Aikštėje jungiančiąja grandimi tarp krepšininkų ir strategų tapęs gestų kalbos vertėjas Mantas Radavičius (25 m.) kurčiųjų krepšinio rinktinėms perduoda teisėjų žodžius. Dažnai Mantas būna net labiau emocionalus nei patys vairininkai.
„Krepšinio aikštelėje dažnai sudėtinga sugaudyti krepšininkų dėmesį. Asmeniškai, stengiuosi plačiai mojuoti rankomis – vienas iš penkių žaidėjų atkreipia dėmesį ir paprašytas pakviečia tą žmogų, kuriam nori kažką pasakyti.
Taip pat, minutės pertraukėlės metu treneriai taip greitai beria informaciją, kad nespėju jos įsisavinti – tenka klausti antrąkart ir taip, deja, gaišti jų laiką. Jei neteisingai ką nors išverčiu, žaidėjas sutrinka ir atsakomybė krenta ant mano pečių“, – iššūkius krepšinio aikštėje vardija Mantas.
Malonūs išbandymai
Kaunietis M.Radavičius yra kol kas vienintelis gestų kalbos vertėjas, įsikūnijantis į krepšinio trenerio vaidmenį. Šioje pozicijoje vaikinas atsidūrė pernai metų rudenį, kai Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio rinktinei ruošiantis į Europos čempionatą Italijoje buvo nuspręsta – joms reikalingas gestų kalbos vertėjas.
„Jau po kelių treniruočių matėme naudą – rinktinėje nėra nė vienos neprigirdinčios ar girdinčios žaidėjos. Gestų kalbos vertėjas buvo tikrai reikalingas norint siekti geresnių rezultatų. Na, išvažiavau su rinktine į Italiją, o grįžus nusprendėme, kad veiklą tęsime ir ruošimės kurčiųjų žaidynėms Brazilijoje“, – pasakoja gestų kalbos vertėjas.
Pavasarį Brazilijoje kurčiųjų moterų ir vyrų krepšinio rinktinėms vertėjavęs Mantas, sako, kad neketina sustoti ir kartu su žaidėjais ruošis kitų metų žaidynėms Tenerifėje. Šią sporto šaką mylinčiam vaikinui džiugu dėl galimybės pabuvoti pačiame įvykių sūkuryje.
Vis dėlto, jis prisipažįsta, kad vienam tai – didžiulis krūvis. Jaunuolis atskleidžia, kad siekiama rasti dar bent vieną gestų kalbos vertėją, galintį vertėjauti kurčiųjų krepšinio varžybose.
„Norėtųsi turėti kolegą, su kuriuo dirbtume pasikeisdami. Brazilijoje vertėjavau ir vyrų, ir moterų rinktinėms – abiems komandoms treniruotės vyko kasdien. Tai reiškia, kad turėjau važinėti ir į vienų, ir į kitų treniruotes, o tai buvo nemažas iššūkis, kartu ir nuovargis“, – pasakoja Mantas.
Nors įprastai sporte treneriai yra komandos varikliai, kurčiųjų krepšinyje gestų kalbos vertėjas Mantas koja kojon žengia su strategais. Dėl to, anot pašnekovo, jis prisiima didelę atsakomybę už kiekvieną pergalę bei pralaimėjimą.
„Kai matau, kad krepšininkas daro kažką ne taip, imu galvoti – ar tai aš neteisingai išverčiau trenerio žodžius, ar žaidėjas nesuprato, ką noriu jam pasakyti, ar, tiesiog, nesuspėjo atlikti veiksmų, kurie buvo nurodyti, – nuogąstauja Mantas. – Kartais taip jau nutinka, kad žaidėjai, pagauti emocijų, ima aiškinti nesupratę, ką jiems norėjau pasakyti. Tikriausiai, nesusipratimų įvyksta dėl skubėjimo ir įtampos aikštelėje. Tos emocijos po varžybų nurimsta, bet, vis tiek, pastabas priimu asmeniškai.“
Visgi gestų kalbos vertėjas tvirtina – nors šis darbas kartais virsta iššūkiu, tai jam leidžia kaupti neįkainojamą ir unikalią patirtį.
Vertėjavo nuo vaikystės
Pašnekovo mama ir tėtis – kurtieji, tad, kaip jis pats sako, Manto pirmoji išmokta kalba buvo gestų kalba. O jau būdamas 7-erių metų amžiaus, ėmė ir vertėjauti.
„Mano tėtis dirbo turguje, pardavinėjo įvairius daiktus. Tekdavo keltis anksti ryte ir važiuoti kartu su juo į turgų – padėjau bendrauti su klientais“, – prisimena vaikinas.
Ne paslaptis, daugybė vaikų patiria patyčias, ir tai lemia pačios įvairiausios priežastys. Kurčiųjų tėvų vaikams taip pat neretai skrieja kandžios replikos. Visgi Mantas džiaugiasi – būtent dėl šio išskirtinumo jis buvo bendraamžių dėmesio centre.
„Galbūt mano aplinkoje buvo supratingų žmonių, o galbūt, juos įtikindavo mano nusiteikimas, kad gestų kalba yra įdomi ir vertinga išmokti, nežinau. Tiek darželyje ar mokykloje, tiek kieme, pasakius vaikams, kad moku gestų kalbą, jie taip pat norėjo ją išmokti – eidavo prie manęs ir klausinėdavo, kaip parodyti vieną ar kitą žodį. Nors girdime įvairių istorijų, aš dėl to niekada nepatyriau patyčių“, – atvirauja gestų kalbos vertėjas.
