Ne tik savas kampas rūpi
Antalgės kaime Utenos rajone tarp dar prosenelio pasodintų eglių skulptorius Giedrius Mazūras gyvena ir puoselėja ypatingą, daugybę smalsuolių viliojantį skulptūrų parką.
Autoriaus bei jo žmonos, taip pat kraštietės architektės, Modestos Dauderytės-Mazūrienės žemėje ne tik stūkso daugybė skulptūrų, grįžtančių iš parodų įvairiose šalies vietose, bet ir mekena ožkos, loja namų sargai.
Po kiemą bėgiojantys sūnūs – septynmetis Povilas ir dvylikametis Mykolas – sufleruoja apie Aukštaitijos sostinės išeivių susikurtą idilę kaime.
Betgi žmonės čia tokie, kad jiems rūpi ne tik savas ramus kampas, o ir tai, kas pasaulyje dedasi.
Tai iškart supranti pamatęs pirmą sodybos skulptūrą. Prie kelio čia rymo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Garbusis molinis svečias įkurdintas po stiklu. Atrodo, kad jis saugiai jaučiasi šioje savo buveinėje. O juk saugumo Ukrainos žmonėms dabar labiausiai ir reikia.
Kaleidoskopo principas vertė daug skaičiuoti
Vis dėlto įvairūs reikalai neleidžia skulptoriui ir keramikui G.Mazūrui pamiršti gimtojo miesto Panevėžio.
Birželį duris atvėrusioje Panevėžio dailės galerijos parodoje „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“ G.Mazūras žiūrovams pristatė judančią skulptūrinę instaliaciją „Blue / Yellow“. Kūriniu iškart buvo susidomėta – prieš tai, „Kultūros nakties“ renginio metu, jis eksponuotas Vilniaus S.Daukanto aikštėje priešais prezidentūrą.
Kūrinio nuotrauka bus demonstruojama ir sostinės reklaminiame stende, mat jau perėjo projekto „Menas be stogo“ atranką.
„Blue / Yellow“ skulptūrą jis mintyse nešiojosi nuo rudens, kai Rusija Ukrainos dar nebuvo atvirai užpuolusi.
„Sukurti metalo skulptūrą yra beprotiškai brangu. Su metalu negali žaisti – turi daryti arba gerai, arba išvis nekurti. Dar – skulptūra pagaminta kaleidoskopo principu, tad reikėjo derinti – daug skaičiuoti ir žiūrėti, kad kaleidoskopai veiktų, veidrodžiai pagautų atspindį“, – pasakojo pašnekovas.
Surūdiję bidonai – tai amžinai nepatenkintieji
„Skulptūros idėja yra paprasta ir universali. Kai vaikai stebi kaleidoskopą, jie mato įvairias spalvas: ir šviesias, ir tamsias. Iš jų susidėlioja tam tikras raštas, jis kelia susižavėjimą. Kai žmonės užauga, jie spalvas atsijoja. Nors šios nieko blogo nedaro, suaugusieji spalvų nenori ir, išsiugdę išankstines nuostatas apie kai kuriuos reiškinius, jomis nebemoka džiaugtis. Kilus karui, pasijunti nesaugus, tad norėjosi ir kurti apie tai, ir pasakoti. Prasidėjus neramumams, spalvas kūrinyje pakeičiau ir jį pavadinau „Blue / Yellow“. Taigi skulptūra yra ir apie laisvę, ir apie žmogaus požiūrį“, – aiškino kūrėjas.
Tie surūdiję bidonai, pasak jo, simbolizuoja senius: jie burba ir žino, kaip viskas turi būti. Bet pasaulyje būna visaip, ir žmonės patys renkasi, kaip jiems gyventi.
Bidonus galima palenkti, kad kaleidoskopą matytų įvairaus ūgio žmonės.
Svarbu netrukdyti ir tik neprisišnekėti
Menininkas prisiminė, kad kai kilo karas, jau buvo užsakytos dirbtuvės.
„Meistras laukė, bet kai pas jį nuvykome, jis kalbėjo: „Negaliu dirbti, nervinuosi. O dirbtuves reikia užsisakyti labai iš anksto. Jas prieš porą mėnesių rezervavau vildamasis, kad po trijų mėnesių kūrinį jau turėsiu“ , – nedaugžodžiavo pašnekovas.
Anot jo, „Blue / Yellow“ kūriniui reikia tam tikro konteksto ir eksponavimo vietos. Stovėdamas skulptūrų parke darbas gali nebūti toks paveikus, koks atrodytų mieste, suradus jam tinkamą erdvę. „O kaip ją sugalvosi... Juk ne tu renkiesi parodas, o parodos renkasi autorių. Taip darbas pradeda savo kelionę. Kai kelias baigsis, skulptūra nutūps čia“, – teigė kalbėtojas.
G.Mazūro kūrinį Panevėžio dailės galerijoje galima pamatyti iki rugsėjo 3 dienos.
Autoriaus nuomone, vykstant karui, menininko misija yra netrukdyti ir neprisišnekėti.
