Iš pėsčiųjų žygio knygnešių takais Rambyno regioniniame parke neseniai parsivežiau suvenyrą. Tai – 1860 metais gotišku šriftu spausdinto laikraščio „Keleivis“ kopija. Tokia spauda buvo skirta tik Mažosios Lietuvos gyventojams.
Pėsčiųjų maršrutą sudarė 25 kilometrai. Į legendomis apipintą Rambyno kalną kilome nuo Nemuno pusės, netoli esantis Lietuvos sieną ženklinantis stulpas įspėjo, kad kitoje Lietuvos upių tėvo pusėje – buvęs Karaliaučiaus kraštas.
Du pagrindinius centrus, kur XIX amžiuje buvo spausdinamos lietuviškos knygos, – Tilžę, dabartinį Sovetską, ir Ragainę, dabartinį Nemaną, – matėme iš tolo.
O Bitėnuose, netoli Pagėgių, žygeiviai turėjo progos užsukti į Martyno Jankaus (1858–1946) muziejų, kur buvo įsikūrusi jo spaustuvė. Maldaknygės, sapnininkai, kalendoriai yra saugomi šiame muziejuje, nes nuo jų prasidėjo lietuviška spauda. Vienas lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų M.Jankus yra parašęs ir parengęs 45 lietuviškas knygas.
Savo gimtinėje Bitėnuose jis turėjo sandėlį, kur laikė draudžiamus leidinius, suteikdavo prieglobstį knygnešiams, gabenantiems caro valdžios draudžiamą lietuvišką spaudą.
Pasakojama, kad M.Jankus nepaleisdavo knygnešių, kol jų nepavalgydindavo. O suskaičiuoti, kiek reikės išvirti bulvių, į daržinę užsukdavo M.Jankaus žmona. Į šieną įsiraususių žmonių ji nematydavo, nes kyšodavo tik jų kojos.
Nutrintos pėdos, pūslėmis nusėti delnai – tokie ženklai gali ilgai priminti knygnešių vargus, jeigu žygeiviai susigundo nešti ant pečių maišus su knygomis.
Pasiekus finišą jų laukia įvairūs suvenyrai, o neretai tai būna Vilkyškiuose gaminamas sūris. Nors sūris slegiamas netoli nuo Rambyno esančioje pieninėje, Vilkyškiuose savaitgaliais nėra lengva jo įsigyti, nes firminė parduotuvė įmonės teritorijoje veikia tik darbo dienomis.
Išskirtinė gamta prie Nemuno, rodos, ranka pasiekiama. Prie Bitėnų yra įsikūrusi baltųjų gandrų kolonija, kur yra net 23 gandralizdžiai. Prie Merguvos ežero, kuris susisiekia su Nemunu, įrengtas apžvalgos bokšas. Į jį užlipus, laimė, dar nematyti ant buvusios Ragainės apgriuvusių pastatų esanti Z raidė, kuri prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą tapo okupantų ženklu.
Pasienyje su Rusija kol kas tylu, nors artėjant prie šios zonos reikia turėti asmens dokumentą, o vietos gyventojai, kurių čia liko ne tiek daug, puikiai pažįsta vieni kitus.
Kadaise čia buvo tirštai apgyvendintas kraštas. Knygnešiai galėjo slapstytis pasikliaudami vietos gyventojais, kurie atlikdavo žvalgų darbą. Tačiau Antrojo pasaulinio karo audros Rambyno kraštą smarkiai nusiaubė.
Išlikęs vienas kitas raudonų plytų namas virto prabangiomis vilomis, bet kur kas daugiau apie šio krašto praeitį mena įspūdingo dydžio ąžuolai, uosiai ir eglės.
Prie Šereiklaukio kadaise buvo garsus Dalnitzo palivarkas, turėjęs net savo plytinę, o dabar liko tik beržais apsodinta alėja, kuria kadaise vesdavo ganyti ir girdyti arklius.
Yra ir Šereiklaukio apžvalgos bokštas. Giedrą dieną nuo jo atsiveria Nemuno slėnis ir puikios pievos.
