Amerikoje žurnalistikos studijas baigusiai D.Vitkutei visada rūpėjo pasikapstyti giliau. Atradusi nišą mados pasaulyje, lietuvė neketino apsiriboti tik pristatomų kolekcijų aprašymu.
„Man rūpėjo sužinoti, kas slypi už žavaus mados ir grožio pasaulio išorinio fasado. Tai, ką pavyko sužinoti išklausius daugybę pasakojimų, mane pribloškė“, – prisipažino D.Vitkutė.
Deimantė JAV gyvena nuo 2011-ųjų. Pirmą kartą į užjūrį pasisvečiuoti pas tetą į Konektikuto valstiją ji atvyko būdama dešimties. Nuo tada ten dažnai lankydavosi vasaromis.
„Pasakiau mamai, kad gyvensiu Amerikoje. Sulaukusi septyniolikos išvykau. Mokiausi Konektikuto valstijos privačioje internatinėje mokykloje, ten ir gyvenau. Tas laikas buvo vienas nuostabiausių mano gyvenime“, – tikino iš Kauno kilusi Deimantė.
Mokslas visada ją traukė. Pavyzdį ji gavo iš savo senelių, mokslininkų ir medikų Irenos ir Alberto Vitkų, kuriuos stebėdavo naktimis dirbančius prie savo mokslinių darbų.
Mokykloje D.Vitkutės neerzino įtempta dienotvarkė nuo aštuntos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro.
„Pamokos vykdavo iki 15 valandos, paskui eidavome į sporto pratybas. Aš žaidžiau tenisą. Nuo aštuntos iki dešimtos vakaro ruošdavome namų darbus. 23 valandą gyvenamosiose patalpose išjungdavo šviesas, internetą ir reikėdavo eiti miegoti.
Tokia drausmė gerai vaikus paruošia universitetui. Man buvo smagu su bendraamžiais gyventi bendrabutyje. Kai kurios pamokos būdavo universitetinio lygio, o aš mokiausi gerai, bakalauro laipsnį universitete įgijau per trejus metus.
Lietuvoje būdavo nedrąsu, kai ranką reikėdavo kelti per pamokas ar kalbėti prieš klasę. Amerikoje viskas vykdavo diskusijų forma. Buvau priversta išeiti iš patogios zonos. Kiekvieną dieną kalbėdavau prieš visą mokyklą. Ten skatino ugdyti lyderio savybes.
Lankiau įvairius būrelius, leidau mokyklos laikraštį, kuris iki tol dvidešimt metų neegzistavo. Leisdama laikraštį gavau Rizzolo Larsono Venture’o stipendiją, skirtą romanui rašyti.
Rašiau apie savo mokyklą ir bendramokslius, po vasaros atostogų jį viešai pristačiau. Kitąmet bus dešimties metų mokyklos baigimo sukaktis, važiuosiu visų aplankyti“, – kalbėjo Deimantė.
Bostone, Emersono universitete, lietuvė baigė žurnalistikos bakalauro, o Niujorko Kolumbijos universitete – magistro studijas. 2016 metais ji įkūrė internetinę platformą „The Urban Wattch Magazine“, kurioje publikuoja reportažus apie mados pramonę, įdomius žmones.
2020 metais D.Vitkutė iš Browno žiniasklaidos naujovių ir tyrimų instituto gavo stipendiją projektui „Fashion Watch“. Tas tyrimas gvildeno seksualinio priekabiavimo mados pasaulyje temas.
– Ar nuo mažens žinojote, kad norite būti žurnalistė arba rašytoja?
– Pradinėje mokykloje lankiau Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, grojau pianinu. Man tai nepatiko. Reikėjo ir konkursuose, ir koncertuose dalyvauti. Jutau scenos baimę. Penktoje klasėje perėjau į „Aušros“ gimnaziją. Galėdama pailsėti nuo pianino turėjau daugiau laiko rašyti ir atradau savo aistrą. Savo auklėtojai Gražinai Garliauskienei užsiminiau, jog parašiau knygą apie meškiuką ir žaisliukus. Ji mane skatino rašyti, siuntė į įvairius konkursus. Turiu keletą laimėjimų už rašinius ir eilėraščius.