„Kartais ir nenorėdamas gali kai ką pasakyti. Kūrėjai paprastai būna jautresni. Jie labiau matomi ir išprovokuoja žmonių reakcijas. Svarbu yra prisidėti. Dailininkai dabar labai padeda: rengia darbų aukcionus, aukoja pinigus“, – neabejojo G.Mazūras.
Paroda – pretekstas užjausti
G.Mazūras anksti pradėjo pažintį su menu. Jis yra žinomo dailininko grafiko Henriko Mazūro bei muzikantės kanklininkės Laimutės Mazūrienės sūnus.
„Kai buvau mažas, su tėvais eidavau į parodas. Visas bobutes, salių budėtojas, pažinojau. Aplankydavome ne tik savos šalies, bet ir Latvijos meno galerijas. Dažnai eidavome į spektaklius bei koncertus, tad mano vaikystė prabėgo tarp muzikos ir dailės. Dabar tai jaučiasi: kai lipdau, klausausi muzikos. Net po daug metų žiūrėdamas į savo darbą girdžiu melodijas, skambėjusias jį kuriant. Čia „Queen“, čia „The Beatles“, čia dainininkai Vytautas Kernagis ir Linda Perry“, – šypsojosi dailininkas.
Jis gali ir pats pagroti ar padainuoti mėgstamą kūrinį – tai jo artimieji žino. Bet viešai to nedaro – neslepia, kad nemėgsta ir kompleksuoja. „Būna, jog su tėvu kartu parodas rengiame. Jam tai patinka, jis mėgsta pabendrauti. O man paroda – stresas: surink darbus, juos nuvalyk, paruošk etiketes, supakuok, transportuok, rūpinkis atidarymu... Daug reikalų. Kai autorių sveikina parodos atidarymo proga, man atrodo, jam labiau tinka pareikšti užuojautą“, – svarsto pašnekovas.
Žiedžia indus restoranams
G.Mazūras Utenoje dirba Meno mokyklos Dailės skyriaus skulptūros mokytoju ir direktoriaus pavaduotoju ugdymui, tad savo darbovietėje turi kada panardinti delnus į molį.
„Ir namie daug lipdau. Turiu vaikų būrelį. Jų stovyklas rengiu. Nuo rudens pratęsiu susitikimus su suaugusiųjų grupe. Dar gaunu užsakymų. Šiuo metu restoranams gaminu indus“, – pristato dabartinę veiklą.
Daugelis G.Mazūro kūrinių iš metalo – reikšmingų dydžių ir svorių. Norint juos pajudinti iš vietos, kaip pats sakė, reikėtų pasitelkti statybinį kraną.
Darbo procesas užtrunka apie pusę metų, tačiau daugiausia laiko atima nuolatinis mąstymas.
Skulptūrų brėžinius menininkui parengia architektė žmona. Su jais vėliau vykstama pas meistrą, bet jis dažniau virina ne poetiškus meno kūrinius, o žemės ūkio padargus. Kiti, ūkiški, meistro klientai stebisi, kokius monus jis čia išdarinėja.
Ožkos namuose atsirado netikėtai
Antalgėje dailininkas įsikūrė prieš 17 metų. Iš pradžių sodyboje jis praleisdavo visą savo laisvalaikį.
„Net neturėjau tokio persikraustymo periodo, kai nusprendęs apsigyventi nuolatinai eini su krepšiais ir veži daiktus. Viskas, ko reikėjo, jau buvo čia“, – teigė G.Mazūras.
Buvusių miestiečių šeima aptvare dabar laiko dvi ožkas.
„Jeigu jos ir neduotų pieno, mes vis tiek jas laikytume. Esame labai sėslūs, jau daug metų nebuvau nakvojęs kur nors kitur, tad jų priežiūra mums nesukelia problemų, o kartais dar ir padeda. Kai kas nors labai kviečia ilgiau pabūti svečiuose, lengviau iš ten išvykti pasiteisinant – gi reikia ožkas pamelžti“, – paatviravo keramikas.
Kaip jos čia atsirado? Ogi labai paprastai. Kartą išvažiavo su sūnumi pirkti spanguolių, paskambino pažįstama moteris ir paklausė: „Giedriau, gal tau reikia ožkos?“ Grįžo namo jau su ožka.
Būna labai smagu, kai jos ožkiukų atsiveda.
Kieme stovi vien įžymybės
Mazūrų šeimos gėlėtas kiemas ir sodybos kampai sėte nusėti įvairiaspalvėmis įžymybėmis. Čia išvysime profesorių Vytautą Landsbergį, politikę Aušrinę Maldeikienę, legendinius Sūrskį bei Mauzerį... Ir ne tik juos – personažų daugybė.
Šalia plyti atskira vieno hektaro teritorija, pritaikyta stambioms metalo skulptūroms. Kiekviena jų ką nors pasakoja, simbolizuoja. Posovietinio Panevėžio atvaizdai papuošė ir dešimt dekoratyvinių lėkščių, jos po parodos nugulė keramiko dirbtuvėse.
