybės vyrui ir dėl buvimo kartu, dėl lėlių teatro aš atsisakiau ir filmavimų. Mane lėlių teatras sužavėjo, kai jį pamačiau, jo spektaklius. Buvo taip gražu – pamaniau, aš išmoksiu. Nors mano dėstytojas sakė: „Kaip gaila, kad tu nebūsi artistė.“
Lėlių teatras buvo ne artistų teatras, tiesiog žmonių mėgėjų. O tada, kai išmokau su lėle vaidinti, sumanėme rengti lėlių aktorių kursą.
– Lėlės taip užvaldė jūsų gyvenimą, kad ir namuose paskyrėte kambarį teatrui. Ar jis skirtas tik darbui?
– Čia susitinkame su savo vaikais, anūkėmis. Mūsų miegamasis priešingoje pusėje, o šiame kambaryje nakvoja atostogų grįžusi anūkė.
– Ar vaikai ir anūkės buvo laimingos, kad užaugo namuose, kurie primena lėlių teatrą, vaikystės pasakas?
– Kristijonas vengė teatro, pamenu, bijojo žiūrėti spektaklį „Avinėlio teismas“, nes Vitalijaus matymas buvo šaržuotas, aštrus. Nors sūnus augo teatro užkulisiuose, būdavo su mumis, o ne darželyje, sakydavo, kad nenori teatro. Todėl pasirinko kompiuterių meistro profesiją ir labai laimingas.
Beatričė baigusi meno vadybos studijas, dirba kino teatro administratore. O su anūkėmis nuolat žaidėme teatrą, aš kūriau pasakas. Pati savo pasakas režisavau arba abu su vyru, o Vitalijus darė lėles, kūrė scenografiją pagal anūkių skonį.
Užtat vaikų darželiams mūsų spektakliai labai patikdavo, nes auklėtojos ir vaikai jausdavo, kad mes taip gražiai visą pasaką parodėme. Anūkės buvo stimulas, dėl kurio norėjosi dirbti.
Net ir dabar negalime sustoti dirbti – ėjau pas odontologą ir susitikau vaikų darželio auklėtoją, kuri sakė, kad vaikai nori pas mus dar ateiti rudenį. Galbūt ateis penkiolika vaikų, suvaidinsiu „Paršiukus“.
Kambaryje, kuris susirinkus žiūrovams virsta lėlių teatro scena, šeimininkai vidurdienį visada geria kavą. Tokia jųdviejų tradicija daugelį metų. Todėl netoli durų, prie sienos, pastatytas kavos virimo aparatas. Jis turbūt čia atsirado dėl to, kad tarsi primintų teatro kavinę, į kurią per pertrauką skuba žiūrovai ir tuomet patalpas užlieja kavos aromatas. Be kavos ir jos aromato kuriamos atmosferos joks teatras neįsivaizduojamas.
Nijolė ir Vitalijus kavą neretai gurkšnoja sėdėdami ant kėdžių po fikusu, kuris taip pat susijęs su teatro prisiminimais. V.Mazūras maždaug prieš 27 metus gavo dovanų vazonėlį su fikuso daigu iš panevėžiečio aktoriaus Laimučio Sėdžiaus.
„Vyko pirma mano premjera Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre – spektaklyje aktorius pasakojo, kad jam gimė sūnus, tačiau ir gyvenime jam tą pačią dieną gimė sūnus. Todėl aktorius man padovanojo tą medį, jau daug nukarpėme šakų“, – pasakojo V.Mazūras, kurio kasdienybėje niekada nestigo neįtikėtinų istorijų.
Menininkas susijęs su keliais teatrais
V.Mazūras 1968–1970 m. buvo Kauno lėlių teatro, 1964–1994 m. – Vilniaus lėlių teatro (nuo 1971m. Vilniaus teatras „Lėlė“) dailininkas, 1971–1979 m. ir 1988–1994 m. – šio teatro vyriausiasis režisierius ir meno vadovas, 1981–1988 m. – vyriausiasis dailininkas.
1975–1979 m. žinomas lėlininkas – Lietuvos konservatorijos,1994–2006 m.Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. 1994–2002 m. Jaunimo teatro lėlininkų trupės režisierius. 1997 m. su žmona aktore N.Bižanaite-Mazūriene Vilniuje įkūrė teatrą „Paršiukas Ikaras“.
Lietuvos dailininkų sąjungos, Teatro sąjungos ir Tarptautinės lėlininkų sąjungos (UNIMA) narys.
Garsiausi V.Mazūro pastatyti spektakliai: „Zuikių mokykla“ (1968 m.), „Eglė žalčių karalienė“ pagal S.Nėrį (1968 m), „Pelenų antelė“ (1971 m.), „Avinėlio teismas“ (1976 m.), „Žemės dukra“ (1981 m.), „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ (1974 m.), „Raudonligė“, „Barbora Radvilaitė“ (1990 m.), „Eglė žalčių karalienė“ (2007 m.), „Sniego karalienė“ (1995 m.), „Klounas ir kaliausė“ (1995 m.), „Princesė ir kiauliaganys“ (1996 m.).
Menininkas taip pat kūrė scenografiją dramos spektakliams kone visuose Lietuvos dramos teatruose.
2005 m. V.Mazūrui už indėlį į Lietuvos teatro kultūrą įteiktas aukščiausias teatro apdovanojimas Auksinis scenos kryžius.
2012 m. V.Mazūrui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta.