Sudaręs pėsčiųjų žygio maršrutą prie Rambyno kalno kaunietis Aivaras Kriščiūnas (46 m.) į knygnešių amatą stengėsi pažvelgti ne iš knygų.
Jis norėjo patirti tai, ką jausdavo slapčia nuo caro žandarų uždraustas knygas ir kontrabandą gabenantys vyrai. Kai kam šis pavojingas užsiėmimas buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis.
– Kodėl susidomėjote Mažąja Lietuva? – paklausiau A.Kriščiūno.
– Šis regionas dar mažai lankomas, nes yra toli nuo kurortinių Lietuvos vietovių. Knygnešių patirtis įdomi, jie kaip žvalgai mokėjo gerai orientuotis nepažįstamoje teritorijoje.
Knygnešiai turėjo slėptis, nes už draudžiamų knygų platinimą galėjo atsidurti kalėjime ar netgi Sibire. Maršrutą stengiausi sudaryti taip, kad žygeiviai galėtų įsitikinti, kiek daug įvairių gamtinių kliūčių tekdavo knygnešiams įveikti, kad jų nesučiuptų.
Dabar dalis takų yra patekę į valstybės sienos apsaugos zoną. Lankymasis ten nėra draudžiamas, bet ribojamas – reikia pildyti prašymą ir gauti iš pasieniečių leidimą. Nežinodamas tokios tvarkos bet koks keliautojas greičiausiai ten nepateks.
– Kaip tapote vedliu?
– Esu vedlys iš pašaukimo. Gyvenu Kaune ir mano darbas yra susijęs su informacinėmis technologijomis, bet domiuosi gamta, Lietuvos istorija, mėgstu aktyvų poilsį, laisvalaikiu bėgioju, minu dviratį, kopiu į kalnus, todėl mano pomėgiu tapo istorinių žygių organizavimas.
Esu karys savanoris, organizuoju įvairius žygius, vedu bendraminčius per miškus ir pelkes. Nuo 2014-ųjų ėmiau rengti maršrutus tiems žmonėms, kurie taip pat domisi Lietuvos istorija ir knygnešyste.
Einame netgi žvėrtakiais, kur šiaip žmonės nevaikšto, per pelkes, kirtimus, lendame per brūzgynus, užsukame į sengires, kur sustabdyta bet kokia ūkinė veikla. Tokie žygiai įmanomi tik lydint vedliui, nes galima pasiklysti.
Rambyno regioninis parkas nėra mano gimtasis kraštas, bet jis netoli nuo Sudargo, kuris vadinamas knygnešių sostine. Geografiškai Sudargas knygnešiams buvo patogi vieta, nes buvo galima pereiti sieną mišku, nėra upių.
Pirmas mano žygis ir buvo skirtas Sudargui, vėliau žvilgsnis krypo į Gelgaudiškį, Slavikus, Smalininkus, Jurbarką.
Manau, būtų puiku nuvykti ir į Vištytį, susipažinti su takais, kuriuos gerai žinojo knygnešiai. Kalvota Suvalkija dar daug kam yra mažai pažįstama.
Būna ir lengvesnių maršrutų, kai žygeivius pasitinka istoriniais kostiumais pasipuošę kariai, dvarininkai, liokajai. Stengiamės atkurti tą laikotarpį, kuriuo veikė knygnešiai.
Pavyzdžiui, Smalininkuose aplankome sieną, kuri nuo Melno sutarties net 500 metų skyrė Prūsiją nuo Lietuvos, stengiamės, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su Gelgaudiškio, Kidulių dvarų istorijomis, aplankytų šalia esančius piliakalnius, senąsias kapines ir kitus įdomius objektus. Kasmet tokių žygių būna apie 5–6.
Iš tikrųjų mes labiau žinome apie pokario partizanų kovas, bet ir knygnešiai kovojo prieš Lietuvos nutautinimą.
– Ar norintiems prisijungti prie jūsų žygio reikia fizinės ištvermės ir specialaus pasirengimo?
– Jei trasą sudaro 25 ir daugiau kilometrų, reikia nusiteikti, kad teks eiti ne mažiau kaip septynias valandas.