Pradėjau lankyti ir žurnalistikos būrelį. Prieš išvažiuodama į Ameriką jau žinojau, kad mano tikslas – būti rašytoja arba žurnaliste. Žurnalistika labiau viliojo dėl praktiškumo – juk rašyti knygą gali visada, bet vis tiek reikia siekti kažkokios karjeros.
Baigusi žurnalistikos bakalauro studijas labai norėjau patekti į Kolumbijos universitetą, nes ten žurnalistikos programa laikoma viena geriausių pasaulyje. Neturėjau daug vilčių, bet sau pasakiau: jei ten įstosiu, tai bus ženklas, kad turiu eiti žurnalistikos keliu. Kolumbijos universitete mokiausi vienus metus, daug sužinojau apie žurnalistikos verslą, gavau tiriamosios žurnalistikos įgūdžių.
Tuomet išvažiavau į Vašingtoną, kur kelis mėnesius praktikavausi Laisvos spaudos komitete su žiniasklaidos advokatais. Tuo metu dar nežinojau, kuria kryptimi pasuksiu, norėjau grįžti į Niujorką. Tas miestas mane visą laiką traukė. Pirmą kartą ten nuvykau dešimties metų ir pusmetį 2011-aisiais lankiau internatinę mokyklą, bet ji nepatiko ir po semestro perėjau į Konektikuto mokyklą.
– Kaip susidomėjote mados sritimi?
– Būnant Vašingtone vienas redaktorius paklausė, ar negalėčiau nueiti į Niujorko mados savaitės renginius ir parašyti apie vakarėlius.
Nelabai toks pasiūlymas viliojo, nes maniau, kad baigus Kolumbijos universitetą rašyti apie vakarėlius yra lėkšta. Bet redaktorius primygtinai prašė, jis buvo matęs straipsnius mano tinklalapyje. Pažadėjo neblogai sumokėti. Tada pasiryžau.
Sugebėjau patekti į vakarėlius, mados pristatymus ir gal kokias 48 valandas beveik nemiegojau, nes reikėjo eiti iš renginio į renginį. Redaktorius buvo patenkintas straipsniu ir davė dar vieną užduotį. Taip nejučia pasinėriau į mados pasaulį.
Anksčiau maniau, kad mada yra paviršutiniška, o ten besisukantys žmonės – išpuikę. Bet įsisukusi į tą verpetą pamačiau, kad žmonės panašūs į mane, kūrybiški, draugiški.
2017 metais pasipylė publikacijos apie filmų prodiuserio Harvey Weinsteino (70 m.) seksualinio priekabiavimo skandalus. Pradėjau ta tema domėtis. Seksualinio priekabiavimo pūlinys pirmą kartą galingai sprogo Holivude, tačiau mados pasaulyje tai – lyg atviros paslaptys dešimtmečių dešimtmečiais.
Pasaulinės mados pramonės problemos – nuo darbuotojų, mirštančių gamyklose Bangladeše, iki modelių, kurie yra išnaudojami.
JAV manekenės dažniausiai yra laisvai samdomos, todėl jos neturi daug teisinės apsaugos, kuri yra suteikiama oficialiai įdarbintiems asmenims. Dažnai jos savo galias praranda pasirašydamos su modelių agentūromis sutartis dėl konfidencialumo ir informacijos neatskleidimo. Taip merginos patiria finansinį ir socialinį nestabilumą.
Niujorke įsikūrusios „Model Alliance“– vienos iš dviejų ne pelno organizacijų pasaulyje, pasisakančių už modelių apsaugą, 2012 metais atlikta apklausa atskleidė: 1 iš 3 manekenių praneša apie seksualinį priekabiavimą, lytėjimą, net spaudimą turėti seksualinių santykių darbo metu.
Daugiau nei 85 procentai moterų modelių praneša, kad jų prašoma pozuoti nuogoms darbe arba modelių atrankose be išankstinio įspėjimo. Modeliai netgi pasakojo, kad jų agentai skatino jas miegoti su priekabiautojais, kad galėtų siekti karjeros.
Nutariau rašyti apie opias problemas, nes daug žmonių mados pasaulyje kenčia, bet niekas nesikeičia metų metus.
Pateikiau projektą „Fashion Watch Independent Tracket“ Kolumbijos universiteto Browno žiniasklaidos naujovių ir tyrimų institutui. 2020 metais laimėjau stipendiją. Į projektą įtraukiau kitą tiriamosios žurnalistikos ekspertę Ciarą Long, kuri, kaip ir aš, baigė Kolumbijos universitetą.
