Vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą viską naikindama savo kelyje, taip pat ir dešimtis tūkstančių civilių. Pabendravome su viena iš šeimų, išgyvenusių Bučos okupaciją ir mylimų žmonių netektį: žuvo tėvas ir močiutė. Dėl šeimos saugumo vardai pakeisti, bet istorija, deja, tikra.
„Vyras visada svajojo gyventi nuosavame name“, – sako Jelena – trapi moteris, dvylikamečio Makaro ir aštuoniolikmetės Alinos mama.
Iki vasario 24-osios jų ramus gyvenimas buvo pilnas kasdienių rūpesčių – vyras Igoris, atšventęs 40 m. jubiliejų, dirbo sandėlio viršininku Hostomelyje – kas rytą su kolega važiavo į darbą, o vakarais grįždavo į butą Bučoje.
Savaitgalius leido darydamas remontą – atstatinėjo sau ir seseriai priklausantį šeimos namą, planavo persikelti.
Pirmosiomis pilno masto įsiveržimo dienomis name kaip tik buvo Igorio sesuo ir jo uošvė. Jis pats su šeima slėpėsi daugiabučio rūsyje.
Kovo 7-osios rytą, kai mieste jau buvo rusų kareiviai, vyras, kuris labai išgyveno dėl artimųjų, nusprendė juos aplankyti. Jis su savimi pasiėmė sūnaus kuprinę, sudėjo produktus ir pėsčiomis išėjo į namą. Kelias iki jo truko ne ilgiau kaip 15 minučių.
„Atgal jau nebegrįžo, – pasakojo Jelena. – Aš iškart supratau, kad kažkas atsitiko – namas yra labai arti, bet ryšio su Igoriu nebuvo visą dieną. Todėl aš paprašiau mūsų draugo paieškoti vyro.
Kai jis po kurio laiko grįžo, papasakojo apie susitikimą su „kadyrovcais“, nepraleidusiais jo į namą, jie leido tik iš tolo pažiūrėti į gatvę, kurioje jis stovėjo.
Tarp kelių dešimčių lavonų jis atpažino Igorį – šalia jo gulėjo ryški Makaro kuprinė. Jį nužudė snaiperis“.
Nei paimti vyro kūno, nei prieiti arčiau Jelena neturėjo galimybės – miestą kontroliavo okupacinė kariuomenė. „Todėl kai atsirado galimybė pasitraukti iš Bučos pėsčiomis, mes ja pasinaudojome. Nedidele grupe judėjome į kelio, vedančio į Irpinės tiltą, pusę.
Mūsų kelias kirto gatvę, kurioje gulėjo Igoris, taip vaikai pamatė savo nužudyto tėvo kūną. Rusai neleido mums net pakelti galvų, kontroliavo kiekvieną judesį, nukreipę į mus ginklus, ir viskas, ką mes galėjome – tai praeiti pro šalį“.
„Paimti kūną pavyko tik po mėnesio, balandžio 13-ąją, per Alinos gimtadienį, – Jelena padarė pauzę. – Jeigu ne tatuiruotė ant rankos ir jo turėtas pasas – vizualiai atpažinti jo jau buvo neįmanoma“.
Visą tą laiką šeima slėpė Igorio mirtį nuo Jelenos motinos: „Mes prašėme kaimynų nieko nepasakoti, nes jos silpna širdis. Bet kažkas pasakė, ir širdis neatlaikė. Praėjus dviem savaitėms po vyro laidotuvių aš palaidojau mamą“.
Likusi viena su dviem vaikais Jelena pradėjo ieškoti pagalbos. Netrukus Igorio kolegos, taip pat žuvusio Bučoje, žmona papasakojo Jelenai apie labdaros fondą „Didvyrių vaikai“. Fondas padeda vaikams, per karą praradusiems vieną ar abu tėvus.
Suteikia finansinę, psichologinę ir teisinę pagalbą, padeda su išsilavinimu, socializacija, sveikatos apsauga ir mentotyste. Po kreipimosi Jelenai paskyrė pagalbininką (kiekviena šeima, kuria rūpinasi fondas, turi pagalbininką – žmogų, kuris padeda visais klausimais ir visada yra pasiekiamas).
„Aš dėkinga už visą tą palaikymą, kurį mums teikia fondas – finansinę paramą kiekvienam vaikui, teisines konsultacijas. Makaras ir Alina lanko psichologinę reabilitaciją, mokosi anglų kalbos. Be to, vaikai gavo humanitarinę pagalbą, o taip pat pinigines dovanas Vaikų gynimo dienos proga. Fondas daro didelį darbą, ir tai labai svarbu“.
Šiuo metu vaikai stengiasi planuoti ateitį, mokslus ir kuo nori užsiimti taikos metu, bet jiems ir dar tūkstančiams vaikų reikia nuolatinės pagalbos ir palaikymo. Jeigu norite padėti Ukrainos vaikams, netekusiems tėvų – tai galima padaryti per nuorodą: https://childrenheroes.org/