Atrodytų, nuo vaikystės kurčiųjų apsuptas ir nuo ankstyvo amžiaus vertėjauti pradėjęs Mantas gestų kalbos vertėjo specialybę galėjo įgyti be papildomų problemų. Visgi jis aiškina, kad bendrauti gestų kalba ir ją versti nėra tas pats.
„Sakykime, anglų kalba susikalbėtų, turbūt, bet kuris jaunuolis, bet tai nereiškia, kad jis gebėtų atlikti ir tikslų vertimą į lietuvių kalbą, – pateikia pavyzdį pašnekovas. – Šis palyginimas tinka ir gestų kalbai. Dėl to įstojau į lietuvių gestų kalbos vertimo studijas ir įgijau kvalifikaciją.“
Paklaustas, kokių savybių reikalauja gestų kalbos vertėjo profesija, Mantas atsako – svarbiausia yra drąsa ir pasitikėjimas savimi.
„Iš anksto save nuvertinęs, sutriksi ir negebėsi atlikti sunkesnių vertimų, – teigia gestų kalbos vertėjas. – Žinoma, be galo svarbi savybė yra žingeidumas. Gestų kalba yra gyva, o tai reiškia, kad ji nuolat kinta. Turi kasdien ja domėtis, stebėti, kokie nauji gestai atsiranda ar kaip keičiasi jau esami. Negali užstrigti ties tuo pačiu išmoktu gestu ir su juo gyventi visą likusį gyvenimą.“
Ne mažiau svarbu ir aktoriniai gebėjimai. Teatrališkumas, mimika, plaštakų judesiai yra gestų kalbos dedamoji.
„Gestų kalboje negalime garsais perteikti intonacijos, tam pasitelkiame mimiką. Pavyzdžiui, jei žmogus rėkia, mūsų mimika turi aiškiai parodyti, kad jis rėkia, yra piktas. Tuo labiau tenka versti ir teatro spektaklius, o čia be teatrališkumo ir mimikų jau niekaip“, – paaiškina Mantas.
Iš tiesų, tekę jam ne tik teatro spektaklius versti. Būdamas jaunesnis, pašnekovas vertė ir dainas. Jaunuolis lankė imituojamosios dainos būrelį ir kartu su kolektyvu ant scenos rengė pasirodymus – skambančių dainų žodžius lyriškai versdavo į lietuvių gestų kalbą.
„Profesionaliai tuo nebeužsiimu, nedalyvauju kolektyvo veikloje. Visgi pasirodymų atlikti tenka, nes kurtiesiems labai patinka stebėti dainas, verčiamas į gestų kalbą. Natūralu, kad prieš artimų draugų ar šeimos šventes jie manęs paprašo išmokti kokią nors dainą ir ją sudainuoti“, – šypsosi M. Radavičius.
Išbandė ir lyderio vaidmenį
Per 25 gyvenimo metus Mantas įgijo ne tik vertėjavimo patirties įvairiose srityse, bet ir spėjo išbandyti Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidento kėdę. Būdamas vos 22 metų, jis pakeitė dešimtmetį asociacijai vadovavusią Ramunę Leonavičienę.
„Ramunei baigus kadenciją, realių kandidatų, pasiryžusių užimti šį postą, nelabai tebuvo. O aš iš jaunatviško žingeidumo, entuziazmo ir noro nuveikti kažką naujo bei prasmingo, nusprendžiau – kandidatuosiu. Išbandžiau jėgas prezidento rinkimuose ir man pavyko“, – džiugiais prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Tiesa, naująją veiklą apribojo netrukus pasaulį apėmusi pandemija, užsitęsusi kone iki kadencijos pabaigos.
„Dėl tuometinių valstybės nurodymų ir ribojimų daug tikslų liko neįgyvendintų. Tikrai gaila, kad susiklosčiusios aplinkybės neleido mums dirbti gyvai. Visgi, manau, net ir karantino metu mūsų komandai sekėsi visai neblogai, o aš pasisėmiau patirties naujoje srityje – vadovo vaidmenyje“, – svarsto Mantas.
Jis supažindina ir su realybe – gestų kalbos vertėjų trūksta visuomet. Pasak jo, gestų kalbos vertėjų, turbūt, niekada nebus pakankamai.
„Šiai dienai Lietuvoje yra apie 6 tūkst. kurčiųjų ir dar 60 tūkst. neprigirdinčiųjų. Daugeliui jų reikalingos gestų kalbos vertėjų paslaugos. Tuo tarpu vertėjų Lietuvoje – vos 115“, – nurodo situaciją.
Pats Mantas sako mėgstantis savo darbą. Jis stengiasi teikti kuo daugiau gestų kalbos vertėjo paslaugų ir pripažįsta – tai itin svarbu dėl asmeninio tobulėjimo. O vienas iš ateities tikslų – siekti ir tarptautinio pripažinimo, versti gestus į anglų kalbą.
Veikla kurčiųjų bendruomenėje – tai kelias, kuriuo M. Radavičius planuoja eiti dar ilgai.