Šio projekto tikslas buvo sukurti tokią platformą, kuri įrašo ir seka seksualinės prievartos mados pasaulyje atvejus. Mes paėmėme interviu iš daugybės modelių bei kitų mados pasaulio žmonių.
– Kokios nekentėjusiųjų istorijos?
– Modeliams buvome paruošę specialų klausimyną pasinaudoję pavyzdžiu, taikomu dėl priekabiavimo kariuomenėje. Žmonės mano, kad modeliai – tarsi deivės, uždirbančios milijonus ir bendraujančios su turtuoliais, kurie puola joms po kojomis.
Dauguma manekenių atvažiuoja į Niujorką labai jaunos, kai kurios net nepilnametės, ir gyvena bendrabučiuose. Kadangi darbas nėra nuolatinis, kartais jos net neturi už ką pavalgyti. Taip jos įsisuka į naktinį gyvenimą per vyrus, kuriems klubai moka pinigus, kad atvestų gražių merginų. Jos eina su tais vyrais ir į nemokamas vakarienes.
Viena kroatė manekenė pasakojo, kad buvo pakviesta atvykti dirbti į Niujorką. Agentas jai liepė nelegaliai imigruoti į Ameriką per Meksiką. Prekyba žmonėmis ir prekyba seksu mados srityje yra paplitę.
Amerikietė, jau patyrusi manekenė, kuri dabar dirba su „Model Alliance“ organizacija, atskleidė, kad pastaruosius 3 metus dvi agentės vertė ją už pinigus užsiimti seksu, ji taip pat buvo tvirkinama fotosesijos metu. Yra tokių fotografų, kurie liepia nusirengti, ir jauna, nepatyrusi mergina kartais bijo pasakyti „ne“. Paskui fotografas tas nuotraukas gali paviešinti, šantažuoti. Modeliai net yra sudarę tokių fotografų sąrašą, kad perspėtų kitus.
2021 metais garsi britų manekenė Karen Elson (43 m.) atsisakė dirbti su visomis modelių agentūromis.
„Didžioji mados iliuzija yra ta, kad ji paverčia moteris galingiausiomis deivėmis. Tačiau užkulisiuose mes neturime daug teisių“, – sakė ji.
Prieš kelerius metus fotosesijoje Karen buvo fotografuojama vandens bake, kuris nuotraukose turėjo atrodyti kaip jūra. Tačiau žalsvai pilkas vanduo nebuvo reikiamos spalvos, tad kažkam filmavimo aikštelėje šovė mintis į jį įpilti kelis butelius baliklio.
„Mano akys dega, mano oda dega!“– vandenyje sušuko K.Elson ir staigiai šoko lauk, tačiau sukrėtimas buvo didžiulis: „Išėjau ir nieko nemačiau. Atsitrenkiau į sieną. Įsėdau į automobilį ir nuvažiavau į greitosios pagalbos skyrių. Tuo pat metu paskambino mano agentas ir pasakė: „Kaip čia nutiko? Mums dabar reikia klientui nusiųsti gėlių, nes neatlikome darbo.“
– Ar dažnai skandalingos istorijos sulaukia teisingos pabaigos?
– Ne, nes sunku įrodyti teisme. Gali pasisekti tik tada, jei tą patį asmenį apkaltina daugiau nei vienas žmogus.
Seksualinį smurtą patyria ir vyrai. Neseniai 11 žmonių, dauguma vyrų, apkaltino dizainerį Alexanderį Wangą (38 m.) seksualiniu išnaudojimu. Viskas prasidėjo, kai modelis Owenas Mooney (27 m.) socialiniame tinkle paskelbė, kad 2017 metais A.Wangas įspraudė jį į kampą sausakimšame Niujorko naktiniame klube ir pradėjo liesti koją ir tarpukojį. Panašios istorijos pasipylė iš kitų žmonių, kurie pasakojo, kad A.Wangas primygtinai juos versdavo gerti alkoholį, kartais įberdavo į gėrimus narkotikų.
Modeliai kaltino dizainerį nuo grabaliojimo šokių aikštelėje iki priverstinio oralinio sekso.
