Dabar Kristina su dviem vaikais, 12 m. Linu ir 9 m. Marija, gyvena Zarasų rajono Avilių II kaime, turi nedidelį ūkį. Čia atsikraustė iš vienkiemio tame pačiame rajone po to, kai prieš dvejus metus neteko vyro Jeano Noelio – vienai su vaikais tarp miškų likti buvo nejauku.
Jaunystėje Kristina viena, o paskui su vyru, keliavo po Lietuvą ir pasaulį, bet tik dabar, nors ir po tragiško įvykio, jaučiasi atradusi savotišką ramybę.
Iš Kretingos rajono kilusi Kristina nuo vaikystės buvo labai jautri ir uždara, jautėsi pasimetusi gyvenime ir, atrodė, ne gyveno, o egzistavo.
Po mokyklos ji kuri laiką studijavo Kretingoje veikusiame Šv. Antano religijos studijų institute – tais laikais, kai jautėsi labai pažeidžiama, būtent Dievas jai padėjo nepasiduoti.
Ieškodama savo kelio ji kurį laiką gyveno pas vienuoles Dievo meilės misionieres. Ten daugiau sužinojo apie „Arkos“ bendruomenę ir pamanė, kad joje gerai jaustųsi ir realizuotų save, padėdama kitiems. Bendruomenės namuose sveiki savanoriai gyvena kartu su turinčiaisiais protinę ar intelekto negalę žmonėmis ir jiems padeda. Tokios bendruomenės veikia ir Vilniuje, Kaune, o jų ištakos – Prancūzijoje.
Kristina rado galimybę išvykti į „Arkos“ bendruomenę Prancūzijoje (juolab, kad mokykloje mokėsi prancūzų kalbos ir ši šalis ją labai traukė). Tačiau vietoje, į kurią taip norėjo, ilgai neužsibuvo. „Pajutau, kad tam, jog galėtum būti atsakingas už dvasinę negalę turinčius žmones ir jais rūpintis, pats turi būti labai tvirtas, stiprus viduje, o aš tokia nebuvau, man trūko pasitikėjimo savimi“, – prisipažino pašnekovė.
Tada ji sužinojo apie dar vieną bendruomenę, veikusią Bretanės regione – Šv. Juozapo kaimelį. Ten gyveno tikinčiųjų šeima, kuri ūkininkavo ir priimdavo pas save pagyventi, tuo pačiu ir padirbėti, įvairius žmones – ir tuos, kurie turėjo priklausomybių bei norėjo jų atsikratyti, ir tuos, kurie tiesiog norėjo ramioje aplinkoje pamąstyti apie gyvenimą.
Toje bendruomenėje, be kita ko, veikė ir keramikos mozaikų dirbtuvės, kuriose lietuvė ir pramoko šio amato (ji nuo mažens buvo kūrybinga ir įvairūs rankdarbiai ją labai traukė).
Vyras svajojo apie ūkį
Gyvendama atokioje Prancūzijos vietovėje Kristina prieš 12 m. sutiko savo būsimą vyrą keliais metais vyresnį Jeaną Noelį – jis buvo smulkus ūkininkas, atveždavęs į jų kaimą įvairių sodinukų ir padėdavęs įvairiuose darbuose.
Jau netrukus įvyko poros sužadėtuvės, paskui – ir vestuvės. Kadangi Jeanas Noelis seniai svajojo apie didesnį ūkį, jiedu sutarė kartu kraustytis į Lietuvą ir imtis ūkininkavimo čia. Vyrui atrodė, kad mūsų šalyje santykiai tarp žmonių paprastesni, tad ir įsitvirtinti bus lengviau.
Nebuvo taip paprasta, kaip atrodė – pradžioje jie įsikūrė Raseinių rajone, bet nesijautė savo vietoje, kliuvo ir tai, kad kaimynai savo javus gausiai purškė, o jiems norėjosi ūkininkauti natūraliai.
Prieš septynerius metus jiedu jau su dviem šauniais vaikais atsikraustė į Zarasų rajoną. Prie apsisprendimo prisidėjo tai, kad čia, Baltriškių kaime, įsikūrusi Tiberiados bendruomenė iš Belgijos (moterų ir vyrų vienuolija). Vyrui labai norėjosi turėti su kuo pasišnekėti gimtąja kalba.
Tiesa, ir čia iki galo įsitvirtinti jie nespėjo.
„Iki galo dar net nebuvome įsikūrę, o tada, prieš dvejus metus, Jeanas Noelis mus paliko – jis išėjo staiga, labai nusilpo ir per kelias savaites jo nebeliko“, – sakė moteris.
Mirties priežastis liko iki galo neaiški – prislėgta moteris nesiėmė jos aiškintis, nes suprato, kad tai nieko nebepakeis.
„Žinoma, tai buvo didžiulis šokas ir man su vaikais, ir vyro artimiesiems, kurie dėl pandemijos nė negalėjo iš Prancūzijos atvykti į laidotuves... Palaidojome jį Baltriškių kapinaitėse, labai padėjo kaimynai, taip pat ir broliai vienuoliai – nežinau, kaip viena būčiau su viskuo susitvarkiusi tuo baisiu metu“, – sakė pašnekovė.