Žygyje darome pertraukas, kad būtų galima pailsėti, būna ir karšto maisto, pavyzdžiui, grikių košės su marinuotais agurkais, keliose poilsiavietėse pasiūlome geriamojo vandens. Turime rėmėjų, kurie pasirūpina žygeivių maitinimu.
Sunkiausias ir populiariausias žygis knygnešių takais vyksta žiemą Sudarge, bet norinčiųjų išbandyti savo jėgas netrūksta.
Labiau patyrusiems žygeiviams siūlome orientacinius žygius, per kuriuos reikia patiems rasti kelią pagal žemėlapį ir kompasą.
– Kaip reikėtų pasiruošti žygiui? Ką verta įsidėti į kuprinę?
– Svarbiausia yra gera nuotaika. Jei žygis vyksta su maitinimu, užtenka kelių javainių, geriamojo vandens. Kas mėgsta gaiviuosius gėrimus, gali ir jų įsidėti, tai papildomos kalorijos.
Mano patirtis rodo, kad daugelis žmonių prisideda į kuprinę drabužių, kurių jiems žygyje neprireikia. Rūbų reikia tik tiek, kiek jų užsivelkama ant kūno.
Dar vienas patarimas – rinktis patogią avalynę. Sportiniai batai tinka pažintiniams takams, bet einant bekele, per pelkes reikia tokių batų, kurie turėtų aulus ir nesudrėktų, nes sušlapusios kojinės gali pritrinti pūslių.
Kadangi dažnai braunamės per viksvas, dilgėles ir krūmus, geriau mūvėti ne šortus, o ilgas kelnes.
Taip pat nereikėtų pamiršti kilimėlio. Ant jo galima atsisėsti per pertraukas ir pailsinti kojas. Jis gelbėja ir tada, kai žemė būna šlapia.
Apsauga nuo lietaus žygyje taip pat gali padėti, o nuo vėjo gelbėja vadinamoji vėjinukė, kuri lengvai susilanksto ir kuprinėje neužima daug vietos.
Praverčia ir galvos dangalas. Būsimi kariai netgi yra mokomi, kad daugiausia šilumos žmogaus kūnas praranda per pliką kaklą ir galvą.
Todėl reikėtų nepamiršti kepurės ar skarelės, taip pat vamzdinio šaliko – kaklaskarės. Taip apsirengęs žmogus nesuprakaituoja ir apsisaugo nuo šalčio.
Žiemą žygyje reikia ir pirštinių. Jei braunamės per brūzgynus, pirštinės apsaugo odą nuo įbrėžimų, o antbačiai reikalingi, jei brendama per gilų sniegą.
Buvo laikomi nusikaltėliais
Knygnešiai – tai spaudos gabentojai ir jos platintojai per 1864–1904 m. lietuvių spaudos draudimą. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad draudžiami leidiniai dažniausiai būdavo gabenami per Rusijos ir Vokietijos imperijų sieną pasienio gyventojų, turėjusių terminuotuosius leidimus sienai pereiti.
Didžiosios Lietuvos knygnešiai neretai pereidavo sieną nelegaliai. Mažojoje Lietuvoje nupirkę spaudos nešdavo ją per sieną ryšuliuose į Rusijos imperijos teritoriją, slėpdavo draudžiamus leidinius tarpiniuose punktuose. Kad pragyventų, spaudos gabentojai vertėsi ir kontrabanda, o jos platintojai – smulkiąja prekyba ir amatais.
Rusijos valdžios požiūriu knygnešiai sudarė vieną svarbiausių carinės imperijos politinių nusikaltėlių grupių. Yra žinomi 2854 su draudžiamąja lietuvių spauda įkliuvę asmenys, iš jų 52 buvo ištremti į Sibirą ir Rusijos europinės dalies šiaurines gubernijas, dar 89 ilgam įkalinti, kiti bausmę atliko areštinėse arba mokėjo pinigines baudas.
2004 metais UNESCO įvertino knygnešystę kaip fenomeną. 1864–1896 m. vien Rytų Prūsijoje buvo išspausdinta daugiau nei 3 milijonai 500 tūkstančių egzempliorių leidinių lietuvių kalba, 500 tūkstančių elementorių.