Nors dizainerį padavė į teismą, jis išsisuko – išmokėjo visiems kompensacijas, o per pandemiją nesireiškė. Prieš kelis mėnesius Los Andžele jis lyg niekur nieko pristatė naują kolekciją, kurioje dalyvavo daug garsių modelių.
13 vyrų – asistentų ir modelių, dirbusių su fotografu Mario Testino (67 m.), Anglijos karališkosios šeimos ir „Vogue“ numylėtiniu, pasakojo, kaip jis seksualiai priekabiavo – grabaliojo ir masturbavosi. Šios istorijos vyko nuo 1990 metų. 2018 metais „Vogue“ atleido M.Testino, bet neseniai jis vėl pradėjo dirbti garsiems asmenims. Kim Kardashian (41 m.) fotografuojasi su M.Testino nepaisydama, kad nuo jo yra nukentėjęs ne vienas žmogus.
– Gal vakarėliuose modeliams primaišoma į gėrimus narkotikų, kad jie taptų pažeidžiami?
– Netgi vienai mano draugei taip buvo nutikę. Labiau patyrusios manekenės žino ir jaunesnes įspėja: niekada su klientu neik į jokį klubą, niekada su fotografu nepasilik studijoje ko nors išgerti. Kai kurie fotografai patys parašo manekenėms į socialinius tinklus kviesdami nemokamai pasifotografuoti. Už tokio pasiūlymo gali slypėti nešvarūs ketinimai. Bijodami susigadinti karjerą modeliai beveik niekada nesikreipia į teisėsaugą.
– Ar į mados renginius bei po jų vykstančius vakarėlius paprasta patekti, ar reikia turėti pažinčių?
– Anksčiau į Niujorko mados savaitės renginius patekdavo tiktai dideli pirkėjai, rimtų leidinių redaktoriai. Bet dabar plačiai kelią skinasi nuomonės formuotojai, kurie dėl didelio skaičiaus sekėjų gali padaryti reklamą dizaineriui.
O kaip patekti? Galima siųsti laiškus dizainerio viešųjų tinklų firmoms ir prašyti kvietimo. Esu žurnalistė, tad man lengviau. Į vakarėlius patekti sunkiau nei į mados pristatymus. Užkulisiuose susirenka garsenybės. Reikia turėti pažinčių ar kitaip prasisukti. Jeigu nerašau straipsnio apie vakarėlius, man neįdomu juose dalyvauti.
Prisimenu vieną įspūdingiausių vakarėlių, kuriame tryško šampano fontanai, koncertavo DJ Ruckus, šalia jo stovėjo mylimoji modelis Shanina Shaik (31 m.) su draugėmis ir su visais fotografavosi. Pagrindinis atlikėjas tą vakarą buvo reperis Travisas Scottas (31 m.).
Dizaineris Philippas Pleinas (44 m.) žinomas kaip legendinių vakarėlių rengėjas. Vienas vakarėlis vyko Bruklino sandėlyje ir buvo pavadintas „Space Invasion: Conquer of the Universe“ (liet. „Invazija į kosmosą: visatos užkariavimas“).
Prieš įeinant į sandėlį reikėjo pereiti per baltą palapinę, kur viešųjų ryšių atstovai su planšetiniais kompiuteriais žymėjo tavo vardą, tada beveik kaip oro uoste reikėjo eiti pro metalinius detektorius ir nuskenuoti rankines ar kuprines. Lauke stovėjo „Lamborghini“ir „Porsche“, paženklinti Ph.Pleino vardu.
– Su kokiomis garsenybėmis teko iš arčiau pabendrauti?
– Kai studijavau Kolumbijos universitete, keliese buvome pakviesti į medijos kompanijos „Conde Nast“, kuriai priklauso žurnalas „Vogue“, diskusiją – aptarti daugiakultūriškumą. Ten susipažinau su „Vogue“ redaktore Anna Wintour (72 m.) ir dabar jau buvusia „Teen Vogue“ redaktore Elaine Welteroth (35 m.).
Kai A.Wintour įėjo į auditoriją, visi nuščiuvo. Ji – elegantiška ir maloni, tačiau savo žvilgsniu turbūt galėtų nužudyti. Ji pasisveikino, gal mes su ja keliais žodžiais ir persimetėme, nusifotografavome. O Elaine nuostabi, šilta, su ja nemažai bendravome.
