Klastinga liga vilnietį užklupo netikėtai. Jis jautėsi visai sveikas, kol vieną 2019 m. liepos naktį staiga prasidėjo epilepsijos priepuolis – vyras prarado sąmonę, o kai ją atgavo, kambaryje jau pamatė greitosios medicinos pagalbos gydytojus, kurie išvežė jį į ligoninę.
„Peršvietę galvą medikai pamatė joje kažkokį darinį, ir netrukus po magnetinio rezonanso tyrimo patikslino – ten auglys, ir nemažas, maždaug teniso kamuoliuko dydžio“, – konstatavo vyras.
Konkreti jo diagnozė – difuzinė astrocitoma.
Jau greitai buvo atlikta operacija. Tų pačių metų lapkričio mėnesį atlikus pakartotinus tyrimus, pastebėta, kad auglys atsinaujinęs – per operaciją jo viso nepavyko pašalinti. Teko operuoti dar kartą.
Po to porą metų buvo ramu – kas tris mėnesius buvo atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas, kuris parodydavo, kad auglio likučiai laikosi ramiai ar padidėja vos milimetru. Bet šiemet auglys pradėjo augti sparčiau ir provokuoti epilepsijos priepuolius.
Vėl prireikė operacijos, kuri atlikta balandį. Po jos sekė 30 darbo dienų trukęs švitinimas ir chemoterapija, kuri tebevyksta ir dabar (į ligoninę gultis nereikia, tiesiog 6 dienas reikia gerti vaistus, po to padaryti 23 dienų pertrauką ir vėl kartoti ciklą). Kai chemoterapija bus baigta, reikės tikrintis ir bus matyti, ar liga atsitraukė.
Apie visa tai Dalius pasakoja ramiai, kaip apie paprastus kasdienius dalykus.
– Dabar atrodo, kad jūs ramus, bet turbūt tada, kai išgirdote diagnozę, žemė slydo iš po kojų ir kilo klausimas „kodėl taip nutiko būtent man“? – paklausiau pašnekovo.
– Tikrai ne, išgirdęs pamaniau, kad auglys – tai auglys, jei sako, kad reikia operuoti – vadinasi, reikia. Beprasmiška klausti „kodėl man?“, taip gali nutikti bet kam, ir tą gražią dieną (tiksliau, naktį) tai ištiko mane. Priimu tai visiškai natūraliai.
– Nejaugi tikrai pavyko į tokią žinią reaguoti ramiai ir nepulti į neviltį?
– Žinau, kai kurie žmonės tokiais atvejais labai išgyvena, bet sakykit, ar jiems tos ašaros ar kaltų ieškojimas kažkuo padeda? Tikrai ne.
Jeigu mano kitoks nusiteikimas galėtų kažką pakeisti, mėginčiau nusiteikti kitaip, bet kadangi nieko pakeisti negaliu – telieka gyventi ramiai ir papildomai gyvenimo neapsisunkinti.
Darau tai, ką galiu ir ką moku – tai yra, keliauju, planuoju keliones ir džiaugiuosi gyvenimu. O kas daugiau belieka?
– Bet žinia, kad laukia smegenų operacija, turbūt tikrai gąsdino?
– Žinokite, ten operacija kaip operacija, nieko baisaus. Štai mano žmonai operavo nugaros išvaržą, ir po to mėnesį ji galėjo tik gulėti arba stovėti, sėdėti negalėjo, taip pat ir vairuoti, ir buvo daug nepatogumų.
Net po cezario pjūvio operacijos moterims sunku judėti. O po smegenų operacijos kas – atsipeikėji subintuota galva ir gali sau ramiai eiti per skyrių.
– Vis tiek mane stebina jūsų ramybė. Gal jūsų žmona dėl viso to, kas vyksta, išgyveno labiau nei jūs?