Vyras rūpinasi iš dangaus
Dabar, praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Kristina jaučiasi kiek atsigavusi, o ir vaikai jaučiasi neblogai, jiems labai patinka mokykloje, kurią lanko.
„Man labai padeda tai, kad per laidotuves atėjo supratimas, jog Jeanas Noelis nori, kad aš gyvenčiau toliau kuo pilnatviškiau, kvėpuočiau ir nepasinerčiau į savęs gailėjimąsi. Taigi aš nepasiduodu ir einu į priekį, nors ir mažais žingsniukais. Ir vaikai tiki, kad tėtis, būdamas danguje, juos globoja – rodos, mes visi jaučiame tą jo rūpestį, jaučiame, kad jis mūsų nepalieka“, – dalijosi išgyvenimais Kristina.
Netrukus po vyro mirties ji vėl atrado keramiką, kurią keletą metų buvo primiršusi. Prie to prisidėjo draugė Dovilė, daug padėjusią jai, kai liko viena. Ji turėjo pažįstamą keramiką ir nemažai jo darbų namuose. Vieną dieną draugė Kristinai prasitarė, kad turi kelių sudužusių keramikos dirbinių šukes, kurias išmesti gaila, bet niekaip nesugalvoja, kaip jas panaudoti.
„Pasakiau jai, kad savaime suprantama, jog iš jų galima daryti gražias mozaikas. Draugė mane dar paragino, pastūmėjo tą daryti – taip ir prasidėjo“, – pasakojo Kristina.
Dabar ji keramikos ar paprastų indų šukėmis, keraminių plytelių likučiais ar net dužusiais automobilių stiklais dekoruoja įvairius paviršius. Mozaikomis atnaujina senus staliukus ar kėdes, gėlių stovus bei vazonus, veidrodžių kraštus, nuotraukų rėmelius ir pan.
Mozaiką klijuojant ant tvirto pagrindo (metalo, medžio plokštės ar pan.) galima sukurti įspūdingų padėklų, paveikslų. Paprastas stiklainis gali virsti įspūdingu žibintu, o stiklinis sulčių butelis – vaza. Kristinai teko šukėmis dekoruoti net dušo kabiną – tąsyk darbo buvo tikrai daug.
Šukes menininkė dar susmulkina specialiomis plytelių karpymui skirtomis žirklėmis ar sudaužo plaktuku, paskui klijuoja stiklui skirtais klijais ar paprastu lipalu, baigusi darbą dar panaudoja plytelėms skirtą glaistą. Spalvas gražu derinti prie kambario spalvų, o kartais žmogus tiesiog pasirenka savo mėgstamiausias.
Mūsų randai gali švytėti
Mozaikų iš duženų kūrimas Kristinai teikia džiaugsmą ir ramina. „Man ši veikla atrodo susijusi ir su terapija. Pastebėjau, kad kai mūsų viduje kažkas sudužę, klijuodami šukes mes tarsi atkuriame ir patys save. Girdėjau, kad Japonijoje sudužusius indus klijuoja ir puošia aukso dulkėmis – taip ir mes galime būti su gyvenimo paliktais randais, bet švytėti“, – pastebėjo pašnekovė.
Pridūrė, jog tam, kad mozaika būtų išbaigta, reikia kantrybės bei užsispyrimo – na, bet tai irgi padeda neištižti, tvirčiau stovėti ant kojų.
Dabar moteriai atrodo, kad ši veikla yra būtent tai, ko jai taip trūko nuo mažens, ir būtent per ją ji gali save realizuoti.
Kristina mozaikomis mėgaujasi ne tik laisvalaikiu – jai pavyko vieną kitą darbą parduoti, surengti kelias edukacijas, kur mokė žmones klijuoti mozaikas (ji važiuoja, kur pakviesta, jei susirenka grupė). „Kai kurie dalyviai sakė, kad tai terapinis užsiėmimas, kuris veikia raminai. Kai kurie būna nusiteikę namuose eksperimentuoti toliau“, – sakė menininkė.
Ir dar Kristina svajoja pradėti organizuoti mini stovyklas, rekolekcijas žmonėms, kurie patiria sunkumų gyvenime. Jiems perduotų žinią, jog, kad ir kaip bebūtų sunku, svarbiausia neprarasti vilties ir tikėjimo, kad viskas yra įmanoma. Juk ir ji, kurį laiką jautųsi, kad visas jos gyvenimas sudužęs, pamažu prisikelia naujam gyvenimui, kaip ir jos darbai iš duženų.
Dabar moteris visur dairosi keramikos bei indų šukių ir dalykų, kuriuos galėtų jomis papuošti. Ir jau ne kartą sulaukė siurprizo – prie savo namų durų rado dėžę su sudužusiais indais, nors nė nežino, kas iš apie juos pomėgį žinančių žmonių ją paliko.
Susisiekti su Kristina galima per jos feisbuko paskyrą „Gyvenimo mozaika“.