Taip pat esu susitikusi su mados žurnalo „Love“ įkūrėja ir vyriausiąja redaktore brite Katie Grand (51 m.) per jos knygos pristatymą. „Grammy“ vakarėlyje teko sutikti atlikėją Beyonce (40 m.) su vyru hiphopo atlikėju Jay-Z (52 m.). Mados renginiuose visuomet daug „Victoria’s Secret“ modelių.
Rašiau straipsnį leidiniui „Washington Post“ apie pirmąją translytę manekenę Mimi Tao (28 m.) iš Tailando. Po interviu mes susidraugavome.
– Ar kyla noras įsigyti dizainerių kolekcijų drabužių?
– Į dizainerių rūbus galima investuoti, bet tikrai neperku apdarų, ką tik demonstruotų kolekcijoje. Pirmiausia tam reikia nemažai pinigų, vienam drabužiui galima pakloti mėnesio nuomos sumą. Jei pažįstu, galiu paprašyti dizainerio jo rūbais pasipuošti mados savaitės metu. Jei įkeli nuotrauką į „Instagram“ su jų kolekcijos drabužiais, jiems savotiška reklama. Bet šiaip jau stilius man rūpi labiau negu naujos tendencijos.
– Ar tarp dizainerių vyksta konkurencija, yra pavydo, gal norima kaip nors pakenkti?
– Nedažnai su tuo susiduriu, bet turiu vieną pavyzdį. Per Niujorko mados savaitės kolekcijų pristatymą dizaineris Marcas Jacobsas (59 m.) savo kolekciją įprastai rodo paskutinis, bet, prisimenu, 2019 metais pavasario ir vasaros mados šou tokia garbė teko „Savage X Fenty“, dainininkės Rihannos apatinių drabužių kolekcijai. O M.Jacobsas turėjo pasirodyti priešpaskutinis.
Jo kolekcijos pristatymas turėjo prasidėti 18 valandą, o Rihannos – pusę aštuntos. Punktualumu pasižymintis dizaineris šį kartą vėlavo net pusantros valandos. Kai kurie svečiai ir redaktoriai neapsikentę išėjo prieš Rihannos šou arba išskubėjo į oro uostą, mat jų laukė skrydis į Londono mados savaitę. Sklido gandai, jog dizaineris vėlavo tyčia. Netgi A.Wintour išvyko nesulaukusi M.Jacobso pasirodymo.
– Mados savaitės metu vyksta daug kolekcijų pristatymų ir vakarėlių. Kaip į visus suspėti?
– Dažniausiai dauguma kolekcijų pasirodymų vėluoja ir jos pristatomos įvairiose vietose Manhatane, tad reikia bėgti. Į visus nespėsi. Per dieną vyksta labai daug tokių renginių.
– Ar mėgstate apsipirkinėti?
– Mano spinta ir taip lūžta nuo drabužių. Dažniau einu apsipirkti dėl kokios nors progos. Ypatingą spaudimą jaučiu prieš Niujorko mados savaitę. Tuomet per dieną kartais tenka kelis kartus pakeisti aprangą. Tai turi būti kažkas nauja, suknelė ar kostiumėlis – nematyti nei socialiniuose tinkluose, nei kituose renginiuose. Tuomet neretai nueinu į vidutinės klasės drabužių parduotuves, nes nesinori daug pinigų išleisti dėl vieno karto.
Kita vertus, dėl klimato kaitos ir aš įsigudrinu nusipirkti tokį drabužį, su kuriuo galėčiau susikurti kelis ansamblius, – apsivilkti kitokius marškinius, palaidinukę, užsimesti šalį, tuomet vaizdas pasikeičia, nors apdaras lieka tas pats.
Pastaruoju metu man patinka prancūzų dizaineris Simonas Porte Jacquemusas (32 m.). Per pandemiją pasiilgau spalvų, o Jacquemusas jas mėgsta.
Jeigu Niujorke nori nusipirkti dizainerių drabužių pigiau, yra „sample sale“ išpardavimai. Seki, kurią dieną jie vyks, ir eini.
Kartais tenka net eilėje stovėti, kad įeitum į parduotuvę, o joje turi priduoti savo rankinuką, paltą – kad ko nors nepavogtum.
– Pastaruoju metu Lietuvoje irgi daug kas pabrango. Gal jau artėjame prie niujorkietiškų kainų?