– Taip tikrai gali būti... Ji pradžioje, žinoma, verkė, bet tada jos paklausiau – ar tai ką pakeis? Pasikalbėjom, pasikalbėjom, ir sutarėm, kad turim gyventi, kaip gyvenę, auginti vaikus, kiek jau pavyks, ir tiek, o toliau bus matyt. Dabar ji nebeverkia.
– O ar medikai sakė, kokios jūsų perspektyvos?
– Kai paklausiau, man atsakė, kad laikoma, jog su mano diagnoze žmogus vidutiniškai nugyvena apie 4 metus. Na, bet juk vienas žmogus gali nugyventi vos mėnesį, o kitas – dešimtmetį, tad į tą ketverių metų vidurkį labai nesiorientuoju. Gyvenu, ir tiek, bet suprantu, kad esu mirtingas.
– O kaip jaučiatės dabar? Ar nejaučiate neigiamo chemoterapijos poveikio?
– Ne, savijauta gera, po trečios operacijos nebūna epilepsijos priepuolių ar dar kažko – jaučiuosi kaip sveikas žmogus, tik turiu gerti vaistus. Kartu su tais cheminiais vaistais man skirti ir vaistai nuo pykinimo, bet jų kol kas neprireikia.
– Neseniai su šeima grįžote iš atostogų Portugalijoje. Ar gydytojų klausėte, ar jums galima keliauti?
– Taip, bene vienintelis mano nuogąstavimas susirgus ir buvo tas, kaip būtų negerai, jei turėčiau gulėti lovoje nejudrus ir negalėčiau keliauti.
Bet gydytojų klausiau ir jie sakė, kad jeigu jaučiu, jog kelionės man teikia džiaugsmą – vadinasi, galima tai daryti ir netgi rekomenduojama. Savaime suprantama, kad su pleistru ant perpjautos galvos į lėktuvą nelipsiu – bet žaizda sugyja, siūlus ištraukia, ir galima kažką planuoti.
***
Dabar Dalius dar gyvena šeimos atostogų Portugalijoje įspūdžiais. Ten jie skrido lėktuvu su persėdimu Paryžiuje. Kadangi skrydis buvo atidėtas, dar ir Eifelio bokštą bei kitas įžymybes pavyko aplankyti. Po to per porą savaičių pervažiavo kone visą Portugaliją, daugiausia per ją keliavo traukiniais ir tai pasiteisino. Ypač patiko uolėti paplūdimiai, besidriekiantys palei vandenyną, kurių ir galo nematyti.
Šeima jau laukia kitų suplanuotų atostogų – per Kalėdas skris į Barseloną, o iki tol gal ir dar kažką pavyks sugalvoti.
Norėtųsi pakeliauti daugiau, bet Dalius turi derintis prie žmonos atostogų ir atsižvelgti į finansines galimybes – kadangi paprastai keliauja penkiese, viskas nemažai kainuoja.
Vyras neseniai dėl ligos išėjo iš darbo (jam nustatytas darbingumo lygis – 35 proc.), daugelį metų dirbo lėktuvų detalių pardavimų vadybininku. Nepraranda vilties, kad į darbą dar grįš.
Pašnekovas pastebėjo, kad likus be darbo daug laisvo laiko anaiptol neatsirado – „Veiklos tiek, kad net nesuprantu, kaip seniau spėdavau dirbti“. Vasaros atostogų metu jis gamina maistą ir rūpinasi savo trimis vaikais – berniukams 14 ir 11 m., mažajai dukrytei – penkeri.
Be to, nuo seno mėgęs planuoti keliones sau ir savo šeimai, vyras neseniai pomėgį pavertė darbu ir pradėjo siūlyti žmonėms kelionės planavimo paslaugą – ji skirta tiems, kuriems galbūt neramu skrydžių bei viešbučių ieškotis savarankiškai, arba tiems, kurie tiesiog neturi tam laiko (plačiau apie Daliaus paslaugas – https://www.kelioniuplanavimas.lt/).
Taip vyras ir būdamas namuose prie kompiuterio pakeliauja mintimis – juk labai gerai supranta, kad reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena ir jos nepraleisti veltui.