„Jeigu panevėžietis niekieno neverčiamas kitam panevėžiečiui pasiūlo sėmkų, tai pats aukščiausias pagarbos ženklas“, – nusišypso pašnekovas, saulėgrąžų sėklų piešiniais išmarginęs ne vieną šios serijos dubenį.
Nostalgiški šie G.Mazūro darbai iš molio. Jie apie meilę, prieraišumą ir gimtąjį miestą: pastatus, gat-ves, stotį, automobilius tamsintais langais ir vos judančius geltonus PAZ autobusus. Tokių miestuose daug nebesutiksi, bet šie dar zuja Utenos gatvėse.
Sugrįžęs į gimtinę jis pastebi, kad Panevėžys keičiasi, darosi gražesnis, o vietos, kurios anksčiau buvo žmonių kasdienybės dalimi, greitai išnyks, tad lėkštėse šiuos vaizdus ir įamžino. Taip atsirado visas jų ciklas.
„O svečiams panevėžiečiams dovanoju magnetuką su sėmka“, – šypsosi šeimininkas.
Senelis rašė apie bitlus
Kiekvieną skulptoriaus kūrinį pristato šalia pritvirtintas tekstas.
Užrašyti svarbu – kaipgi kitaip užvesti žiūrovą ant kelio, paaiškinti jam darbo esmę ir gilumą.
Čia kalbama ir apie menininko senelio laiškus.
„Viename, rašytame 1983 metais, senelis rašo apie įspūdį, išgirdus „The Beatles“ dainą „Yesterday“: „Nepaprastai nustebau kartą išgirdęs jestedei (rašau kaip išmanau, nes anglų kalbą visai užmiršau), ji sukėlė man labai malonių prisiminimų apie tas akimirkas, kai tau ir man sužibėdavo akys girdint darnų ir jaudinantį skambesį...“ Apie tai yra šis darbas, apie senąją kaimo buitį, žibančias akis, apie tai, kad dirbant gali klausytis ir žiogų, ir „The Beatles“, – pasakoja teksto ištrauka nuo G.Mazūro kūrinio „Vakar“.
O dar rankenėlę pasukus pasigirsta muzikinės dėžutės garsai.
Norint aplankyti skulptūrų parką ir dirbtuves, reikia su šeimininkais susitarti. Menininkas patikino, kad jeigu turi laiko pabendrauti, ir neplanuotų atvykėlių jis neišvarytų.
Už vizitą prašoma vos 3 eurų asmeniui. Pasivaikščiojimas po teritoriją gali užtrukti apie keturiasdešimt minučių.
Ar menininkui svarbūs pinigai, juk taip kurti nėra pigu?
„Jeigu matau, kad kūrinys bus geras, negalvoju apie pinigus. Parkas gauna pajamų iš lankytojų, tad darbams užtenka. Sendaikčių nekaupiu. Mano principas kitoks – sugalvoju idėją ir ieškau jai detalių, o ne atvirkščiai – mąstau, ką iš turimo šlamšto padaryti. Bendrauju su sendaikčių kolekcionieriais, jie man daiktų parūpina“, – aiškina menininkas.
Dailės mokykla – lyg kitas pasaulis
G.Mazūras – labiau vienatvės nei kompanijų žmogus.
Jis mano, kad, pažvelgus iš dangaus, gyventojų intravertiškumą galima nuspėti iš tankiais medžiais apsodintų namų. Skulptoriaus sodyba būtent tokia.
Kai į parką atvyksta turistų, darbus dažnai aprodo ne autorius, o jo vaikai.
„Kartais, pasakodamas apie savo kūrybą, jaučiuosi lyg diplominių darbų gynimo ceremonijoje. Arba būna, pastebi, kad kai kam visai neįdomu, ką pristatinėji“, – neslepia menininkas.
Į vaikystę dėl klestėjusio nusikalstamumo Lietuvos Čikaga vadintame Panevėžyje jis dažnai mintimis grįžta.
„Buvo laikai, kai eidamas į savo bendrojo lavinimo mokyklą pamatydavau, kad prie jos stovi policija, o įstaiga uždaryta, nes ją sprogdino. Arba naktį išgirsti „Babach!“ – tai kaimyno buto duris padegė... Panevėžio dailės mokykloje tvyrojo visai kitas pasaulis, ten būdavo kūryba“, – dalijasi prisiminimais.
Dar atmena, kad gitaras turėjo dvi – vieną laikė pirmame, kitą penktame aukšte, nes nešioti aukštyn žemyn tingėdavo.
Gal aštuntoje klasėje suprato, ką nori veikti toliau.
Kai po kiek laiko pradėjo dirbti Utenos dailės mokykloje, ėmė pastebėti, kad tai, kas jam būdavo sunku, lygiai taip pat yra sudėtinga ir jo mokiniams, tad stengdavosi vaikams geriau paaiškinti.
„Stengiuosi nieko nepamiršti, sugrįžti į Panevėžį ir viską pajusti iš naujo“, – neslėpė menininkas.