– Kai lankiausi Lietuvoje žiemą, maisto parduotuvėje labai nustebau, nes kainos panašios. Pavyzdžiui, Amerikoje dezinfekcinis skystis, kurį naudoju, kainuoja 2 JAV dolerius (2,01 euro), o Lietuvoje toks pat kainavo 5,99 euro.
Kalbant apie drabužius, Amerikoje galima įsigyti pigiau ir kokybiškesnių.
– Kur jūs gyvenate Niujorke?
– Teko pagyventi įvairiose vietose. Pastaruoju metu nuomos kainos padidėjo 30–40 procentų. Niujorke visada sudėtinga susirasti gyvenamąją vietą, o dabar tai – dar didesnis iššūkis.
Šiuo metu gyvenu Kvinso rajone, pora stotelių nuo Manhatano, nuomojuosi studijos tipo butą. Man patinka šis rajonas, jis ramesnis, švarus, gražus, daug žalumos, stovi nauji namai. Netoli namų yra parkas prie upės, atsiveria Manhatano vaizdas. Dažnai ten nueinu atsigauti nuo miesto šurmulio.
Daug kas Niujorke nuomojasi būstus keliese, kad būtų pigiau. Aš nenoriu kambario draugų, nes turiu geriausią draugą – britų trumpaplaukį katiną Tomą, kurį prieš 2 metus pasiėmiau iš Lietuvos.
Šią vasarą katinas su manimi atvyko atostogauti į Šventąją, kur gyvena mano seneliai. Jis visur su manimi keliauja, net pasivaikščioti su manimi eina, yra labai šaunus, turi savo paskyrą „Instagram“ tinkle.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė? Ar esate laisvai samdoma žurnalistė?
– Laisvai samdoma žurnaliste būti sunku. Džiaugiuosi, kad turiu savo portalą ir galiu mėgautis laisve rašyti, ką noriu, taip pat turiu sutartį su „The Washington Post“.
Kad ir kokia saldi būtų laisvė, visada norisi ir stabilumo. Nuo praėjusių metų gegužės dirbu žiniasklaidos vadove ir prodiusere kūrybinėje medijos agentūroje „Hey Awesome Girl“.
Pernai išleidome naują pokalbių laidą „Hey Awesome Girl with Tivi Jones“, kurią prodiusuoju. Kiekvieną savaitę kalbiname verslininkes moteris apie jų karjeros kelią, gyvenimą, tikslus, šeimą. Mano viršininkė ima iš jų interviu, aš parengiu klausimus, rašau straipsnius.
Toje kūrybinės medijos agentūroje dirbu keturias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro prie kompiuterio. Pirmoje dienos pusėje turiu daug vaizdo skambučių ir pasitarimų su komanda, antroje – rašau straipsnius arba kuriu medijos, socialinių tinklų strategijas.
Vakarais arba savaitgaliais dėmesio skiriu savo portalui „The Urban Watch“. Dirbu prie tiriamojo projekto „Fashion Watch“, kitų sezoninių projektų – jiems skiriu penktadienius.
Labiausiai užimtas, bet ir smagiausias laikas yra per Niujorko mados savaites, kurios vyksta du kartus per metus.
– Ar sudėtinga Niujorke gauti neblogai mokamą žurnalisto darbą?
– Bet kur Amerikoje labai sudėtinga gauti gerai mokamą žurnalisto darbą. Kol kas situacija liūdna, nes medijos industrija dar nesurado verslo modelio, kuris gerai veiktų. Anksčiau šis modelis buvo aiškus – viskas buvo spausdinama žurnaluose, laikraščiuose. O kai informacija persikėlė į internetą, viskas susimaišė.
Kolumbijos universitetą baigiau 2017 metais. Tuo metu buvo perspektyvu ateitį sieti su vaizdo sritimi. Daug kompanijų samdė videožurnalistų, nes manė, kad tai ir yra ateitis. Bet ši strategija nepasiteisino, darbuotojai buvo atleisti.
Anksčiau, būdavo, pradedi dirbti mažame laikraštyje ir pamažu lipi karjeros laiptais. Dabar tas kelias išnyko. Tai reiškia, kad pats jį turi susikurti. Kolumbijos universitete išmokau, kad turi būti lyderis, inovatorius, verslus, neužtenka būti tiktai žurnalistu. Antraip nepragyvensi. Jei koks nors jaunas žmogus klausia, ar verta tapti žurnalistu, sakau: ne, nebent be to negali gyventi ir turi kažkokią misiją padėti pasauliui savo reportažais.
Niujorkas nėra toks, koks rodomas filmuose. Taip, šiame mieste visada yra ką veikti – pilna renginių, restoranų, barų. Jame visada jautiesi kaip namie ir niekas neklausinėja, iš kur tu kilęs, žmonių yra iš visų pasaulio kraštų.
Tačiau Niujorke gyventi labai sunku. Pradedant nuo to, jog nuomos kainos yra didžiausios Amerikoje, ypač infliacijos metu, ir rasti butą sunku. Vasarą miestas itin dvokia šiukšlėmis, nėra kuo kvėpuoti.
Gatvėje, pačiame miesto centre, pamatysi daug žiurkių. Metro ištisai vėluoja. Kartą rytą vykstant į darbą teko praleisti net 10 traukinių, nes visi buvo perpildyti. Taip pat neseniai įvyko ir apsišaudymų traukiniuose. Gyvenimo tempas nesustoja, visi visur lekia. Juk sakoma – Niujorkas niekada nemiega.
Gauti darbą yra didžiausia konkurencija. Neužtenka būti geram, reikia būti geriausiam, bet ir tada rungiesi su kitais geriausiais ir talentingiausiais, kurie turi daugiau patirties ir pažinčių. Tai gali palaužti, bet svarbu palaikyti pozityvų požiūrį ir viltį, jog viskas pasiseks. Jei tokios valios neturi, geriau iš Niujorko išsikraustyti.
Tad rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo yra sunku. Amerikiečiai yra dideli darboholikai, tai jų gyvenimo stilius, ypač Niujorke. Vieną kartą per mados savaitę dirbau naktį vakarėlyje, o ryte pakeliui į biurą pasidarė taip bloga, jog maniau nenueisianti.
Po šios istorijos buvau priversta sustoti ir pamąstyti apie savo grafiką, suvokiau, jog taip toliau dirbti negaliu. Jokios laimės ir sėkmės nėra, jei nėra sveikatos, kurią sutrikdo stresas.
Dėl to man svarbu skirti laiko meditacijai, jogai, vaikščioti, sportuoti, įkvėpti gryno oro. Iš Niujorko visada reikia išvažiuoti pailsėti – net ir į Konektikutą pas tetą arba prie jūros, kuri visada mane atgaivina.
Vasaras nuo mažens praleisdavau Šventojoje, o kai pernai negalėjau grįžti, tai net sapnuodavau Baltijos jūrą – siela jos taip pasiilgsta ir geidžia.
Su darbdaviu reikia užsibrėžti griežtas ribas, pavyzdžiui: nedirbti savaitgaliais. Bet kai eisi jaunas, dažnai tų ribų nepaisoma.
Niekada nepamiršiu, kai per atostogas Majamyje buvau atsidūrusi ligoninėje dėl pilvo skausmo, nes trūko cista. O darbdavys parašė: gal galėčiau paredaguoti spaudos pranešimą?
Pasakiau, kad esu ligoninėje, laukiu gydytojo. O jis – tai gerai, kol lauki, paredaguok. Ir paredagavau. Darbdaviams nelabai rūpi, ar tau bloga, ar sergi, svarbu, kad darbas būtų atliktas. Aišku, priklauso nuo darbdavio. Dabar, kai jau turiu patirties ir nebesu praktikantė, darbe galiu griežtesnes ribas užsibrėžti.
Kadangi dabar daug kas dirba nuotoliniu būdu, o kūrybinės medijos agentūra „Hey Awesome Girl“ yra virtuali, pasiimu savo kompiuterį ir galiu dirbti iš bet kur. Kaip vasarą buvau Lietuvoje, taip galiu sėdėti ir Majamyje.
Kai būnu Lietuvoje, mano laikas gerokai sulėtėja. Mėgaujuosi vasara su seneliais ir katinu. Manau, kad Lietuvoje išgyvenu produktyviausią laiką. Sumažėja balsai, garsai, stresas, galima ramiai atsipūsti ir pasinerti į kūrybą, susiplanuoti kitus karjeros žingsnius.
